Žalią vasaros paveikslą papildo muzika

Jei širdį graužia kokie nors sopuliai ar apniko prastas ūpas, o gal niūrios mintys po galvą blaškosi, vertėtų paklausyti, kaip smagias liaudiškas melodijas raito 91 metų Vytautas Lukošiūnas iš Šiaulių rajono Ginkūnų seniūnijos Žeimių viensėdžio.

Dažnai skambėjo muzika

Koks gražus, idiliškas vasaros paveikslas – dideliame sode skamba liaudiška muzika. Kartu su V. Lukošiūnu trankią muzikikę groja Ginkūnų žemės ūkio bendrovės vadovas Arūnas Grubliauskis. Jį po darbo dienos muzikuoti pakvietė geras bičiulis Vytautas. Du liaudiškos muzikos mėgėjai ne pirmą kartą taip smagiai griežia. Didelėje, medžių apsuptoje Vytauto sodyboje geri bičiuliai, giminės susirinkdavo švęsti Joninių, užsukdavo paminėti kokios nors sukakties, pabūti gamtos prieglobstyje, pasivaišinti Vytauto gamintu naminiu alumi. O kokia gardi būdavo beržų ar klevų sula. Įvairiomis progomis čia skambėdavo liaudiška muzika. Grojo ir po vieną, ir po du, o kartais ir visas būrys muzikantų susirinkdavo. Grieždavo ne tik sode, bet ir už upelio – užlipę ant kalniuko.

Nuostabus derinys

Kas gali būti gražiau – žaliuojančiame, žydinčiame, kvepiančiame žaliame gamtos fone besiliejanti smagi muzika. Sodybos šeimininkas užsisvajoja, kai pasineria į lyriškos muzikos garsų pasaulį. Romantiškai nusiteikęs groja ir A. Grubliauskis, sako, muzikikė jam išblaško bet kokį nuovargį.

Lyriška dviejų bičiulių muzika nulinguoja iki pat medžių viršūnių, paskui atsimuša į debesis, net paukščiai, taip smagiai čiulbėję sode, nutraukia savo koncertą ir klausosi gražių melodijų.

Muzika vienija puikų bendrovės vadovą A. Grubliauskį ir garbaus amžiaus muzikantą Vytautą. Jie ne tik groja, bet ir dalijasi mintimis apie gyvenimą gimtajame krašte, apie duonos kainą, istorijos vingius, prisimena smagias Jonines ir dainas ant kalniuko.

Ilgaamžio hobis – melioracija

Jau į dešimtąją dešimtį įšokęs Vytautas pasakojo apie muziką ir užaugintus tris sūnus bei dukrą. Žmona į amžinybę išėjo prieš 17 metų. Gyvena jis dideliame viensėdyje su dukra ir sūnumi. Kai nusipirko sodybą, čia buvo didelis sodas, bene 240 obelų, dabar mažiau belikę, bet auga kitų medžių, netoli upelio, medžių prieglobstyje, stovi nedidelis namelis svečiams priimti.

Vytautas groja jau daug metų, net skaičių pametė, kiek laiko jis nesiskiria su muzika. Tikriausiai po karo pradėjo groti gitara, buvo sudėtingas ir dramatiškas laikas, patyrė daug vargo, artimuosius išvežė į tremtį.

Pasakojo, kad vėliau pradėjo groti ir akordeonu, ir armonika, daug instrumentų begrodamas nudėvėjo. Savamokslis muzikantas buvo populiarus, jį kvietė ateiti pagroti per įvairias šventes, tačiau Vytautas grodavo tik saviškiams – vestuvėse, krikštynose, linksmai švęsdavo vardadienius.

Prisiminė, kaip kolūkyje dirbo traktorininku. Technika ir naujovėmis besidomintį V. Lukošiūną vėliau tuometė valdžia įvertino ir, pasak jo, „pakėlė į mechanikus“. Iki pat šiol jis domisi žemės ūkio naujienomis, sakė, jog propaguoja savo idėjas ir nori, kad melioracijos grioviai būtų apželdinti žilvičiais. V. Lukošiūnui apmaudu, kad nedaug kas nori klausytis jo pasiūlymų, bet kas pabandė melioracijos griovius apsodinti žilvičiais, sakė, jog pasiteisino. Melioracija yra Vytauto pomėgis, šios srities naujovėms jis paskyrė daug laiko, padarė įvairių brėžinių.

Aldona SIREIKIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

2021-06-25