Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas: „Pokyčiai neišvengiami“

Europos Sąjungos (ES) šalys apsisprendė – atėjo laikas pokyčiams įvairiose gyvenimo srityse, tarp jų ir žemės ūkyje, siekiant, jog žalią Žemės planetą tokią išsaugotume ir ateities kartoms. Kas laukia mūsų šalies žemės ūkio? Apie tai „Ūkininko patarėjo“ pokalbis su gruodžio viduryje žemės ūkio ministro pareigas pradėjusiu eiti Kęstučiu NAVICKU.

– Per pirmąsias darbo ministru dienas jau gal suspėjote susipažinti tiek su pačia žemės ūkio sritimi, tiek ir su jos ateities vizija. Kokia ji, žvelgiant Jūsų akimis?

– Dabar vienas svarbiausių uždavinių – modeliuoti naujojo laikotarpio priemones taip, kad būtų siekiami ES žalieji tikslai ir kartu nebūtų ekonominių nuosmukių Lietuvos žemės ūkio sektoriuje bendrai bei atskirai kiekvienoje iš ūkininkavimo krypčių. Kitas svarbus iššūkis naujuoju laikotarpiu yra ieškoti geriausių sprendimų, kuriais būtų užtikrinta kartų kaita kaime, sustiprinti potencialą augti turintys ūkiai.

Tarp mano prioritetų – žemės ūkio inkubatorių, patogesnių prekybos platformų smulkiems ūkininkams sukūrimas bei smulkių ir vidutinių ūkių dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose.

– Artimiausiais metais žemdirbių laukia didžiulis išbandymas – jiems griežtės aplinkosauginiai reikalavimai. Kaip, Jūsų nuomone, bus galima suderinti aukštus aplinkosauginius reikalavimus ir žemės ūkio veiklą, kaip ši veikla turėtų kisti, prisitaikydama prie naujų reikalavimų?

– Žemdirbiai nėra vienintelis sektorius, kuris ateityje turės daugiau dėmesio skirti aplinkos sprendiniams. Tik bendros visų sektorių ir žmonių pastangos gali daryti pokyčius siekiant geresnės aplinkos. Turime suprasti, kad šie pasikeitimai yra skatinami visuomenės, todėl yra neišvengiami. Žemės ūkis ir aplinka yra susieti, nes žemės ūkio veikla daro tiesioginę įtaką ekosistemoms. Dalis netinkamų aplinkai veiklų atsiliepia ūkio ekonominiams ir gyvybingumo rodikliams. Pavyzdžiui, netinkamai taikoma sėjomaina gali lemti dirvožemio kokybinių rodiklių sumažėjimą ir jo degradavimą. Ūkis patirs ekonominių nuostolių, nes ateityje tokiame dirvožemyje mažės derlingumas. Kitas pavyzdys yra neracionalus trąšų naudojimas. Nesudarius tręšimo planų vykstantis „aklas“ tręšimas gali lemti vandenų taršą, nesukurtą derliaus priedą bei prarastą lėšų dalį trąšoms įsigyti.

Be abejo, yra tokių aplinkosaugos sprendinių, kuriems reikalingos nemažos investicijos, kurių finansinė grąža yra ilgalaikė, todėl jiems reikalinga parama. Tokiais atvejais turime išnaudoti įvairių ES ir nacionalinių fondų teikiamas galimybes. Tam ypatingą dėmesį skirsime planuodami naująjį ES bendrosios žemės ūkio politikos strateginį planą Lietuvai.

– Prieškario Lietuvos žemės ūkį išgelbėjo žąsys ir bekonai, o kas dabar gali išgelbėti Lietuvos žemės ūkį?

– Mes visi norime saugių, sveikų ir šviežių maisto produktų. Kokybiška žemės ūkio produkcija priklauso nuo dirvožemio derlingumo ir užterštumo, ūkininkų patirties ir ūkininkavimo metodų pasirinkimo, taikomų agrotechnologijų, tinkamo augalų apsaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimų laikymosi.

Siekiant aukštesnės auginamos produkcijos kokybės ar išskirtinumo, kuo daugiau produktų perdirbant ir paruošiant parduoti ūkiuose, atsiras galimybė ir smulkiems ūkiams realizuoti savo produktus tiesiogiai per internetinės prekybos tinklus, dalyvauti trumpųjų maisto tiekimo grandinių schemose.

Ūkininkavimas tikrai turi gilias tradicijas, bet keičiasi kartos, juo labiau technologijos labai greitai vystosi visuose sektoriuose ir žemės ūkio sektorius nėra išimtis. Žemės ūkio ministerija skatins tausojančios, saugios žemdirbystės, gyvulininkystės, maisto paruošimo, mėšlo bei atliekų tvarkymo schemas, gamybą be atliekų, žemės ūkio mokslą, mokymą, konsultavimą ir procesų skaitmenizavimą. Visa tai ir bus ateities pranašumai.

