Veisliniams gyvuliams skirta parama tapo niekinė

Prieš metus ūkininkai rengė traktorių žygius, statė žaliuosius kryžius ir tikėjo, jog kažkas turi pasikeisti. Privalo, antraip kaimo nykimas tik spartės. Vilčių teikė ir rinkimai, po kurių galėtų ateiti protingesnė, ne padebesiais skraidanti, o ant žemės tvirtai stovinti valdžia. Tačiau paaiškėjo, kad ir viena, ir kita buvo tik iliuzijos. Nors skelbiama, kad per pandemiją žemės ūkis buvo vienintelė šaka, traukusi iš pelkės liūno Lietuvos ekonomiką, gyvulių augintojai tvirtina, jog taip blogai, kaip buvo šį rudenį, dar nėra buvę.

Už karvę – bakas degalų

Nors dauguma Šakių rajono ūkininkų augina grūdus ir džiaugiasi geru derliumi, zanavykų krašte žemė labai skirtinga. Panemunės smėlynuose gerai auga tik žolė, todėl ūkininkai priversti taikytis prie to, ką jiems davė Dievulis.

Slavikuose ūkininkaujantis, o vaizdingajame Sudarge gyvenantis Ričardas Lekavičius daug metų augino grūdus, tačiau niekada negaudavo tokio derliaus, kokiu džiaugdavosi kitose seniūnijose ūkininkaujantys jo bičiuliai. Per ilgą laiką subrendo idėja keisti ūkio kryptį – maždaug prieš penkerius metus abu su sūnumi nutarė imtis mėsinių gyvulių auginimo. Pasirinko šarolė, gavo valstybės paramą veisliniams gyvuliams įsigyti ir iš Prancūzijos parsivežė 90 veršingų telyčių.

Dabar jo ir sūnaus ūkiuose jau yra 350 veislinių galvijų. Iš šalies žiūrint, ūkiai klesti, bet Lekavičiai tikina, jog šiemet dirbo be galo nuostolingai. Metų pradžioje gyvulius buvo galima parduoti po 1,7 Eur/kg gyvojo svorio, o prasidėjus karantinui kaina nukrito trečdaliu. Ir tokia laikosi iki šiol.

„Iš vakaro susitarėme, jog parduosime galvijus po 1,7 Eur/kg, o kovo 16 d. paskelbus karantiną kaina nukrito iki 1,3 Eur/kg gyvojo svorio, be to, pasakė, jog nepirks: restoranai uždaryti, mėsos niekam nereikia. Iki rudens šiaip ne taip išgyvenome, bet dabar gyvuliai į tvartus netelpa, reikia kažką daryti – juk ne dėl grožio auginame“, – „Ūkininko patarėjui“ guodėsi R. Lekavičius.

Šį rudenį mėsinius šarolė bulius ūkininkas priverstas parduoti po 1,5 Eur/kg, karves – po 1,2 Eur/kg gyvojo svorio. Jei karvė nesveria 400 kg (tokių ligotų, sulysusių gyvulių vienas kitas bandoje atsiranda) siūloma vos 15 ct/kg.

„Širdį skauda parduodant karvę už 60 Eur – tiek sumokame už baką dyzelino. Per kelias dienas „pravažinėji“ ne vienus metus augintą gyvulį. Kokia nauda iš tokio darbo?“ – neslėpė širdgėlos R. Lekavičius.

Pasak ūkininko, jei gyvulio supirkimo kaina yra mažesnė nei 1,6 Eur/kg gyvojo svorio, dirbti neverta, nes jautiesi perdirbėjams teikiantis labdarą. Ūkininkui labdaros niekas neduoda, bet ir užsidirbti neleidžia.

Valstybė pamiršo tikslus?

Kai Lekavičiai prieš penkerius metus iš Prancūzijos parsivežė gyvulius, mėsinių galvijų supirkimo kainos buvo gerokai didesnės. Net išbrokuotas (tokių telyčioms pradėjus veršiuotis atsirado ne viena) tada supirkdavo po 1,6–1,7 Eur/kg gyvojo svorio, o už jaučius ūkininkai gaudavo po 2 Eur/kg.

Už atjunkyto veršiuko gyvojo svorio kilogramą supirkėjai mokėdavo 3 Eur, dabar nelabai nori mokėti 2 Eur.

„Mes veisliniams gyvuliams įsigyti panaudojome valstybės skirtą paramą, įsipareigojome išlaikyti gyvulius 4 metus. O kaip tą daryti, jei kiekvieną dieną dirbi nuostolingai? Nori nenori, turi galvoti, ką su jais daryti“, – svarstė ūkininkas.

Pasak R. Lekavičaus, sunku suprasti, kodėl valstybė, išdalijusi ūkininkams milijonus, kad jie įsigytų veislinių gyvulių, staiga savo tikslus pamiršo ir investicijos tapo niekinės.

„Gal kažkas ir turėjo kokią mažą gyvulininkystės viziją, bet vyriausybės keičiasi kas ketveri metai, ateina nauji, turi kitokių vizijų. Per pastaruosius ketverius, o gal net aštuonerius metus visas dėmesys buvo grūdų augintojams, nes valdančiosios partijos lyderis užsiėmė tiesiogiai grūdų prekyba, niekas kitas jam nebuvo įdomu. Nežinau, kaip suprasti tokį valstybės požiūrį – investuoja milijonus, liepia pirkti gyvulius, mes išgryniname bandas, o vieną dieną paaiškėja, jog mūsų darbas veltui“, – apmaudą liejo Šakių krašto ūkininkas.

