Vos 0,3 magnitudės skirtumas – beveik trigubai daugiau energijos

Kaip sako Lietuvos geologijos tarnybos Giluminės ir naftos geologijos skyriaus vyriausiasis seismologas Andrius Pačėsa, skaičiai atrodo panašūs – juos skiria tik 0,3 magnitudės, bet 7,7 magnitudės drebėjimo metu išsiskiria maždaug 2,8 karto daugiau energijos nei per 7,4 magnitudės drebėjimą.

Ką reiškia magnitudės ir kodėl net nedidelis jų skirtumas toks reikšmingas?

Žemės drebėjimo stiprumui nustatyti mokslininkai naudoja specifines skales, kuriose matavimo vienetai yra magnitudės. Iš esmės tai būdas pamatuoti, kiek energijos išsiskiria drebėjimo metu. Seisminės bangos užfiksuojamos seismografais ir išmatuojamos šių bangų amplitudės. Atsižvelgiant į atstumą nuo drebėjimo židinio iki matavimo stoties, skaičiavimuose pridedama korekcija.

„Viešojoje erdvėje dažniausiai minima Richterio skalė, tiksliau – Richterio-Gutenbergo. Ji patikimai taikoma tik mažesnės jėgos drebėjimams – iki maždaug 5 magnitudžių, t. y. tokiems, kurie gali būti juntami, bet didelės žalos paprastai nepadaro. Stipresniems drebėjimams skaičiuoti naudojamos kitos – tūrinių bangų, skersinių bangų ar momento – skalės, bet visos jos remiasi tais pačiais principais ir maždaug iki 5 magnitudžių sutampa“, – aiškina seismologas.

Be to, priduria jis, svarbu žinoti, kad žemės drebėjimų skalės yra logaritminės. Tai reiškia, kad net vienos magnitudės skirtumas yra milžiniškas. Pavyzdžiui, 6 magnitudžių drebėjimas išskiria net 31 kartą daugiau energijos nei 5 magnitudžių. O 7 magnitudžių drebėjimas – 961 kartą daugiau nei 5 magnitudžių.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti:

5 magnitudžių drebėjimas gali stipriai supurtyti nedidelį miestelį, bet paprastai nepadaro didesnės žalos.

6 magnitudžių drebėjimas pavojingas – griūva prastesni pastatai, įvyksta nuošliaužos, nukenčia žmonės.

7 magnitudžių drebėjimas tampa regiono katastrofa, galinčia sunaikinti ištisus miestus.

9 magnitudžių drebėjimas – pasaulinio masto įvykis, galintis sukelti cunamius ir pakeisti krantų linijas.

Šie pavyzdžiai apibūdina situacijas epicentro srityje, kai drebėjimas yra seklus – jo židinio gylis siekia iki maždaug 30 km. Jei židinys labai gilus, pavyzdžiui, 7 magnitudžių drebėjimas įvyksta 700 km gylyje, paviršiuje jis gali būti juntamas ne taip stipriai ir didelės žalos nepadaryti.

Todėl drebėjimo padarinius lemia ne vien jo magnitudė. Svarbūs ir židinio gylis, atstumas iki gyvenamųjų vietovių, vietos geologinės sąlygos bei pastatų atsparumas.

„Taip pat svarbu nepainioti magnitudės ir intensyvumo. Magnitudė apibūdina paties žemės drebėjimo stiprumą – vienam įvykiui nustatoma viena magnitudė. Intensyvumas parodo, kaip stipriai drebėjimas buvo juntamas ir kokių padarinių sukėlė konkrečioje vietoje. Todėl to paties drebėjimo intensyvumas skirtinguose miestuose ar regionuose gali labai skirtis“, – teigia A. Pačėsa.

2026 m. rugpjūčio 10 d. Kolumbijoje įvykusio 7,4 magnitudės žemės drebėjimo seisminių virpesių intensyvumo žemėlapis. Šaltinis – USGS

Žemės drebėjimų skalės neturi nei apatinės, nei viršutinės ribos. Pats galingiausias žinomas drebėjimas užfiksuotas Čilėje 1960 m. Jo magnitudė siekė 9,5. Tuo tarpu labai silpni virpesiai, pavyzdžiui, kelių šimtų gramų trotilo sprogimas, gali turėti net neigiamą magnitudę – tarkim, – 1.

Stiprūs žemės drebėjimai registruojami ir už tūkstančių kilometrų nuo jų epicentrų. Lietuvoje veikianti seismologinio monitoringo sistema užfiksuoja beveik visus pasaulyje įvykstančius stipresnius nei 5 magnitudžių žemės drebėjimus, išskyrus įvykius vadinamosiose seisminio šešėlio zonose.

Šiuo metu Lietuvos geologijos tarnybos specialistai daugiausia dėmesio skiria Lietuvos ir aplinkinio regiono seisminiams įvykiams. Per metus jie užregistruoja apie tūkstantį silpnų vietinių įvykių (daugiausia sprogdinimų, taip pat silpnų žemės drebėjimų) ir kelias dešimtis stiprių tolimųjų žemės drebėjimų.

Lietuvos geologijos tarnybos informacija