Vienijasi Baltijos regiono žemdirbiai

Dėmesys regiono šalims

Susitikime Tartu, į kurį atvyko Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos žemdirbių organizacijų atstovai, apsilankė ir Estijos žemės ūkio ministras, ES atstovybės darbuotojai. Nuotoliu prie diskusijų prisijungė Europos žemdirbių organizacijų COPA ir COGECA komiteto vykdomoji direktorė. Šalių atstovai pasakojo apie nuveiktus darbus.

Pateikta oficiali Estijos žemės ūkio ministerijos pozicija aktualiausiais žemės ūkio klausimais. Po diskusijų dalyviai jau galėjo išgryninti būtent Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos ūkininkų poziciją.

Prie jau įprasto trijų Baltijos šalių formato prisijungė ir Suomija dėl bendrų sienų su agresoriais. Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad dėl Rusijos agresyvios politikos – kaip ir viskas aišku, bet ir Baltarusijos prie draugų priskirti negalima. Tad visos keturios šalys dėl artumo su agresorėmis susiduria su saugumo problemomis.

Specifika persiduoda ir į žemės ūkio politikos formavimą. Tiesa, dabar jau suprantama, kad apsirūpinimas maistu yra bendro šalies saugumo dalis. Bet kokių suiručių atveju, apsirūpinimas maistu gali ir neveikti, kaip veikia įprastinėmis, laisvosios ekonomikos sąlygomis, prekėms judant laisvai ir vykstant prekių mainams.

Susitikime akcentuota, kad kaimiškosiose vietovėse dažnai būna žemesnis žmonių pragyvenimo lygis. Todėl „minkštasis“ agresoriaus veikimas gali pasireikšti pabandymu visais įmanomais būdais išbalansuoti kaimyninių šalių politiką, sukelti neramumus, pasinaudoti visuomenės sluoksniais, kurie jaučiasi finansiškai nestabiliai. „Į tai irgi norime atkreipti ES politikų dėmesį. Minėtas aspektas labiausiai ir atsispindėjo galutiniame bendrai priimtame dokumente dėl 2028–2034 m. daugiametės finansinės programos (DFP) ir BŽŪP ateities“, – pasakojo R. Juknevičius.

Dokumentą bus siekiama kuo plačiau paskleisti, kad su juo susipažintų kuo daugiau suinteresuotų žmonių ir politikų. „Dėkoju „Ūkininko patarėjui“, kad su dokumentu galime supažindinti žemdirbių bendruomenę. Galbūt sulauksime dokumento papildymo, pastabų. Per COPA ir COGECA organizacijas dokumentas bus pristatytas visai europinio lygio politikų komandai, taip pat ir Europos Komisijai (EK), formuojančiai BŽŪP. Pirmadienį numatytas susitikimas su Lietuvos premjere, kuriai taip pat įteiksime dokumentą. Tądien vyks susitikimai su Seimo pirmininku, žemės ūkio ministru, numatytas susitikimas ir su prezidentu Gitanu Nausėda. Nuvykęs į ES, į Vadovų Tarybos susitikimą, prezidentas turi nemažai svertų pakreipti politiką, atsižvelgdamas į žemdirbių nuomonę“, – redakcijai teigė LŪS pirmininkas.

Mat, pasak R. Juknevičiaus, vienos Lietuvos balsas ES kontekste būtų per menkas, kad jį kas nors išgirstų.

Panašumai ir skirtumai

Per susitikimą Tartu įvardyti ir Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos žemės ūkio skirtumai. LŪS pirmininko teigimu, toks ir buvo susitikimo tikslas – suprasti atskirų šalių žemės ūkio specifiką ir iš to ūkininkams kylančias svarbiausias problemas.

