Žemės ūkis – ne podukros vietoje

Idealus bendradarbiavimo modelis?

Daugiau kaip prieš 500 metų anglų humanistas Tomas Moras suvokė, kad miesto atskirtyje atsidūręs Centras yra tiesiog nepajėgus teisingai įvertinti žemdirbio darbo. Todėl didysis mąstytojas savo garsiajame kūrinyje „Utopija“ pasiūlė paprastą, tarpusavio supratimą gerinantį miesto ir kaimo bendradarbiavimo receptą:

Iš kiekvienos šeimynos (kurią sudaro ne mažiau kaip 40 žmonių – aut. pastaba) kasmet vėl grįžta į miestą dvidešimt žmonių, pragyvenusių kaime dvejetą metų. Jų vietą užima iš miesto tiek pat naujų; jie mokysis iš tų, kurie kaime prabuvo jau metus ir todėl labiau prityrę žemės ūkyje; šie ateiviai po metų turės mokyti kitus, kad dėl nepatyrimo nepritrūktų duonos, jeigu visi bus naujokai ir nenusimanys žemdirbystėje.

Iš tiesų, sunku rasti šio modelio silpnybių. Juk padirbėjus porą metų kaime, daugelis jo problemų pasimato iš vidaus, o ne pro stiklinį kabineto langą.

Profesinė patirtis turi tapti privaloma

Suprantama, laikai pasikeitė. Šiandien vienas žemdirbys išmaitina daugiau kaip šimtą kitų profesijų atstovų, todėl kiekvienam piliečiui nebūtina išmanyti žemdirbio amatą, tačiau gerbti jį – būtina. Nes žmonės, išlaisvinti nuo maisto paieškų, savo laiką gali skirti tobulėjimui, aukštumų siekimui kitose srityse. Vis dėlto, kiekvienas blaiviai mąstantis turėtų pripažinti, kad T. Moro idėjos yra teisingos ir turi būti taikomos tiems, kuriems patikėta teisė valdyti žemės ūkį taip, kad būtų geriausiai patenkinti vartotojų aprūpinimo maistu poreikiai tiek Europos Sąjungos (ES) viduje, tiek už jos ribų. Tai – nekvestionuojami, bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslai, visų ES piliečių įgaliotų atstovų patvirtinti ES sutarčių tikslai.

Deja, Lietuvos žemės ūkį valdančioje ministerijoje taip nėra. Vertinant kompetencijas ir lenkiant pirštus, pradedant nuo aukščiausios ministerijos vadovybės, baigiant eiliniais specialistais, paaiškės, kad tarp jų galima rasti įvairiausių specialybių atstovų, tačiau žemės ūkio srities išsilavinimą ir praktiką turinčiųjų bus nyki mažuma. O gal ir tos nėra. Susidariusi situacija yra bauginanti, mąstant apie šios šakos ateitį.

Baugina pats požiūris į žemės ūkį. Kaip naujausią tokio požiūrio iliustraciją galima pateikti raštą, kuris viešojoje erdvėje yra pateikiamas kaip premjerės atsakymas LŽŪT, tačiau, kas gali paneigti galimybę, jog buvo surašytas ne ypač atsakingų specialistų. Pavyzdžiui, rašte teigiama: „Šiuo metu situaciją žalio pieno rinkoje vertiname kaip stabilią.“ Tarytum per pastaruosius 6 mėnesius melžiamų karvių skaičius nebūtų drastiškai sumažėjęs 12 tūkst., o iš pieno gamybos nebūtų pasitraukę apie 2 tūkst. ūkių. Ar, perfrazuojant raštą, tie 2 tūkst. ūkių, kurie liko be svarbaus, o gal ir pagrindinio pajamų šaltinio, yra „numatytos aplinkybės“?

Dar daugiau, jie šiuo metu galiojančiu ŽŪM nurodymu privalės išlaikyti ar atstatyti suartus daugiamečių žolių, kurios tarsi prilyginamos natūralioms pievoms, plotus. Beje, Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto atstovai ir už ES žemės ūkį atsakingas komisaras Januszas Wojciechowskis suprato nacionalinėmis taisyklėmis sukurtos situacijos absurdiškumą.