– Vyriausybės programoje numatyta didinti akcizą žemės ūkyje naudojamam dyzelinui. Kitos ES šalys to kol kas daryti neketina. Todėl žemdirbiai nuogąstauja, kad jų išauginta produkcija taps nekonkurencinga dėl išaugsiančios savikainos. Kaip manote, ar toks akcizų didinimas nesužlugdys Lietuvos žemės ūkio, o gal jau yra ruošiama kokia nors minkšta „pagalvė“?

– Nėra pagrindo nerimauti, kol nėra konkrečių siūlymų, tiek aš, tiek patvirtinta Vyriausybė įsipareigojo laikytis šių principų: nedaryti staigių, nepristatytų ir neišdiskutuotų sprendimų, nebloginti Lietuvos ūkininkų konkurencinių galimybių.

– Ne vienas ūkininkas kalba, kad jiems užtrenktos viešųjų pirkimų durys, kai maisto produktus nori pirkti vaikų ugdymo įstaigos, šalies kariuomenė. Nejau neįmanoma padaryti, kad bent šių sričių įstaigos galėtų pirkti kokybiškus, dažnai – ekologiškus Lietuvoje išaugintus ar pagamintus maisto produktus?

– Durys nėra užtrenktos, vienam ūkininkui pirkimo sąlygos yra neįgyvendinamos, nes pirkimų organizatorius perka ne vieną produktą, o produktų krepšelį, kad toks krepšelis būtų suformuotas, ūkininkų kooperacija yra neišvengiama. Todėl vietoj galvojimo, kad neįmanoma nieko pakeisti, reikia tai priimti kaip sąlygą ir siekti kooperacijos.

– Daug metų yra kalbama apie kooperacijos būtinumą žemės ūkyje. Apie tai dažnai kalbėjo beveik visi Jūsų pirmtakai, tačiau kaip buvo tik kooperacijos užuomazgos, taip ir liko. Kaip ketinate paspartinti kooperacijos žemės ūkyje procesą?

– Jeigu norime dalyvauti vietos rinkoje tiesiogiai parduodant užaugintą ar perdirbtą produkciją, kooperacijos neišvengsime ir nebūtinai ji turi būti tik tarp ūkininkų. Matau nemažai neišnaudotų galimybių įtraukti vietos veiklos grupę, miesto bendruomenes, labdaros organizacijas. Žemės ūkio politikos siekis – tam sudaryti palankias sąlygas, to ir sieksiu savo darbe.

– Lietuvos ūkininkai yra kategoriškai nusiteikę prieš tai, kad iš jų būtų reikalaujama 100 proc. įgyvendinti griežtus aplinkosaugos reikalavimus, kai išmokų jie tegauna tik iki 90 proc. ES vidurkio. Kaip manote, ar įmanoma surasti kokį nors kompromisą?

– Jeigu nesikeis požiūris į iššūkius, kurių kyla ne tik dėl besikeičiančios ES politikos, bet ir dėl besikeičiančio pasaulio, toli nenukeliausime. Realybės neigimas nėra konstruktyvaus sprendimo pradžia, tai taikau ir politikos formuotojams. Manau, kad pirmiausia mes turime turėti patikimą, faktais grįstą būklės vertinimą, ištaisyti klaidas vertindami žemės ūkio poveikį ir tada apsispręsti dėl priemonių, kuriomis pasieksime aplinkosauginius tikslus. Nepykite, bet paramos dydis – nėra vienintelis kriterijus.

– Šalies ūkininkai skundžiasi, jog jiems nėra sudarytos palankios sąlygos vykdyti investicinius projektus – jie neturi teisės pasinaudoti Pelno mokesčio įstatyme numatyta lengvata, leidžiančia sumažinti apmokestinamąjį pelną, nors žemės ūkio bendrovės, kiti juridiniai asmenys, veikiantys žemės ūkio srityje, naudotis tokia lengvata gali.

– Lengvatos taikymas ūkininkams modernizuojant gamybą ir savo ūkius galėtų būti taikomas, aš tokią poziciją palaikau, tačiau tuomet turime suvienodinti su žemės ūkio bendrovėmis apskaitą ir mokesčius.

– Mūsų pokalbis vyksta šv. Kalėdų išvakarėse, ką norėtumėte pasakyti „Ūkininko patarėjo“ skaitytojams, visos šalies žemdirbiams, perdirbimo, maisto pramonės sektorių darbuotojams? Su kokia viltimi jie gali pasitikti 2021-uosius?

– Svarbiausia mums visiems nugalėti mus užvaldžiusį koronavirusą, kol jis nesužlugdė mūsų visuomenės ir verslų. Šiandien turime daugiau nei viltį, turime vakciną ir tikimės, kad pavasario darbams apribojimai jau netrukdys. Jei būsime atviresni ir imlesni naujovėms – laimėsime visi!

2020-12-22