„Lietuva turi didžiausią plotą produktyvių dirvožemių, yra piečiausiai iš kitų susitikimo dalyvių šalių. Dėl švelnesnių klimatinių sąlygų pas mus galima užauginti gausesnį derlių. Bet mūsų šalies smulkieji ir vidutiniai pieno gamintojai dažnai susiduria su išgyvenimo problema. Estijoje ši problema buvo anksčiau, dabar jos nebeliko, nes dalis pieno ūkių paprasčiausiai neišgyveno. Liko apie 600 – daugiausia stambių – pieno ūkių, kuriuose gyvulių skaičiaus vidurkis yra apie 200. Produktyvumas Estijos fermose žymiai didesnis negu vidutinis Lietuvoje, bet gyvulių skaičius tarp abiejų šalių skiriasi kartais. Praėjusių metų statistikos duomenimis, pas mus dar buvo 12 tūkst. pieno ūkių, tačiau pieno pagaminama tik dukart daugiau nei Estijoje“, – skirtumus vardijo R. Juknevičius. Jis pridūrė, kad nebūtinai lietuvių ir estų ūkininkui dėl tų pačių dalykų skauda galvą. Tačiau bendri, svarbiausieji vardikliai tikrai visiems yra vienodai svarbūs.

Tuo pačiu metu, kaip ir žemdirbių organizacijų susitikimas, Tartu vyko žemės ūkio paroda. Įmonės, kurios glaudžiai bendradarbiauja, bendrauja su žemės ūkio sektoriumi, teikdamos įvairias paslaugas, demonstravo, pristatė techniką, trąšas, augalų apsaugos priemones, bioproduktus, vyko įvairios konsultacijos.

Būtini susitikimai

LŪS pirmininkas ŪP pastebėjo, kad šalies žemdirbių asociacijos dirba ne tik Lietuvos viduje, bet stengiasi būti aktyvūs ir formuojant europinę žemės ūkio politiką. „Tam, kad darbas būtų produktyvus, tenka savo pozicijas derinti su kitų šalių ūkininkais. LŪS dalyvauja europinio lygio COPA ir COGECA,  GEOPA organizacijų veikloje – bendroje Europos žemdirbių atstovavimo piramidės viršūnėje. Yra tam tikri susiskirstymai. Baltijos šalių žemdirbių asociacijos yra kaip atskiras padalinys minėtose organizacijose. Kalbėdami vienu balsu, visada galime tikėtis geresnio rezultato“, – ŪP teigė R. Juknevičius.

Baltijos šalių žemdirbių asociacijų atstovai aptarti svarbiausių klausimų, priimti sprendimų buvo susirinkę ir anksčiau, Latvijoje. Renginyje Tartu įsiklausyta į kiekvienos šalies–dalyvės žemdirbių lūkesčius ir žemės ūkio specifiką. Artėja naujojo ES finansinio laikotarpio politikos, taip pat ir BŽŪP aptarimai, todėl tokie susitikimai, redakcijos pašnekovo tvirtinimu, labai reikalingi.

Tęstinis darbas iš Latvijos persikėlė į Estiją, į Tartu miestą. Žemdirbių atstovai iš Latvijos, Estijos, Lietuvos ir Suomijos buvo pakviesti šeimininkų – Estijos žemdirbių asociacijos – iniciatyva.

Turi išlikti

Susitikime Tartu dalyvavęs Lietuvos žemės ūkio tarybai (LŽŪT) atstovaujantis Lietuvos pieno gamintojų asociacijos direktorius Eimantas Bičius redakcijai tvirtino, kad būtent šių keturių valstybių žemdirbių organizacijų atstovų pasitarimo prireikė dėl kelių priežasčių. Mat, tiek Lietuva, Latvija, Estija, tiek ir Suomija yra ES pakraštyje, pasienyje su Rusija. Todėl, pasak E. Bičiaus, ES naujuoju finansiniu laikotarpiu turėtų kitaip skirstyti paramos lėšas šių šalių žemdirbiams. Tad susirinkta aptarti poziciją, bendrus veiksmus dėl EK siūlymų 2028–2034 m. laikotarpiui. Žemdirbiams neramu dėl ketinimų mažinti biudžetą, žemės ūkio fondą perskirstyti į kitus krepšelius.

