Svajonė rožinė, realybė – juoda

Situacija tragiška

LPGA teigimu, pastaruoju metu situacija Lietuvos pieno sektoriuje sparčiai blogėja – paskutinius šešis mėnesius pieno supirkimo kainos krenta, o pieno gamintojui mokama žalio pieno kaina išlieka viena mažiausių Europos Sąjungoje (ES). Pasak LPGA prezidento Jono Vilionio, dėl kritusių pieno supirkimo kainų ir tuo pat metu išaugusių degalų, trąšų, pašarų bei energetinių resursų kainų daugelis ūkių dirba nuostolingai. Negana to, prasidedantis pavasario darbų sezonas dar labiau didina apyvartinių lėšų poreikį, todėl dalis ūkių gali nebeturėti finansinių galimybių vykdyti būtinų žemės ūkio darbų, mažins gamybą arba bus priversti visiškai nutraukti veiklą. Todėl nesiėmus skubių sprendimų, Lietuva per artimiausius mėnesius gali netekti reikšmingos dalies pieno ūkių, kurie tiesiog bus priversti užsidaryti.

Būti ar nebūti

Ūkininkai prie Vyriausybės per dieną žadėjo gyventojams išdalinti 8 000 litrų atsivežto pieno ir dalybas pradėjo iškart vos atvykus pienovežiams. Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ administracijos vadovė Aistė Sabaliauskaitė „Ūkininko patarėjui“ sakė: „Tai yra taikus protestas ir mes norime parodyti visuomenei bei vilniečiams, kaip šiandien gyvena ūkiai ir su kokiomis problemomis susiduria. Mums tai yra išgyvenimo klausimas tiesiogine prasme, nes pieno supirkimo kaina yra žymiai žemesnė, nei jo savikaina ūkiuose ir mes jau daugiau negalima to padengti iš anksčiau sukauptų išteklių. Be abejo, pageidaujame, kad Vyriausybė prisidėtų prie sprendimų, nes problemos yra bendros ir būdingos ne tik pieno ūkiams, bet ir mišriesiems ūkiams. O pagalba galėtų būti įvairi – nuo taip vadinamo „Pieno“ įstatymo pataisų iki ES projektų prieinamumo palengvinimo ūkininkams.“

Jonavos rajono ūkininkas Antanas Peškaitis ŪP tvirtino, kad taip ilgiau ūkiai gyvuoti jau nebegali – paprasčiausiai nebegali išgyventi. „Dirbame nuostolingai ir nežinome, kaip mums elgtis toliau. Ar mes jau esame visiškai nereikalingi, ar dar galima kažką galvoti. Norime ministro paprašyti, kad pagaliau būtų rastas sprendimas dėl pieno supirkimo kainų ir visiems būtų atriekta sąžiningai – ir perdirbėjams, ir pardavėjams, ir gamintojams. Tik toks sprendimo būdas belieka, nes perdirbėjai ir pardavėjai pasiima visą pelną, o mums moka niekingus centus. Kainos turėtų būti proto ribose – jei būtų kokie 45 centai už litrą pieno, tuomet dirbti galima. Bet ne taip, kaip yra dabar – stambūs pieno gamintojai už litrą gauna 20, o smulkūs – tik 13 centų. Tad pagalvokite – niekur net vandens nenupirksite už tokią kainą, o karvę ir pašerti reikia, ir apžiūrėti, ir apšokinėti – ji juk gyvas sutvėrimas.“

Mato stabilizaciją

Žemės ūkio ministras Andrius Palionis, vos tik priėjęs prie protesto dalyvių, iškart susidūrė su ŪP klausimais – ką gali pasiūlyti protestuojantiems ūkininkams, kaip ketinate spręsti jų problemas?

„Sprendimus siūlome ne dėl to, kad vyksta protesto akcija, o dėl bendros situacijos rinkoje, – atsakė ministras. – Taip jau sutapo, kad kai praėjusių metų rugsėjį buvau paskirtas ministru, pieno rinkoje prasidėjo kainų korekcijos. Iškart Vyriausybėje pradėjau kelti klausimus dėl didesnio dėmesio pieno rinkai, apie tai kalbėjau ir Europos Komisijoje (EK). Siūliau, kad ji padėtų atsistatyti pieno rinkai. Už žemės ūkį atsakingas eurokomisaras aiškino, kad, lyginant su 2025 m. supirkimo kainomis, kurios buvo pačios didžiausios per visą laikotarpį, įvyko kainų korekcija, nes pieno pasiūla pasaulyje šiemet yra gerokai didesnė. Mat pieno gamyba nuo pernai ne sumažėjo, o tik augo, kadangi kainos buvo pakankamai palankios ūkininkams. Rinkose nuo šių metų sausio mėnesio krito pieno riebalų ir pieno miltelių kainos, tačiau dabar septynios savaitės iš eilės jos didėja ir jau paaugo apie 22 procentus. Tačiau EK didžiausias rizikas dabar įžvelgia dėl karo Persijos įlankoje, mat per šį regioną mūsų pieno produktai keliauja į Azijos šalis. EK dabar analizuoja ir liepos mėnesį pateiks atsakymus, ar imsis kažkokių priemonių.“

O kas daroma Lietuvoje?

