V. Žukienė iš Daniūnų: „Jei bijai, reiškia turi tai daryti“

Svajonių ūkis

V. Žukienė gimė ir augo Liūdynėje. Baigusi mokslus liko gyventi Panevėžyje, tačiau, kaip prisipažįsta, mieste nesijautė komfortiškai.

„Gyvenome mieste, bet turėjome sodą už miesto, kur vasarą praleisdavome visus savaitgalius. Pamenu, kai reikėdavo grįžti į miestą, mane apimdavo depresija. Be to, visada gyvenau prisiminimais apie močiutės vienkiemį. Ji augino viską: uogas, daržoves, vaisius, vaistažoles. Pamenu, kaip skaniai valgydavau bulves su svogūnais ir lašinukais. Vedama tų vaikystės prisiminimų ir pati norėjau turėti savo vienkiemį, todėl su vyru nusprendėme jo ieškoti“, – pasakojo V. Žukienė.

Paieškos užtruko penkerius metus, kol Vilma rado savo svajonių namus Daniūnų kaime. Į nuošalų vienkiemį, autentišką sodybą, moteris su šeima persikėlė prieš dešimt metų ir nusprendė patys imtis žemdirbystės, tik ji neįprasta – pilna egzotikos ir eksperimentų.

Tik ekologiški produktai

Vilma šypsosi – dabar į prekybos centrą važiuoja tik ėdalo augintiniams ir skalbimo priemonių. Ir iš tiesų, Žukų ūkyje stebina įvairovė. Šeima augina melionus, arbūzus, žemės migdolus, saulėgrąžas, pačius įvairiausius vaisius, uogas ir daržoves. Tik šiemet pradėję bitininkauti jiedu gamina net šokoladinį medų su riešutais, su avietėmis, kreminį, rudeninį ar vasaros. Taip pat iš čia augančių vaistažolių Vilma ruošia kaulažolių tepalą, kurį moteris įvardija kaip gamtos dovaną skausmui malšinti ar nuovargiui panaikinti.

„Maisto iš parduotuvės mes jau nebeperkam, beveik viską turime savam sode. Tik pieną perku iš ūkininkės, gaminam varškę, sviestą, grietinę, sūrį, jogurtą. Paukštienos irgi neperkam, nes patys auginam, o naminę kiaulieną atveža ir Žemaitijos. Savas produktas man visada buvo ir yra skanesnis nei pirktinis. Žinome, ką ir kaip auginame, o svarbiausia – be trąšų pertekliaus“, – pasakojo Vilma.

Be to, V. Žukienė džiaugėsi, kad valgo ūkyje ekologiškai auginamus arbūzus, todėl rečiau skundžiasi inkstais.

„Nuo pat vaikystės sirgau inkstų ligomis. Kai tik prasidėdavo arbūzų sezonas, tėveliai visada stengdavosi jų nupirkti, kad inkstai valytųsi. O vėliau pagalvojau, kam pirkti, jeigu galima pačiai užsiauginti. Valgau juos ir džiaugiuosi rezultatu. Esu sveika“, – sakė ji.

Žemės migdolai

Netrukus ūkininkų darže surado vietą ir viksvuolės. „Kai turėjome sodą, šalia gyveno ūkininkai, jie man viksvuoles ir pasiūlė. Tada dar nežinojau, kas tai yra. Kaimynė atnešė tokį kupstą žolės ir pasakė, kad riešutukus pačiai reikės išsirinkti. Tokia buvo pirmoji pažintis“, – šypsojosi moteris.

Jau kitą pavasarį Vilma viksvuolių sėklas pasėjo į žemę. „Aišku, niekas nesudygo ir visus riešutėlius praradau. Kadangi buvau jų ragavusi, žinojau skonį ir kaip atrodo, keletą metų ieškojau, kur gauti sėklų. Radau, ir nuo to laiko nebesėjau tiesiai į žemę. Gegužę susidaiginu juos namuose, auginu indeliuose ir po šalnų sodinu į lysvę. Kai nukasame bulves, tada ateina metas ir viksvuolėms“, – pasakojo ūkininkė.

Vilma, metaforiškai apibūdindama valgomųjų viksvuolių skonį, vadina jas žemės migdolais. Sumaltus riešutėlius naudoja vietoj kakavos.

„Valgome ir vienus, kaip riešutukus, bet man skaniausia jų gėrimas. Gerai sudžiovinus, riešutus reikia sumalti kavamale ir užplikyti verdančiu vandeniu. Gėrimas gana saldus, o skonis primena kakavą ar kondensuotą pieną“, – sako Vilma.