Kol kaina svyravo bent apie 1,5 Eur, pasak R. Lekavičiaus, dar buvo galima galvoti apie ūkio išlaikymą, bet dabar tai nebeįmanoma. Kasmet gyvulių supirkimo kainos mažėja po 10–20 proc., o technikos ir visų kitų ūkyje reikalingų dalykų – nuolat didėja. Todėl abu su sūnumi dabar dirba tik iš užsispyrimo.

„Ūkį išlaikysime, bandos branduolį vis tiek reikia išsaugoti, bet nuotaikos, tikėjimo, jog sunkumai laikini, jau seniai nėra“, – neslėpė suvalkietis.

Neturi teisės sirgti

Abu Lekavičių ūkiai darbininkų nesamdo, patys savininkai prižiūri 350 galvijų bandą. Neseniai Ričardas sirgo. Pas gydytojus nėjo, COVID-19 testo nesidarė, kad nebūtų uždarytas namuose. Kas kitas galėtų pasirūpinti gyvuliais?

„Sėdi į traktorių ir sergi. Vakare paliuobi gyvulius ir važiuoji namo. Nėra jokios strategijos. Jei šeima neturi samdomų darbuotojų ir abudu susirgtų, matyt, tektų skambinti Šakių merui ir prašyti, kad atvažiuotų pašerti karvių, nes izoliuotis priverstas niekur negalėtum išeiti. Ką gali pasamdyti ūkiui prižiūrėti, kai sergi koronavirusu? Niekas neis rizikuoti. Abiem susirgus būtų visiška suirutė, todėl ūkininkai nesidaro testų ir neima biuletenių – žino, kad niekas ūkiu nepasirūpins“, – įsitikinęs R. Lekavičius.

Tai, jog, auginant mėsinius galvijus, nieko dirbti nereikia, tik į juos žiūrėti, pasak Ričardo, yra toli nuo realybės nuklydusi pasaka. Pieno ūkyje, jei veršelis ir žus, karvė vis tiek metus duos pieną, o kritus mėsiniam veršeliui – absoliutus nuostolis, nes 800–900 kg karvė, kasdien suėdanti po 100 kg žolės, visus metus stovi dyka. O tokių nelaimingų atvejų pasitaiko visai nemažai, todėl ūkininkai nerizikuoja, bet kam gyvulių priežiūros nepatiki.

Pasigenda bendros strategijos

R. Lekavičius tikina matantis išeitį, tik tam reikia politinės valios ginti ir saugoti žemės ūkį taip, kaip tai daro Lenkija. „Reikia tikros kooperacijos. Žmonės jos bijo, nes tai, kas daroma, tik imituoja kooperaciją. Reikia tikrų kooperatyvų. Kažkas juos turi sukurti ir pakviesti žmones, nes patys jie nesusiorganizuos ir nepradės dirbti kartu. Arba statome naujas skerdyklas, arba turime rasti kompromisą su dabar veikiančiomis įmonėmis ir perduoti žemdirbiams 51 proc. jų akcijų, kad šeimininkais taptų ūkininkai. Kol nevaldysime perdirbimo, nieko nebus“, – įsitikinęs ūkininkas.

Pasak jo, šiemet blogai ne tik gyvulių augintojams, prie bankroto artėja ir daržininkai. Išgirdę apie jiems skiriamą paramą, auginti bulves, burokus puolė daugybė kaime gyvenančių žmonių, tuo susigundė ir didesni grūdų augintojai. Dabar prie kelio į Marijampolę suverstas kalnas burokų patvirtina, jog tos daržovės buvo reikalingos tik paramai pasiimti. O tikrieji daržininkai, kurie iš to gyvena, praktiškai atsidūrė ties bankroto riba.

Neturėdami jokios ateities žemės ūkio strategijos, R. Lekavičiaus nuomone, galime skaudžiai prisižaisti, nes badas prasideda ne tada, kai visi tikisi, kad jis gali būti, o tada, kai niekas to nesitiki.

Ketverius metus stebėjęs trijų vienas kitą keitusių žemės ūkio ministrų darbą, ūkininkas sako, jog tik Giedrius Surplys bandė kaime daryti kažkokias permainas. Jo iniciatyva dalyti po 40 tūkst. Eur verslo ar ūkininkavimo pradžiai buvo neblogas dalykas, tačiau ministerijos valdininkai patys jauniems žmonėms sudarė kliūčių: davė po 20 tūkst. Eur, likusius žadėdami kompensuoti. Iš kur jauni žmonės turės tokią pinigų sumą, kai bankuose su jais niekas net nekalba?

Todėl, pasak Ričardo, kaime kuriasi tik tie, kurie turi turtingus ar bent žemę įkeisti galinčius tėvus. Dėl to nyksta ne tik kaimai, bet ir miesteliai. Sudarge, į kurį pasivaikščioti ant piliakalnių vasarą atvažiuoja daug turistų, yra 40 tuščių sodybų. Ūkininkas liūdnai prognozuoja, jog po dešimtmečio gyvybingos išliks tik arti miestų esančios kaimo gyvenvietės.

Daiva BARTKIENĖ

ŪP korespondentė

Ričardo LEKAVIČIAUS nuotraukos

2020-12-20