„Priėmėme pozicinį dokumentą, kuriame pažymima, jog žemės ūkiui turi išlikti atskiras fondas, lėšos mūsų regionui irgi neturi mažėti. Mes susiduriame su papildomomis egzistencinėmis grėsmėmis. Manome, kad Baltijos šalių, tarp jų ir Suomijos, žemdirbiams turėtų būti skiriama atskirai tam tikra parama. Nuo mūsų kaimiškųjų regionų gyvybingumo priklauso ne tik apsirūpinimas maistu, bet ir saugumas“, – argumentavo E. Bičius.

Renginyje taip pat kalbėta apie išmokų konvergenciją. LŽŪT atstovauja ir LŪS, ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijai, ir kitoms didžiosioms Lietuvos žemdirbių organizacijoms. LŽŪT Lietuvos poziciją jau derino vasarą, birželio pradžioje, susitikime Latvijoje. Yra ir kitų svarbių dalykų, vienas iš jų – išmokų ribojimas. Anksčiau tiesioginių išmokų „lubos“ buvo 150 tūkst. Eur, o dabar numatyta išmokas riboti nuo 40 tūkst. Eur. Taip nutikus, būtų nuvilta didžioji dalis Lietuvos žemdirbių, iškiltų reali grėsmė žlugti daugumai šeimos ūkių.

„Kadangi gruodžio mėn. numatytas ES šalių vadovų susitikimas, mes iki to laiko dar kartą bandysime susitikti. Esame sutarę, prireikus, diskutuoti su savo šalių vadovais. Mes, žemdirbių atstovai, namų darbus jau darome“, – pažymėjo E. Bičius.

Redakcijos ir Mindaugo MACIULEVIČIAUS nuotraukos

Bendra Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos deklaracija

Dėl 2028-2034 m. daugiametės finansinės programos
ir Bendrosios žemės ūkio politikos ateities

Tartu, 2025 m. spalio 8 d.

Mes, Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos žemės ūkio organizacijų atstovai, pabrėžiame bendrą įsipareigojimą stipriai, nuosekliai ir tinkamai finansuojamai BŽŪP kaip bendrai strateginei politikai, kuri užtikrintų ne tik Europos maisto saugą, tvarumą ir kaimo gyvybingumą, bet ir bendrą stabilumą bei saugumą.

1. Žemės ūkis ir maisto sauga yra svarbi ES kolektyvinio saugumo ir atsparumo dalis.

Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva turi bendrą sausumos sieną su agresyvia šalimi, todėl mūsų teritorijos yra labiau pažeidžiamos tiesioginėmis politinėmis, ekonominėmis ir hibridinėmis grėsmėmis nei bet kurios kitos Europos Sąjungos šalys. Dėl šios situacijos mūsų ūkininkams, kaimo bendruomenėms ir vyriausybėms tenka ypatinga atsakomybė.

Veikla ir investicijos šiuose pasienio regionuose yra susijusios su didesne rizika ir išlaidomis. Investicijos į ūkius, perdirbimo įrenginius ir infrastruktūrą yra brangesnės dėl didesnio neapibrėžtumo, didesnių draudimo įmokų, didesnių palūkanų normų ir ribotos prieigos prie privačiojo kapitalo. Šie veiksniai kelia grėsmę ilgalaikiam žemės ūkio ir kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinių gyvybingumui, nors šios sritys yra strategiškai svarbios Sąjungos saugumui.

Mūsų kaimo vietovės palei rytinę sieną yra ne tik gamybos regionai, bet ir atsparumo bei gynybos frontai. Todėl užtikrinti, kad jos išliktų apgyvendintos, ekonomiškai gyvybingos ir gebančios gaminti maistą, yra strateginis saugumo tikslas visai Sąjungai.