Egzotiški kivanai

Dar vienas itin egzotiškas ūkininkų auginamas dygliuotas gražuolis kivanas, dar vadinamas „afrikiniu agurku“ – tai melionų ir agurkų šeimos narys, kilęs iš Pietų ir Centrinės Afrikos.

Ovalo formos vaisius turi storą oranžinę odą su mažais rageliais, o jo viduje – žalia želė ir valgomosios sėklos. Vilma jų skonį įvardija kaip subtilų banano ir kivio mišinį. Dažniausiai jis valgomas žalias, gali būti naudojamas salotoms, desertams ar žaliesiems kokteiliams. Egzotiškame vaisiuje gausu geležies bei vitaminų A ir C.

„Kivanai auginami panašiai kaip melionai. Jų sėklytes į indelius sėjame balandžio pabaigoje, pasibaigus šalnoms daigai perkeliami į lysvę, o rugsėjį jau galima skanauti“, – pasakojo Vilma.

Tik skinant kivanus daržininkė pataria būtinai mūvėti pirštines, nes lapelius dengia labai smulkūs spygliukai, kurie dirgina odą.

Naujoviška daržovė – verpstinas

Pamėgusi eksperimentus savo darže V. Žukienė nusprendė prisijaukinti ir sultingus bei traškius verpstinus, dar kitaip vadinamus žemės obuoliais.

„Tai daržovė arba tiesiog bulvė, kuri ir puikus pasirinkimas norintiems sveikai maitintis. Anksčiau auginome batatus, bet šios skanesnės. Valgant primena kriaušės traškumą, sultingas lyg valgytum obuolį, salstelėjęs lyg morka. Gan įdomus skonis, maistingas ir vertingas. Bulvės valgomos šviežios ar apdorotos, bet mes valgome žalius žemės obuolius, mums taip labai skanu“, – džiaugėsi moteris.

Elegantiška ir didžialapė puošmena

Neseniai Vilma nusprendė žengti ir į dar vieną avantiūrą – pradėjo auginti įdomius medžius paulovnijas, kurios intensyviai stiebiasi į viršų ir išsiskiria ypač stambiais lapais.

„Nežinojome, ar Lietuvoje jiems bus tinkamos sąlygos augti, bet pabandėm. Iš užsienio nusipirkau sėklas. Jos labai smulkios, kaip dulkės, kiekvieną rinkau su pincetu ir gan anksti, sausį, pradėjau daiginti. Pirmuosius medžius pasodinome viduryje laukų, ir per vasarą jie pasiekė net dviejų metrų aukštį. O pernai pasodinome užuovėjoje, rezultatas – 3 metrai aukščio ir dar žiedai pražydo“, – džiaugėsi šeimininkė ir paaiškino, kad užsienyje šie medžiai vertinami dėl geros medienos, iš jos gamini baldai, muzikos instrumentai, pavyzdžiui, smuikas, ar naudojama laivuose.

Gyvenimo taisyklė

Žukų ūkyje veikla sukasi ištisus metus – jei pasibaigia darbai daržuose ir šiltnamiuose, toli gražu jie nesibaigia kitur. Džiovinamos įvairios žolelės, ruošiamas medus. Be to, visada vyksta sėklų paieška, sėja, daigų sodinimas, auginimas, priežiūra. Pavasarį šeima važiuoja į Lietuvos miestus ir miestelius, siūlydama įvairius jų ūkyje „išmyluotus“ daigus. Taip kad atsikvėpti tikrai nėra kada.

„Viską, ką darau, man nėra darbas, tai – didžiausias malonumas. Ryte tik atsikeliu ir lekiu į daržus apžiūrėti, ar viskas gerai. Veiklos per akis, bet kai jos daug, nėra nei kada sirgti, nei vietos liūdnoms mintims, kaip būdavo mieste“, – sako Vilma.

Moteris atvirai pasakoja ir apie patirtį mieste. „Dirbau vienoje draudimo kompanijoje, kuri man padarė didžiulę įtaką. Išmokau perlipti per savo baimes. Ne paslaptis, kad daugelį mūsų baimė sulaiko ir daug ko nedarome, nes bijome. Baimė daugumai pakišą koją. O aš išmokau savo gyvenimo taisyklę – jeigu bijau, reiškia turiu eiti ir daryti. Kad ir, pavyzdžiui, mano vyras visada bijojo bičių. Tai specialiai pradėjome jas auginti. Ir kas – nieko nenutiko, baimė praėjo, o mes skanaujame medų“, – pokalbį užbaigė V. Žukienė.

Autorė Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP.lt

Živilės VEČIORKUTĖS nuotraukos