Vienkiemio sodyboje vienišas nesijaučia

„Esu 87 metų senis, joks aš senjoras. Per savaitę perskaitau vieną knygą. Esu vienišas, gyvenu senoje sodyboje. Man reikia veiklos, esu paniręs į darbus, dabar pradėjau drožti premjerės Ingridos Šimonytės skulptūrą iš uosio, nerimauju, kad tik panaši išeitų“, – linksmai kalbėjo Joniškio rajono Stoniūnų kaime gyvenantis Albertas Žąsinas.   

Mėgaujasi laisve 

Stoniūnų kaime tik šešios sodybos, keturiose gyvena žmonės, vienas namas stovi tuščias, o kitą kažkas nupirko, bet kol kas negyvena. Šmaikštusis Albertas įsikūręs  vienkiemyje,  prieš 150 metų statyboje, medinėje troboje, šalia kurios išlikę seni vaismedžiai. Tą sodybą jis įsigijo prieš 22 metus. Taip jau susiklostė visi gyvenimo reikalai, kad po antrų skyrybų liko vienišas. Ir tuoj pat pridūrė: „Esu vienišas kaip vilkas, bet man patinka laisvė. Niekas nevaržo mano judėjimo. Buvo laikai, kai man patiko moterys, ką čia slėpti, mėgau ir degtinę, dėl to dabar nė kiek neišgyvenu. Dirbau vyr. veterinarijos gydytoju mėsos kombinate, šešerius metus buvau Gruzdžiuose veikusio technikumo dėstytojas. Visko mano gyvenime buvo.“ 

Patenkintas vienatve kaime 

Garbaus amžiaus Albertas patenkintas savo vienatve kaime, jeigu aplinkui jį ratus suktų kokia moteriškė, komanduotų ir „ožius“ rodytų, seniai jau būtų po velėna palindęs.

Ne, ne, jis vienatvės į nieką neiškeis. Ir daugiabutyje nenorėtų gyventi, ten uždustų. Gyvena vienas nuošalioje sodyboje, sename name, kuriame nėra jokių patogumų: kibirais atsineša vandens, malkomis pasikūrena krosnį, kai paspaudžia šalčiai, reikia pakurti du kartus, jei nėra speigo, užtenka ir kartą į krosnį įmesti malkų. Nusiperka jau paruošto kuro, nereikia į mišką eiti sausuolių ar šakų rinkti, malkoms valdžia duoda kompensaciją.

Padeda kaimynė  

Alberto kaimynystėje gyvena dvi našlės – Onutė ir Genovaitė, abi dešimt metų jaunesnės už jį. Sakė, abi paeiliui jį aplanko, išgeria kavos, pasiginčija, per dantį mėgsta jas patraukti, moteriškės atgal Albertui atkerta. Taip pokštaudami ir gyvena.

Išsitarė, kad dažniau aplanko Genovaitę, anksčiau pas ją duše prausėsi, dabar ji turi naują pirtį, kartą per savaitę nueina pasiperti.

Genovaitė Albertui patalynę išskalbia. Už tai Albertas ją du kartus per savaitę savo nedideliu automobiliu nuveža į Joniškį apsipirkti. Kol kaimynė ieško įvairių prekių, Albertas nupėdina į biblioteką, išsirenka sau knygą, jam patinka meilės romanai ir žymių žmonių biografijos, dar ir kaimynei knygų paima, tegul skaito, visiems šviesa reikalinga. Albertas nepamiršta, kaip jį ligoninėje vos ne kiekvieną dieną lankė Genovaitė, kai jam buvo lūžęs šlaunikaulis. O kai Genovaitei lūžo ranka, jis tris mėnesius ėjo karvės pamelžti. 

Išdrožė politikų galeriją  

Kai įsikūrė nuošaliame vienkiemyje, A. Žąsinas prisipirko kaltų, kaltukų kitų įrankių ir pradėjo drožinėti įvairias skulptūras. Sužinojęs, kad antrą šimtmetį skaičiuojančioje sodyboje anksčiau buvo kryžius, Albertas nieko nelaukdamas padarė naują. Paskui išdrožė visą Lietuvos politikų galeriją: sukūrė tarpukario Lietuvos įžymybių ir dabartinių politikų mažesnes bei didesnes skulptūras.