Anot ministro A. Palionio, Lietuvoje stebima situacija, įtariant nesąžininga konkurencija, ypač dėl pieno supirkimo bei produktų pardavimo žemiau gamybinės savikainos. „Tai darome kartu su ES institucijomis, nes mes vieni to negalime įgyvendinti, nebent būtų bendras reglamentavimas visoje ES, o tokios direktyvos nuostatos dabar yra peržiūrimos, – aiškino ministras. – O mes ministerijoje savo ruožtu per keturis mėnesius sukūrėme darbo grupę, kuri jau kovo viduryje pateikė išvadas dėl žalio pieno supirkimo įstatymo pataisų, nes, kaip žinia, jis buvo priimtas dar 2015 m., tačiau Konstitucinio teismo sprendimu dalis jo straipsnių negalioja. Yra rizika ir dėl atsiskaitymų už pieną teisėtumo, nes tai reglamentuojantis straipsnis yra panaikintas. Aš mačiau darbo grupės išvadas, kad siūlomi sutartiniai santykiai, kurie įpareigotų gamintojus kainas nustatyti ne pagal pieno kiekį, o pagal pristatymo būdus bei pieno kokybę. Yra siūlymas, kad kaina svyruotų apie 20 proc., tačiau tai yra vienintelė nuostata, kurios darbo grupei nepavyko galutinai suderinti, nes perdirbėjai norėjo 30 proc., ministerija siūlo 20 proc., smulkūs ir vidutiniai ūkiai siūlo nuo 8 iki 12 proc.“

Tačiau ūkininkai aiškina, kad jie negali išgyventi iš tokių supirkimo kainų ir priversti užsidaryti. „Tokiems galiu patarti tikriausiai tą patį, ką pasakė ir ES eurokomisaras – smulkiems ūkininkams vienintelis ir derybinis kelias yra kooperacija. Jie turėtų trumpinti tiekimo grandines – ne priduodant pieną perdirbėjui, o kuriant pridėtinės vertės produktą savo ūkiuose“, – tvirtino A. Palionis.

Kooperacija – ne išeitis

Išgirdę tokias ministro kalbas netrukus jį apspito ūkininkai ir puolė garsiai piktintis, jog kooperacija jokių jų problemų nesprendžia, nes kooperatyvai už pieną moka dar mažiau. Protesto akcijoje dalyvavęs Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas ir LPGA prezidentas Jonas Vilionis, aiškindamas, kas padėtų pienų ūkiams išgyventi, akcentavo kompensacinių mechanizmų būtinybę: „Paimkime kad ir rumunus – jie kreipėsi į vadinamąjį ES Rizikos fondą ir Briuselis jiems paskyrė kompensaciją. Prie ankstesnės valdžios Lietuvoje kompensacijoms buvo skirta 10,6 mln. Eur, o dar 200 proc. galėjo prisidėti mūsų valstybė, tačiau tiek biudžete pinigų nesurado. Ūkininkams reikia ir apyvartinių lėšų gauti, ir šienauti, ir gyvulius prižiūrėti, ir dirbti. Kai dabar ūkininkas už litrą pieno gauna 15–17 centų ar net 25 centus, tai tik vargana egzistencija.“

Ministrui prabilus, jog mažiems ūkiams išeitis yra kooperaciją, J. Vilionis buvo skeptiškas, kaip ir dauguma ministrui replikavusių ūkininkų: „Yra kooperacija, bet ir jie gauna dar mažesnę kainą, nei pavieniai ūkininkai. Nuvežus 30–60 tonų jie gauna po 24–25 centus už litrą, o ūkininkas, pristatydamas 1 toną dažnai gauna daugiau už kooperatyvą. LPGA buvome pasikvietusi pokalbiui 14 kooperatyvų ir Seimo pirmininką, po to ir ministras su jais kalbėjosi, po ko nuskambėjo ūkininkų mintis, kad visiems pieno ūkiams teks užsidaryti.“

Autoriaus nuotr.