Žemės ūkio strategijos ar... penkmečio planai?

„Visuomenė gąsdinama žemės ūkio sektoriuje numatomais darbais – atkurti pelkes, steigti saulės baterijų parkus, statyti biodujų jėgaines, – „Ūkininko patarėjui“ sako Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkė Danutė Karalevičienė, – tačiau be duonos neliksime, o vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą, apsirūpinimo maistu būtinybė tampa ypač aktuali.“ LŽŪT pirmininkės teigimu, Lietuvos žemės ūkis patiria didėjančius gamybos kaštus – brangsta energetika, degalai, trąšos, darbo jėga. Taip pat susisiduriama su iššūkiais įgyvendinant žaliąjį kursą ir strategijas „Nuo lauko iki stalo“, „Biologinės įvairovės atgaivinimo“ bei Nacionalinę klimato kaitos valdymo politiką.

Strateginį planą – atidėti

Pasak D. Karalevičienės, Velykų išvakarėse pagrindines žemdirbių savivaldos organizacijas vienijančios LŽŪT atstovai susitiko su Vyriausybės vadove Ingrida Šimonyte, aptarė žemės ūkio ir maisto sektoriaus, kaip nacionalinio saugumo dėmens, reikšmę valstybei. „Premjerei akcentavome, kad žemdirbiai, aptardami

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginį planą, turėtų prie bendro stalo diskutuoti su Žemės ūkio (ŽŪM), Aplinkos, Energetikos ministerijų vadovais, nes numatyti paskirstyti daugiau nei 4 mlrd. Eur Europos paramos žemės ūkiui turėtų atitekti maisto gamintojams, o ne debesų ganytojams“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtina D. Karalevičienė. Pasak LŽŪT pirmininkės, dvylikos ES šalių žemdirbiai pareikalavo, kad strateginiai planai būtų tobulinami atsižvelgiant į geopolitinius iššūkius.

Seimo Europos reikalų komitetas susipažino su Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano projektu ir Europos Komisijos (EK) pastabomis bei rekomendacijomis, kurios Strateginiam planui buvo pateiktos š. m. balandžio 1 d. EK prašo Lietuvos pateikti raštišką nuomonę ir politinę poziciją dėl pateiktų pagrindinių pastabų. Atsižvelgdama į naujai atsiradusias pasaulines aplinkybes ir Rusijos vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą, EK pabrėžė apsirūpinimo maistu svarbą, priklausomybės nuo išorinių išteklių (sintetinių trąšų, energetinių resursų) mažinimą, žemės ūkio atsparumo didinimą.

Ryžto stoka

„ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė Jurgita Stakėnienė vienoje laidoje teigė, jog daugiau nei pusė Lietuvos ūkių per metus pagamina produkcijos už 4 tūkst. Eur, – ŪP pasakoja LŽŪT vadovė D. Karalevičienė, – dėl tokios ūkių struktūros 95 proc. ūkių susirenka 50 proc. paramos, likę 5 proc. ūkių gauna kitą pusę paramos. Dėl akivaizdžios neteisybės agrosektorius praranda savo konkurencingumą ir tvarumą, ūkiai stambėja, kaime auga socialinė atskirtis. Kartais susidaro įspūdis, jog Strateginio plano rengėjams, koordinatoriams trūksta ne kompetencijos, o iniciatyvos ir ryžto.“ Pašnekovės pastebėjimu, žemdirbiams svarbu, kaip pastaraisiais metais pertvarkomas žemės ūkio valdymo sektorius, kaip tuščia eiga dirbusios ŽŪM struktūros (institutai, centrai, tarnybos, departamentai) po vadinamosios reformos kelia sumaištį ir tuština ministerijos lėšų krepšelį. Veiklą imituoja Žemės ūkio rūmai, kurių vadovybėje – dvarininkas, stambių danų kiaulynų ir olandų uogynų verslų atstovai.

Gyventi kaime gera?