Valdininkų parengtame rašte yra ir daugiau atsirašinėjimo perliukų, tad sunku suprasti, ko juose daugiau – nekompetencijos, cinizmo ar tiesiog įžūlumo. Gal dėl tokio požiūrio ir vengiama kalbėti apie žemės ūkio šakos ateitį Lietuvoje, nors kaip tik šiuo metu Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen pradeda strateginį dialogą apie ES žemės ūkio ateitį su žemės ir maisto ūkiui atstovaujančiais partneriais.

ŽŪR – išskirtinės sąlygos?

Esant nepakankamai kompetencijai, didžiulę svarbą įgauna nevyriausybinių, žemdirbių praktikų savivaldos organizacijų balsas. Toks, be abejonės, buvo tikrasis ŽŪR atkūrėjų sumanymas 1991 metais. Seimo priimtame ŽŪR įstatyme nustatyta, kad ŽŪR veikla apima visą Lietuvos teritoriją, skatina žemdirbių organizacijų ir kaimo bendruomenės savivaldą, iniciatyvą ir visapusę jų veiklos plėtrą. Deja, atrodo, tai liko tik gražūs žodžiai, ideali siekiamybė įstatyme, o realybė pasuko priešinga kryptimi.

Dėl atotrūkio tarp ŽŪR administracijos ir žemdirbių organizacijų, nenoro atsiskaityti nariams, vengimo išreikšti aštresnę kritiką valdžios institucijų pasiūlymams bei kitų priežasčių ŽŪR paliko keturios stipriausios šalies žemdirbių organizacijos, kurios įkūrė alternatyvią ir savarankišką skėtinę organizaciją – LŽŪT. Netrukus prie jos prisijungė dar keletas narių. Nuo tada ŽŪR tiesiog neteko galimybės įgyvendinti paminėtas ir kitas įstatymo nuostatas nei visapusiškai, nei visoje Lietuvos teritorijoje. Dar daugiau, suskaičiavus paaiškėtų, kad LŽŪT nariai teikia gerokai didesnę šalies bendrosios žemės ūkio produkcijos dalį, sumoka žymiai daugiau mokesčių į šalies biudžetą negu ŽŪR nariai. Vis tik ŽŪR įstatymas užtikrina išskirtinę, privilegijuotą padėtį šiai organizacijai.

Atrodytų, objektyviai vertinant susiklosčiusią situaciją, LŽŪT turėjo tapti dešiniąja ŽŪM ranka, teikdama profesionaliausią ekspertizę siūlomiems teisės aktų projektams. LŽŪT narių pastabos ir pasiūlymai turėtų būti atidžiai išklausomi, į juos tinkamai atsižvelgiama. Bet taip nėra. Taip po „sėkmingo“ 2023 m. pasėlių deklaravimo išryškėjo nemažai esminių Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano trūkumų, apie kuriuos LŽŪT ministeriją buvo įspėjusi iš anksto. Bet veltui... Neretai panašios reakcijos – „neatsižvelgta“ – sulaukiama ir į kitus pasiūlymus.

Ką reikėtų padaryti nedelsiant?

Viešumoje stebimas su vykdoma žemės ūkio politika nesutinkančių žemdirbių aktyvumas ir masiškumas, kurio ignoruoti nebeįmanoma, rodo – žemės ūkio šakai reikia esminių permainų ir jos neturi apsiriboti vien tik pasitikėjimą praradusių pareigūnų personalijų pakeitimais.

Būtina pertvarkyti sprendimų priėmimo tvarką ir pakeisti vis dar taikomą principą „iš viršaus į apačią“ priešingu: „iš apačios į viršų“ – taip, kaip nurodyta EK komunikate „Maisto ir ūkininkavimo ateitis“. Jokie sprendimai, turintys poveikį žemės ūkio gamybai, jokie sprendimai dėl ES BŽŪP lėšų paskirstymo negali būti priimti, nesusitarus su LŽŪT. Būtina užtikrinti ES lėšomis remiamų projektų atrankos skaidrumą ir viešumą.

Akivaizdu ir tai, kad Seimas turi nedelsdamas peržiūrėti ŽŪR įstatymą ir skubiai pakeisti nuostatas, neatitinkančias jų vykdomų funkcijų apimties, veiklos turinio ir panaikinti tas, kurios suteikia rūmams išskirtinę padėtį tarp kitų skėtinių žemdirbių organizacijų.

Redakcijos nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.