Valstybė privalo įsikišti

Pastarieji metai pateikė nemažai iššūkių žemdirbiams – krito grūdų, pieno supirkimo kainos, pagausėjo likviduojamų ūkių. Kaip vertinate susidariusią situaciją?

Nuo pernai juntami ypač nepalankūs pokyčiai žemės ūkyje. Iš dalies tam įtakos turėjo prasidėjęs karas Ukrainoje, sutriko žaliavų tiekimas, gamyba, prekyba. Visa tai pajuto ir mūsų ūkininkai. Dabar bene didžiausią krizę stebime Lietuvos pieno sektoriuje. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galėtų greitai atsigauti pienininkai, nes dėl nevykusios kainų politikos jau eilę metų vyksta spartus pieno ūkių nykimas, karvių Lietuvos kaimuose tuoj visai nebeliks.

Kol kas dar šiaip taip laikosi keli regionai Žemaitijoje, Aukštaitijoje, bet Suvalkijoje pieno sektoriuje vyksta dideli pokyčiai, ūkiai išparduoda karves ir likviduojasi. Pieno ir gyvulininkystės sektorius turi rimtų problemų dėl supirkimo kainų. Man nesuprantama logika, kai pieno perdirbimo įmonės važiuoja į kitą Lietuvos galą ar net Latviją, Lenkiją parsivežti pieno, grietinėlės. Kur čia rentabilumas? Supirkėjai aiškina, kad negali mokėti aukštesnės kainos, nes yra didelės transportavimo išlaidos. Tai nevažinėkit taip toli, savame regione pieną pirkite. ŽŪM turėtų nustatyti vidutines supirkimo kainas už atitinkamų standartų pieną ir be jokių pieno gamintojų skirstymų į 10 kategorijų. Koks skirtumas, tu smulkus ar stambus pieno tiekėjas, svarbu turėtų būti tik tai, kokios kokybės pieną tieki. Man ši diskriminacija visiškai nepriimtina.

Sako – kooperuokitės, bet juk kooperatyvai gauna ne ką didesnę kainą nei minimali. Nesuprantu ir to argumento, kai perdirbėjai tikina, kad jiems pabrango energetikos kaštai, bet jie pabrango ir pieno gamintojui. Dabar, kai elektra ir degalai atpigo, kažin kodėl supirkėjai nedidina kainų, o prekybininkai jų nesumažina. Siekiant pažaboti krizę pieno sektoriuje, manau, kur kas didesnę iniciatyvą turėtų parodyti ŽŪM ir Vyriausybė, griežtai priimti standartus, kad pieno gamintojas privalėtų gauti 40 proc., o perdirbėjai ir prekybininkai po 30 proc. nuo bendros pieno kainos. Deja, nėra tvirto stuburo, kad tokie standartai būtų priimti.

Parama, apie kurią dabar kalbama, nieko negelbės. Pieno sektoriui reikėjo suteikti normalią paramą, gal net iš dalies negrąžintiną, jau prieš eilę metų, kad jis galėtų sėkmingai gyvuoti. Dabar dažnas modernizuojamas pieno ūkis „įsisūdė“ į ES paramas, banko paskolas, kurių palūkanos gerokai išaugo. Jų situacija baisi – negali nei trauktis, nei į nuostolį dirbti. Manau, praėjus 5 įsipareigojimų metams, daug tokių ūkių likviduosis. Prieš 20 metų Lietuvoje buvo kur kas atsakingiau žiūrima į pieno sektorių, gyvulininkystę, veislininkystę, o paskui viskas pradėjo ristis žemyn.

Kai kurie pieno ūkiai persiorientavo į mėsinę galvijininkystę, tačiau šiame sektoriuje taip pat yra bėdų?

Mėsinių galvijų augintojai nepatenkinti supirkimo kainomis, nes jos nėra diferencijuotos. Skerdyklos galvijus superka mokėdamos vienodą kainą tiek už mėsinį, tiek už paprastą galviją. Tačiau juk gerokai skiriasi mėsinis galvijas pagal mėsos kokybę, jos struktūrą, išeigą, už tai turėtų būti mokama aukštesnė kaina. Kodėl kitose šalyse už mėsinį galviją mokama daugiau, bet ne pas mus? Pavieniai ūkininkai užaugintus mėsinius galvijus skerdžia privačiose skerdyklose ir mėsą parduoda kur kas brangiau. Ją dažniausiai perka didmiesčių gyventojai, restoranai. Bendrovės daugumą galvijų išveža per Lenkiją į Italiją, kur gaunama daug didesnė kaina nei iš Lietuvos supirkėjų.

Grūdų sektoriuje reikalai taip pat neblizga, kainos ėmė kristi ir pabaigos tam lyg ir nematyti? 

Palyginus su praėjusių metų pavasario kainomis, kurios rudenį stipriai krito, dabar už grūdus mokama dar mažiau nei rudenį. Už II klasės kiečius mokama 250–260 Eur/t, ir tai jau uosto kaina, o supirkėjai elevatoriuose siūlo dar mažiau. Žemdirbiai pyko, kai buvo mokama po 280–380 Eur/t, o pamename laikus, kai už grūdus buvo mokama ir kone dvigubai daugiau. Mano nuomone, Lietuvoje yra žemdirbiams nepalankus supirkimo standartas, bet jis naudingas supirkėjams. Pavyzdžiui, europinis grūdų supirkimo standartas, kai drėgmė yra 14,5 proc., o pas mus – 14 proc., pas mus reikalaujama tam tikrų glitimo ir baltymų normų, o daugumoje užsienio šalių orientuojamasi tik į grūdų baltymų rodiklius. Kuo daugiau reikalavimų keliama, tuo supirkėjams parankiau mušti kainą dėl neatitikimų. Ne kartą apie tai buvo sakoma ŽŪM, tačiau iš ten sulaukta vienintelio atsakymo – derėkitės su supirkėjais. O būtent ministerija turėtų nustatyti atitinkamą supirkimo standartą, vadovaudamasi europinėmis nuostatomis, ir supirkėjai privalėtų to paisyti. Deja, to nenorima daryti. Prekybininkai tuoj kelia vėją, kad negalima varžyti laisvos rinkos, tačiau jei ji veikia diskriminacinėmis sąlygomis, valstybė privalo įsikišti.

Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje sąmoningai naikinamas žemės ūkis, ar kadaise prisiimti įsipareigojimai stojant į ES nėra viso to pasekmė?

Prisiminkime, kad tarp derybininkų nebuvo nei vieno žemės ūkio atstovo, kuris būtų galėjęs apginti mūsų žemdirbių interesus. Mūsų šalies derybininkai sutiko su nuostata, kad žemės ūkio sektoriuje būtų stipriai mažinama tiek gamyba, tiek dirbančiųjų skaičius. Mūsų šalyje buvo matoma perspektyva turizmo sektoriuje, prekių tranzite, skatinamas pirk–parduok principas. O juk mūsų pagaminta žemės ūkio produkcija tikrai gera ir turi paklausą, tik, deja, čia viešpatauja prekybininkai ir perdirbėjai, o žemdirbys nustumiamas į pakraštį.

Ko linkėtumėte mūsų šalies žemdirbiams, kuriems ginti skyrėte išties daug pastangų?

Pirmiausia – stiprybės, kantrybės ir sveikatos, kad nepalūžtų esant net ir sunkiausioms aplinkybėms. Mes esame tie, kurie turime auginti, gaminti, dirbti, nes turime išmaitinti savo tautą.

Nuotraukoje Eugenijus Alesius.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.