„Retorinis klausimas: kam Lietuvos kaime gyventi gera? – kalba D. Karalevičienė, – apie 20 proc. stambiųjų ūkininkų gyvena labai gerai. Gerai gyvena ir tie, kurie tik deklaruoja plotus, pasiima išmokas, bet patys nei aria, nei sėja. Tokiems be viso kito priklauso lengvatiniai degalai, išmokos už pirmuosius hektarus. Be abejonės, tokią tvarką žino ir ją toleruoja valstybės išlaikomi centrai, įdarbinę šimtus kaime nebuvusių specialistų.“

Visuomenės pasipiktinimo sulaukė agrarinio sektoriaus finansavimo programoje valstybės numatyti 20 mln. Eur, skirti pelkėms atkurti. Ar šis projektas nesumažins šalies žemės ūkio ir maisto gamybos sektoriaus? „Suprantu, kai dėl katastrofiškų klimato kaitos padarinių JAV intensyvios žemdirbystės plotuose steigiami pelkynai, bet Lietuva dar nepasiekusi tokios situacijos, – sako LŽŪT pirmininkė, – šalies žemdirbiams nebuvo motyvuotai pagrįstas tokių investicijų būtinumas. Niekas negali pasakyti, ar atsipirks į pelkes sukišti milijonai.“

Pasak D. Karalevičienės, daug abejonių žemdirbiams sukėlė šalies energetinio saugumo tikslu statomi saulės baterijų parkai. Jie padengia didelius derlingos žemės plotus. Ar pasibaigus projektams ta žemė bus naudinga dirbti ir auginti maistui skirtas kultūras? „Tūkstančius hektarų užkloti „veidrodėliais“ – kaip aukso barstymas kiaulėms, – šmaikštauja D. Karalevičienė, – ar kas paskaičiavo, koks yra saulės pagamintos elektros energijos poreikis, kas ir kaip ją naudos. Pelkės, meldinės nendrinukės, saulės parkai man primena sovietmečio neūkiškumą, kai buvo skelbiami penkmečio planai, lenktyniaujama juos įgyvendinant anksčiau laiko ir su mažesnėmis sąnaudomis. Politiniai sprendimai šiandien neturėtų nurungti racionalaus agroverslo skaičiavimo.“

Aplinkosaugos ultraentuziastai ir kaime įsitaisę miesčionys garsiai šaukia, kad žemės ūkis labiausiai teršia aplinką – orą, vandenį, žemę. Vakarų Europos šalyse ūkininkas gerbiamas, kaimynai toleruoja fermų kvapus, nes visa tai susiję su maisto gamyba. „Miestiečiui, kuris neretai yra ir pagrindinis agrarinės politikos formuotojas, kaimas – pramogų ir poilsio vieta, – teigia LŽŪT pirmininkė, – niekam neskauda galvos, kur pirksime duonos, sūrio, mėsos, daržovių. Kaimynai lenkai seniai valstybės lygiu pasirūpino, kad kaimas būtų ūkininkų, žemdirbių egzistencinė erdvė, turinti savitą specifiką, savus kvapus, garsus. Atsikrausčiusiam miestiečiui nepatiko karvių tvartų kvapai – tegu grįžta gyventi atgal į miestą. Panašiai yra ir Prancūzijoje. Lietuvoje viena (Žemės ūkio) ministerija vilioja žmogų dirbti ir investuoti kaime, kita (Aplinkos) – tame pačiame kaime stato užtvaras, apkartina ūkininkų gyvenimus draudimais ir bausmėmis. Kas tokioje valstybėje atlieka šeimininko vaidmenį, jeigu apskritai toks šeimininkas yra?“

Kam rūpi investicijų grąža?

Garsiai ir viešai tvirtinama, kad į Lietuvos žemės ūkį ir kaimą per pastaruosius keliolika metų investuota 24 mlrd. Eur. Vietoje daugiau nei 200 tūkst. pieno ūkių 2022 m. liko mažiau nei 14 tūkst. Kiaulių ūkių tėra 70. Užtat sofos ūkininkų – bemaž 85 tūkst. Ir nieko, nebadaujame. Kaimyninė Lenkija ilgą laiką aprūpina Lietuvą pieno ir mėsos produktais, vaisiais, daržovėmis. Prasidėjus karui Ukrainoje ir sulaukus milijono karo pabėgėlių, Lenkija mažina maisto produktų eksportą. Kaip reaguos mūsų šalies vartotojai? „Pastaruosius keliolika metų pieno ūkiams modernizuoti valstybė ir ES skyrė milijonus eurų, – pastebi D. Karalevičienė. – Rengdami projektus, ūkininkai žinojo, kad pieno gamyba yra ir bus nuostolinga, žaliavos supirkimo kaina niekada nepadengs gamybos kaštų. Po kurio laiko ūkis bankrutuoja arba yra likviduojamas. Ūkio modernizavimo projektą tikrino ir tvirtino pulkai valstybės tarnybų atsakingų darbuotojų. Pinigai – į balą, o kaltųjų nėra. Žemdirbys atsakymą žino – nėra šeimininko ne tik žemės ūkyje, bet ir visoje šalies ekonomikoje.“