2. Šios šalys reikalauja specialaus rytinės sienos valstybėms skirto paketo kaimo atsparumo finansavimui

Atsižvelgdami į padidėjusią riziką ir pažeidžiamumą, kylančius dėl bendros sienos su agresyvia šalimi, raginame Bendrojoje žemės ūkio politikoje (BŽŪP) numatyti specialią paramą Rytų sienos kaimo atsparumui finansuoti.

Kadangi mūsų valstybės narės turi skirti vis didesnę nacionalinio biudžeto dalį gynybai ir saugumui, ES lygmens parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai šalyse, kurios ribojasi su agresyviomis valstybėmis, yra ne tik pateisinama, bet ir būtina.

Stiprių kaimo bendruomenių ir bioekonomikos buvimas prie ES išorės sienos yra strateginė investicija į Europos taiką, stabilumą ir autonomiją.

3. BŽŪP turi būti stipri, nepriklausoma ir gerai finansuojama

Europos strateginė autonomija priklauso nuo jos gebėjimo gaminti, perdirbti ir platinti maistą savo teritorijoje. Todėl raginame, kad BŽŪP ir toliau būtų atskira ES politika, už kurios įgyvendinimą būtų atsakingi žemės ūkio ministrai, ir kuriai būtų taikomas specialus reglamentas bei skirta atskira biudžeto eilutė, užtikrinanti pajamų stabilumą ir ilgalaikes investicijas maisto gamintojams.

Taip pat raginame, kad DFP numatytų didesnius išteklius ir aiškiai paskirtus biudžetus žemės ūkio, maisto perdirbimo ir bioekonomikos vertės grandinių plėtrai visuose atitinkamuose fonduose. Šie sektoriai nėra įprastos pramonės šakos, todėl neturėtų konkuruoti su kitais sektoriais, bet turėtų būti pripažinti esminiais ES saugumo ir atsparumo ramsčiais.

Taip pat reikia atsižvelgti į mažesnių valstybių narių iššūkius. ES lygmens priemonės turi būti prieinamos, proporcingos ir įtraukios, užtikrinančios, kad visos šalys galėtų visapusiškai pasinaudoti ES lygmens lėšomis.

4. BŽŪP turi būti teisinga

Dar kartą primename, kad už vienodus įsipareigojimus turi būti vienodai atlyginta. Nepaisant didžiausių geopolitinių rizikų ir su saugumu susijusių išlaidų, Baltijos valstybių ūkininkai ir toliau gauna mažesnes tiesiogines išmokas nei ES vidurkis. Ši situacija yra neteisinga ir turi būti ištaisyta visiškai suvienodinant tiesiogines išmokas jau kitoje DFP.

BŽŪP turi atsižvelgti į žemės ūkio struktūrų įvairovę ir specifinius iššūkius valstybėse narėse. Vienodos priemonės, pavyzdžiui, privalomas išmokų ribojimas ar mažinimas, neatsižvelgia į šiuos skirtumus. Todėl valstybėms narėms turi būti paliktas lankstumas spręsti dėl ribojimo būtinybės ir laipsnio, atsižvelgiant į nusistovėjusią gamybos specifiką, darbo sąnaudas ir socialines bei ekonomines sąlygas.

Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva yra prie Europos Sąjungos išorės sienos su agresyvia šalimi. Mūsų ūkininkai ir kaimo bendruomenės yra ne tik maisto gamintojai, bet ir Europos stabilumo, atsparumo ir suvereniteto priekinė linija.

Kitoje DFP ir BŽŪP turi būti pripažintas šis unikalus vaidmuo ir užtikrinta, kad žemės ūkis ir maisto gamyba prie Sąjungos rytinės sienos išliktų stiprūs, gyvybingi ir saugūs. Teisinga, gerai finansuojama ir strategiškai orientuota BŽŪP yra ne tik žemės ūkio būtinybė ir maisto saugos garantas, bet ir vienas iš Europos kolektyvinio saugumo kertinių akmenų.

Pasirašyta Tartu 2025 m. spalio 8 d.

Pasirašė Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos žemdirbiškų organizacijų vadovai