Vandenį dirvožemyje reikia saugoti

Augintojai kalba, kad trąšų kainų nepakeisi, jos yra, kokios yra. Daugiau streso kiltų, jei atsirastų neigiami grūdų kainų pokyčiai ar mažesnis nei prognozuojamas auginamų augalų derlingumas. Augalų derlingumas tiesiogiai priklauso nuo aplinkos veiksnių ir pasirinktos auginimo technologijos. Vienas svarbiausių veiksnių – drėgmė. Pavasarį vienuose žiemkenčių laukuose matome telkšančias balas, kituose perteklinio vandens nėra. Galima į tai žiūrėti kaip į neišvengiamą reiškinį ir susitaikyti su derliaus nuostoliais, bet galima kažką pakeisti ir esmingai padidinti derlingumą bei sumažinti produkcijos savikainą.

Veikia kaip amortizatoriai

Galima išgirsti prieštaringų nuomonių apie žemės dirbimo ir augalinių liekanų įtaką vandens filtracijai. Augintojai pastebi, kad vandens infiltracija į dirvožemį didesnė, jeigu taikoma tiesioginė sėja ir dirvos paviršiuje paliekamos augalinės liekanos, palyginti su įprastiniu žemės dirbimu arba tiesiogine sėja, pašalinant augalines liekanas. Agresyviai dirbant žemę, suardomi makroagregatai, smulkios dalelės užkemša poras, dėl to dirvos paviršius sutankėja arba susidaro pluta. Augalinės liekanos, liekančios dirvos paviršiuje, apsaugo dirvos agregatus nuo tiesioginių lietaus lašų ir veikia kaip savotiški amortizatoriai, „gesinantys“ lietaus lašų energiją. Dirvos paviršius, pridengtas augalinėmis liekanomis, taip greitai nesušlampa, o po lietaus taip greitai neperdžiūsta.

Būna atvejų, kai nurenkami šiaudai ir sėjama tiesiogiai, aiškinant, kad taip kokybiškiau pasėjama, tačiau nurinkus šiaudus, dirvos agregatai būna mažiau stabilūs, palyginti su atveju, kai šiaudai paliekami. Šiandien šiaudų problema lengvai sprendžiama naudojant biologinius preparatus. Tyrimais nustatyta, kad, panaudojus biologinius preparatus, šiaudai per 2–3 savaites praranda stiprumą ir netrukdo sėjai, o dirvos apsauginės funkcijos lieka nepakitusios. Svarbu, kad augalinės liekanos apsaugo dirvą nuo erozijos, greito drėgmės praradimo, o dirvos paviršiuje nesusiformuoja pluta. Pavasarį labai svarbu, kad augalinės liekanos sumažina paviršinio vandens srauto tekėjimo paviršiumi greitį. Šiemet tai labai aktualu, nes sniego danga laikosi labai trumpai, o tirpstančio sniego vanduo nespėja susigerti ir pakankamai dideliu greičiu teka į žemesnes vietas. Augalinės liekanos padeda dirvožemiui laimėti laiko, kad paviršinis vanduo spėtų susigerti. Vandens infiltraciją pagerina ne tik augalinės liekanos, bet nejudinant dirvos susiformuoja nepertraukiama porų sistema nuo dirvos paviršiaus į gilesnius dirvos sluoksnius. Taikant agresyvią žemės dirbimo technologiją, poros suardomos, o dirvos paviršiuje formuojasi sutankintas sluoksnis, paprastai kal- bant – pluta.

Išsaugo drėgmę

Dėl tos pačios priežasties žemdirbiai vengia agresyvaus žemės dirbimo pavasarį, geriau tai atlikti rudenį, žinoma, laikantis žemės dirbimo etikos. Agresyviai dirbant žemę, drėgnas sluoksnis išverčiamas į paviršių ir drėgmės atsargos sparčiai mažėja. Dirvos paviršiaus ardymas didina drėgmės garavimą, lyginant su nejudinamu paviršiumi. Augalinės liekanos, dengiančios dirvos paviršių, sumažina ne tik lietaus lašų energiją, bet ir vėjo greitį dirvos paviršiuje, neleidžia įšilti paviršiui, dėl to sumažėja garavimas. Derliaus nuėmimo metu, visada augintojams primename, kad reikia tolygiai paskleisti augalines liekanas. Kai kurie augintojai naudoja ražienų akėčias, nors tai šiek tiek nesuderinama su tiesioginės sėjos technologija. Kodėl reikia tolygiai paskleisti augalines liekanas? Nuo augalinių liekanų pasiskirstymo priklauso energetinis balansas, turintis įtakos drėgmės garavimo srautams, kintantiems laike (metų bėgyje) bei erdvėje (skirtingos lauko vietos) dėl netolygiai paskleistų šiaudų. Šiuolaikinės tausojančios žemės dirbimo technologijos, kurias taiko nemaža dalis ūkininkų, pagerina vandens infiltraciją ir sumažina vandens nuotėkį paviršiumi, palyginti su įprastinėmis agresyviomis žemės dirbimo technologijomis.

