Vandenyje augantys vaistiniai augalai

„Žolinčių akademijos“ vadovė Danutė Kunčienė „Rasų“ skaitytojams pataria pavasarį pasiruošti vandenyje augančių vertingų augalų vaistinės žaliavos.

 Balinis ajeras

Balinis ajeras (Acorus calamus L.) – ajerinių (Araceae) šeimos daugiametis, 50–125 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis storas, nariuotas, žalsvai rausvas, šliaužiantis, išsišakojęs, kvapus, kartoko skonio. Lapai žali, kardiški, ilgi, bekočiai. Žiedai gelsvai žali, susitelkę į cilindro formos smailėjančią burbuolę. Žydi birželį–liepą. Vaisiai – uogos. Lietuvoje ajeras jų nesubrandina. Visas augalas maloniai kvepia.

Liaudiški pavadinimai: airas, alieras, kalavijas, tatarška, dirvos prieskonis, vokiškasis imbieras, skrandžiašaknė, motinos žolelė, prūdo lelija. Ajeras yra vandens augalas, veši tvenkinių, ežerų, balų pakraščiuose ir stovinčio vandens telkinių krantuose, pelkėtose, nesausėjančiose vietose.

Balinis ajeras paplitęs visoje Lietuvoje. Auga ežerų, nesraunių upių, uždumblėjusių tvenkinių pakrantėse, šlapiuose grioviuose. Šaknys yra vandenyje, jos baltos, šviežios būna nykščio storio, dažnai ištįsta aukštyn iki 1 m. Šakniastiebiai išleidžia kardiškus lapus, kurie siekia iki 120 cm. Prie žalio stiebo liepą ir rugpjūtį susiformuoja lenktos, rusvai gelsvos burbuolės. Lapai primena nendrių, vilkdalginių augalų lapus.

Kaip ir kada rinkti? Vaistinei žaliavai šakniastiebiai kasami anksti pavasarį, vasaros pabaigoje arba rudenį tankiuose sąžalynuose, imant ne daugiau kaip 1/4 šakniastiebių iš sąžalyno. Lapai duonai kepti skinami pavasarį, vasarą ir rudenį.

Naudingosios savybės. Nuo seniausių laikų balinis ajeras vartojamas gydymo tikslais. Šakniastiebiuose yra iki 5 proc. eterinio aliejaus (azaronas, pinenas, borneolis, kamfora, akrilaldehidas ir kt.), kartumynų (elemenas, kalemenas, akoronas), rauginių ir mineralinių medžiagų, vitamino C, krakmolo, dervų, fitoncidų. Balinis ajeras turi kvapiųjų ir karčiųjų medžiagų, jis dar vadinamas vokiškuoju imbieru, nes seniau kaip imbieras buvo valgomas su cukrumi.

Balinis ajeras pasižymi apetitą žadinančiu, virškinimą gerinančiu, dezinfekuojančiu, uždegimą slopinančiu, sutraukiančiu, žaizdas gydančiu, antiemetiniu, spazmolitiniu, šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinančiu poveikiu. Iš šakniastiebių ruošiami milteliai, nuoviras ir užpilas. Nuoviras žadina apetitą, gerina virškinimą. Užpilas vartojamas padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti. Šakniastiebių milteliais valomi dantys, o antpilu skalaujama burna, kai reikia stiprinti dantenas, parodontozei ir kitiems burnos uždegimams gydyti. Milteliai stiprina gleivinę, dantenas, balso stygas, šalina blogą burnos kvapą. Jais apibarstomos žaizdos ir opos. Ajero šaknų milteliai naudojami ir kaip priedas vonioms.

Šviežias nuoviras stiprina plaukų šaknis, juo skalaujami išplauti slenkantys ir riebūs plaukai, burna nemaloniam kvapui pašalinti. Ajeras naudojamas aromatinėms vonioms.

Ant žalių lapų kepama skani, aromatinga duona. Jų galima pasidžiovinti ir žiemai. Džiovintų lapų miltelių kaip prieskonio galima įmaišyti į duonos tešlą.

Išdžiovintų šakniastiebių milteliai vartojami kaip prieskonis mėsos ir daržovių patiekalams.

Dėl stipraus aromato džiovintų lapų ar šakniastiebių dedama į drabužių spintas nuo kandžių, o stipresnės ištraukos purškiama ant augalų, kad atbaidytų kenkėjus.

Balinio ajero dekoratyvinės formos auginamos sodybose prie tvenkinių, kūdrų, vandens baseinų.

Kaip paruošti? Šakniastiebiai nuplaunami, nupjaustomos šaknys, apvytinami. Tada skeliami išilgai. Džiovinama šiltoje, gerai vėdinamoje patalpoje, pastogėje arba specialiose džiovyklose ne aukštesnėje kaip 30–35 °C temperatūroje. Išdžiovinti šakniastiebiai turi likti balti arba šviesiai rausvoki, jiems būdingo kvapo ir kartaus skonio. Žaliava laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje ne ilgiau kaip dvejus metus.