Lietuva eksportuoja didžiąją dalį javų derliaus, išveža veršelius, o įsiveža kiaulienos, jautienos, kruopų, pieno žaliavos, vištų kiaušinių, daržovių, vaisių. Nelaimės (karo) atveju žemės ūkio kraštas gali būti pasmerktas badauti. Produktų kaina tuomet bus nesvarbi. Lenkai, olandai, prancūzai kalba apie maistu apsirūpinančius nedidelius šeimos ūkius, maisto grandinę „Nuo lauko iki stalo“. Lietuviai kuria dvarus (stambius ūkius), ir nėra ko stebėtis – juk žemdirbių parlamentui vadovauja dvarininkas.

Pas kaimynus – mokytis ar apsipirkti?

„Velykų išvakarėse kaimyninės šalies Žemės ūkio ir kaimo plėtros viceministras Norbertas Kaczmarczykas tvirtino, jog Lenkija nepritrūks maisto, – ŪP pasakoja LŽŪT vadovė D. Karalevičienė. – Lenkijoje per metus vidutiniškai užauginama ir prikuliama 34–35 mln. t grūdų, 80 proc. jų eksportuojama, 20 proc. sunaudojama vidaus rinkoje. Paukštienos šalyje sunaudojama 40 proc., 60 proc. eksportuojama. Vidaus rinkai tenka 80 proc. šalyje pagaminamo pieno, eksportui – 20 proc. Jautienos vidaus rinkoje suvartojama 25 proc., eksportuojama 75 proc. Kiauliena, kadaise buvusi Lenkijos žemės ūkio perlu, jau tarp importuojamų prekių. Lietuvos ir Lenkijos vartotojų rinkos masteliai skiriasi, tačiau ir mums vertėtų įsigilinti į žemės ūkio produkcijos eksporto bei importo situaciją. Ar valstybei svarbu išvežti beveik 90 proc. grūdų, apie 70 proc. pieno produkcijos, tūkstančius veršelių? Dešimtmetį ekonomistai perspėja valdžią apie agrosektoriuje galiojančią oligopolinę sistemą, kai maisto ir žaliavų kainas diktuoja prekybos tinklai, tačiau politikams nė motais. Laimei, Lietuvos žemdirbiai, sekdami prancūzų ūkininkų protestų pavyzdžiu, dar neišvertė priekabos mėšlo prie miesto prekybos centro durų. Bet mintis brandinama.“

Kaip pasakoja LŽŪT pirmininkė, EK neseniai pateikė ataskaitą, kurioje apžvelgia įvairių žemės ūkio maisto sektorių naujausias tendencijas ir perspektyvas. Rusijos karas prieš Ukrainą gerokai sutrikdė pasaulines žemės ūkio rinkas. EK teigimu, ES apsirūpinusi maistu, turi didelį žemės ūkio ir maisto produktų perteklių, todėl bendroji rinka turėtų atlaikyti sukrėtimus. Tačiau aukštos kainos ir infliacija verčia nerimauti dėl maisto prekių įperkamumo.

„Lietuvoje per pastaruosius metus iš 95 maisto produktų pabrango 75, atpigo 14, dviejų kainos nesikeitė, – kalba D. Karalevičienė. – Pavyzdžiui, pieno produktai pabrango 40 proc., saulėgrąžų aliejus – 64 proc., grikių kruopos – 50 proc., juoda duona – 28 proc., virtos dešros – 17 proc. Žemdirbiams už produktų žaliavą mokamos kainos nuo 2009 metų pasikeitė nežymiai.“

Lietuva pagal ekonomikos vargo indeksą (BVP, nedarbo ir kainų augimo rodiklį) tarp 27 ES valstybių yra trečia nuo galo. Kaimyninė Lenkija – tarp ekonomiškai mažiausiai vargstančių. „Diskutuodami dėl Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano, dažnai girdėjome politikų užuominas apie „pasitikėjimą Lenkijos keliu“, paramą nedideliems šeimos ūkiams, – sako D. Karalevičienė, – tačiau valstybės žingsnių ta linkme LŽŪT priklausančios žemdirbių asociacijos pasigenda.“