Savo medžio drožinius meistras ištepė specialiu tepalu, kad ilgiau išsilaikytų, o kai kurias skulptūras dar ir nudažė. Sodyboje yra ir velnių, ir angelų, ir moteriškių, kai kurios šiek tiek panašios į tikras raganas. Didelė davatkos skulptūra yra apšviesta, kad geriau lankytojai ją matytų. 

Angelų daugiau negu pikčiurnų  

Savamokslis medžio drožėjas suskaičiavo, kad jo sodybos galerijoje angelų daugiau, o piktų personažų – mažiau. Jam toks balansas patinka. Jis sukūrė daugiau nei 70 įvairaus dydžio skulptūrų, kurias atvykusieji vadina medinukais. Drožėjui patinka ant kelmo pasėdėti prie „Kaimo mužikų“.

Save Albertas irgi taip vadina. Jam nepatinka žodis senjoras, tegul niekas jo taip nevadina, nes gali užsitraukti nemalonę. Savo valdas ir visą skulptūrų galeriją šmaikštuolis vadina nesąmonių sodyba.

Albertas pasakojo, kad dabar iš uosio skobia premjerę I. Šimonytę. Žiūri į jos nuotrauką ir darbuojasi. Gal mėnesį teks drožti premjerės skulptūrą, bus sumažinta, tik metro aukščio, labai stengiasi, kad pavyktų panašią sukurti. Paskui ramiai ištarė, kad tokiam darbui reikia įkvėpimo ir gero nusiteikimo – to jam netrūksta.

Vaidino mėgėjų teatre 

Senolis vaizdingai kalbėjo, kaip jį „užverbavo“ vaidinti mėgėjų teatre. Pamena, buvo 1995-ieji. Kartą Joniškyje jį, einantį gatve, sustabdė tuometė Kultūros centro suaugusiųjų teatro „Žiburys“ režisierė ir pagyrė, kad Albertas turįs gražią barzdą, todėl tiktų vaidmeniui kurti. Davė tekstą ir pakvietė į repeticijas.

Pokštauti mėgstantis Albertas pateisino režisierės lūkesčius, sukūrė puikius vaidmenis net dešimtyje spektaklių, vaidino ne tik Lietuvoje. Joniškio kultūros centro suaugusiųjų teatras „Žiburys“ buvo išvykęs gastrolių į Kanadą, Turkiją, Estiją.

Kol neįsisiautėjo virusai, Albertas dažnai eidavo į renginius, nepraleisdavo susitikimų bibliotekoje, koncertų. Dabar liūdnesnis laikas, užsidarė visos linksmybės, todėl daugiau laiko skiria skulptūroms kurti. Kol rankose išlaikys kaltą, žada daug visokių moteriškių ir kaimo mužikų išdrožti, uosio medienos turi daug. Drožti iš medžio jam patinka, kitaip nei kitur atrodo jo sodyba, čia atvažiavę žmonės stebisi, galvas kraipo ir dėkoja už tą įdomybių kampelį.

Vienišius atidžiai seka pasaulio ir Lietuvos naujienas, naudojasi internetu. Jis ne tik knygas skaito, bet jau visą dešimtmetį lanko Trečiojo amžiaus universiteto Dvasinio tobulėjimo fakultetą. Nuo sodybos iki Joniškio – tik 7 km. Į užsiėmimus važiuoja automobiliu. Senolis turi 58 metų vairuotojo stažą,  apie dešimt metų važinėjo motociklu. Dažnai prisimena smagius įvykius. Buvo ir skaudžių dienų. Širdį suspaudžia, kai prisimena vienintelį sūnų Almantą, kuris, būdamas 39 metų, pasitraukė iš gyvenimo – nusišovė.

Tyliame ir nuošaliame vienkiemyje tarsi sustojo laikas, praėjusius laikus mena rąstų troba su langinėmis, prie slenksčio kėpso girnapusė. Sode auga seni medžiai, išlikusios trys obelys, yra kelios vyšnios, serbentų krūmų. Albertas prasitarė, kad  moka išvirti skanią uogienę. Turi du namų prižiūrėtojus – numylėtinį šunį Grafą ir katiną Princą. Vienišius tris kartus per savaitę išsiverda sriubos – barščių arba kopūstų. Tiesa, jį kartais gardžiais valgiais pavaišina kaimynės našlės. Daržovių ar bulvių neaugina, aprūpindavo kaimynė Onutė. Dabar pasvarstąs, kodėl jis nelaiko bičių, mat joms čia būtų puikios sąlygos.