Šakniastiebių užpilas. Reikės 10 g smulkintų džiovintų šakniastiebių užpilti 100 ml karšto vandens ir 15 min. kaitinti verdančio vandens vonelėje. Nuėmus nuo viryklės, po 30 min. nukoškite, įpilkite išgaravusį vandens kiekį. Gerkite po du valgomuosius šaukštus 3–4 kartus per dieną.

Antpilas burnai skalauti. Burnai skalauti valgomasis šaukštas žaliavos išmaišomas stiklinėje vandens.

Įsidėmėkite. Balinio ajero negalima vartoti nėštumo ir žindymo metu, neskirti vaikams. Iš ajerų gaunamame eteriniame aliejuje yra azarono, kuris turi kancerogeninių savybių. Dideli kiekiai gali sukelti traukulius ir pakenkti inkstams.

Trilapis pupalaiškis

Trilapis pupalaiškis (Menyanthes trifoliata L.) – pupalaiškinių (Menyanthaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas. Šakniastiebis ilgas, storas, šliaužiantis, žalias arba žaliai gelsvas. Nuo jo šakojasi plonos pridėtinės šaknys. Lapai išauga iš kylančios šakniastiebio viršūnės. Jie trilapiai, dideli, ant ilgų lapkočių. Žiedynstiebis belapis, 15–35 cm ilgio, su tankia baltai rausvų žiedų keke. Žydi gegužės antroje pusėje ir birželio pradžioje. Vaisiai – dėžutės, kuriose daug rusvų, lygių, blizgančių sėklų.

Trilapiai pupalaiškiai nėra labai paplitę Lietuvoje. Šių augalų gerokai sumažėjo dėl to, kad buvo nusausinta daug pelkių. Auga pelkėse, pelkėtose pievose, užutėkiuose, užželiančių ežerų ir upelių pakrantėse, grioviuose. Kartais sudaro ištisus sąžalynus.

Kaip ir kada rinkti? Vaistinei žaliavai pupalaiškio lapai (Menyanthidis folium) renkami gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, prieš pradedant augalui žydėti ir jam žydint. Skinama su trumpais lapkočiais (ne ilgesniais nei 3 cm). Reikia saugoti šakniastiebį ir negalima augalo rauti su šaknimis.

Naudingosios savybės. Lapuose yra karčiųjų alkaloidų (gencianino ir gencinidino), karčiųjų glikozidų (mentiafolino, foliamentino, loganino, meniantino), iki 7 proc. rauginių medžiagų, vitamino C, saponinų, organinių rūgščių, cukrų, apie 10 proc. mineralinių medžiagų, flavonoidų, šiek tiek jodo.

Šis augalas pasižymi apetitą žadinančiu ir virškinimą gerinančiu (skatina skrandžio sulčių ir tulžies sekreciją) poveikiu, kelia nuotaiką ir darbingumą, taip pat tinka gydant uždegimą, traukulius ir skausmą. Lapų užpilu gydomas gastritas, vidurių užkietėjimas, meteorizmas, tulžies pūslės akmenligė. Jis rekomenduotinas žmonėms, išsekusiems po sunkių ligų, žadina apetitą, padeda sergant anoreksija. Nuoviras arba antpilas turi būti vartojami nedidelėmis dozėmis. Kaip antiseptinis išorinis vaistas lapų užpilas vartojamas įvairioms odos ligoms, sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti. Šiuo užpilu skalaujama burnos ertmė sergant paradontoze, stomatitu, gingivitu.

Trilapiai pupalaiškiai, ypač žydintys, yra labai puošnūs augalai, todėl juos galima auginti sodų tvenkiniuose.

Kaip paruošti? Kad nesugestų, žaliava turi būti greitai džiovinama. Apvytinti lapai džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje ar džiovykloje 35–40 °C temperatūroje.

Gerai išdžiūvę lapai būna žali, su kotelių liekanomis, bekvapiai, labai kartaus skonio. Pajuodavę lapai ir ilgesni kaip 3 cm lapkočiai išmetami. Iš 1 kg šviežių lapų gaunama 160–180 g sausų. Žaliava laikoma sandariuose induose. Tinka vartoti dvejus metus.

Lapų užpilas. 10 g išdžiovintų, susmulkintų lapų užpilkite 200 ml verdančio vandens ir virkite 15 min. ant silpnos ugnies. Paskui leiskite 45 min. nusistoti, perkoškite. Gerkite 30 min. prieš valgį po 100 ml tris kartus per dieną.

Įsidėmėkite. Nevartoti nėštumo ir žindymo metu, esant viduriavimui, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligei ar uždegiminėms virškinimo trakto ligoms (kai padidėjęs rūgštingumas). Antpilams ir nuovirams ruošti nenaudokite šviežių lapų, nes gali sukelti vėmimą.

Parengė Rūta Antanaitienė