Išsaugojus drėgmę dirvožemyje, galima tikėtis geresnio augalų aprūpinimo vandeniu. Šiaudų mulčas dirvos drėgmę išsaugo per visą vegetaciją, tai labai svarbu, kai kažkuriuo laikotarpiu trūksta kritulių. Pvz., nepridengtu paviršiumi vanduo po stipraus lietaus nubėga ir labai menka dalis susigeria į dirvą. Šiaudais pridengtu paviršiumi vanduo ne nuteka, nebent didelis paviršiaus nuolydis, o tolygiai susigeria. Paprastai vasarą lietingą laikotarpį keičia sausringas, nepridengtas paviršius greitai išdžiūsta, augalai stresuoja, mažėja jų produktyvumas, patiriami derliaus nuostoliai, o pridengtoje dirvoje sukaupto vandens augalams pakanka ir fiziologiniai procesai augaluose nenutrūksta trumpalaikių sausrų laikotarpiu. Augintojai pastebėjo, kad tiesioginės sėjos atveju paliekant augalines liekanas, augalai mažiau reaguoja į trumpalaikes sausras ar kitus išorės veiksnius, veikiančius augalus per dirvą. Tai reiškia, kad pasirinkta augalinių liekanų valdymo ir žemės dirbimo technologija gali esmingai veikti auginamų augalų produktyvumą metais, kai krituliai vegetacijos metu pasiskirsto netolygiai.

Sutaupytas vanduo – transpiracijai

Daugelio metų patirtis parodė, kad netolygiai pasiskirstant krituliams, labai svarbu išsaugoti drėgmės balansą ir užtikrinti tvarią augalininkystę, todėl reikia imtis vandens taupymo strategijų, skirtų padidinti vandens naudojimo efektyvumą. Žinoma, galima išgirsti minčių, kad pas mus sausros būna trumpalaikės ir augalai išgyvens, tačiau ribotas drėkinimas paprastai sumažina grūdų derlingumą dėl vandens trūkumo kritiniais augalų augimo tarpsniais. Organinių trąšų, huminių rūgščių, mikrobiologinių preparatų naudojimas yra praktiškas sprendimas, kompensuojant neigiamą vandens streso poveikį kritiniais tarpsniais. Minėtos priemonės keičia dirvožemio fizines savybes, pagerina šaknų morfologiją ir skatina augalų augimą. Kodėl nuolat kalbame apie žieminių kviečių produktyvumo problemas? Kviečių pasėlių tankumas formuojamas didesnis, o dideliam derlingumui augalai sunaudoja daug vandens. Tačiau kritulių kiekis augalų intensyvaus augimo metu gali nepatenkinti augalų poreikio, dėl to kviečių produktyvumas daugiausia priklauso nuo vandens atsargų dirvožemyje. Kelios sausringos vasaros pakeitė vandens balansą dirvoje, susidarė tam tikras deficitas. Siekiant pagerinti vandens naudojimo efektyvumą, reikia įdiegti drėgmę taupančią žemės ūkio praktiką. Vandens svarba akcentuojama dėl to, kad su vandeniu į augalus patenka maisto medžiagos. Augalų mitybos azotu efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo drėgmės kiekio. Nesaugant drėgmės, augintojai dažnai renkasi dideles trąšų normas, bet didesnis azoto kiekis gali tik pakenkti, nes augalai augina biomasę, intensyvėja transpiracija ir sausringu laikotarpiu augalai priversti atmesti kai kurias dalis, o nesunaudotas azotas iš dirvos išsiplauna. Todėl kiekvienas augintojas turi siekti išsaugoti drėgmę dirvoje, tręšti optimaliomis, pasėlių būklę atitinkančiomis trąšų normomis, naudoti papildomas priemones, didinančias azoto trąšų efektyvumą. Tai – azotą fiksuojančios bakterijos, huminės rūgštys, ureazės inhibitoriai, kalio lapų trąšos, probiotikai, fitohormonai ir t. t.

Augalinės liekanos dirvos paviršiuje žymiai sumažina drėgmės išgaravimą iš dirvožemio ankstyvuose augalų augimo tarpsniuose, o sutaupytą vandenį augalai gali panaudoti transpiracijai vėlesniais augimo tarpsniais.

 2022-02-09

VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto docentas Vytautas LIAKAS

Autoriaus nuotrauka

dirvožemis,  trąšų kainos, grūdų kainos, augalų derlingumas, Vytautas Liakas