Žengtas tik pirmasis žingsnis

Nėra vienareikšmio apsirūpinimo maistu saugumo kritiniais momentais vertinimo – jis yra ir „taip“, ir „ne“. Viena vertus, Lietuvos stiprioji pusė: turime pakankamai žaliavų. Tai galioja ne tik grūdams – yra bazė ir daugeliui kitų maisto pramonės šakų. Tačiau, kita vertus, esame priklausomi nuo tam tikrų komponentų – maisto ir pašarų priedų, ingredientų, technologinių medžiagų, kurių patys nepasigaminame. Tai gali būti įvairūs stabilizatoriai, amino rūgštys ar kiti specifiniai elementai, kurie galbūt nesudaro didelės galutinio produkto dalies, bet yra būtini gamybai. Todėl priklausomybė nuo išorės vis tiek išlieka.

Jeigu kalbame apie grūdus, situacija yra palanki – Lietuva šia žaliava yra daugiau nei apsirūpinusi. Užauginame apie 7–8 mln. t visų pagrindinių rūšių grūdų, perdirbame ir suvartojame savo reikmėms apie 2,5 mln. t. Tai reiškia, kad, net ir eksportuodami didelę dalį produkcijos, esame pajėgūs užtikrinti vidaus poreikius. Tai yra aiški stiprybė.

Tačiau problema slypi ne tik žaliavose. Didžiausia rizika atsiranda tuomet, kai sutrinka logistika. COVID-19 pandemija buvo tam tikra repeticija – ne karo sąlygos, bet rimtas tiekimo grandinių sutrikimas. Ir, deja, šių pamokų iki galo neišmokome.

Jeigu kritiniu atveju būtų ribojamas judėjimas tarp miestų, sutriktų degalų ar elektros tiekimas, susidurtume su rimtais iššūkiais. Net turint pakankamai žaliavų, svarbiausia yra visa veikianti grandinė – nuo elevatorių iki gamybos ir paskirstymo. Jei negalėtume transportuoti grūdų ar produkcijos, sistema pradėtų strigti.

Kitas svarbus aspektas – darbo jėga. Jei dalis darbuotojų būtų mobilizuoti ar dėl kitų priežasčių negalėtų dirbti, kyla klausimas, ar maisto pramonė galėtų užtikrinti nepertraukiamą veiklą. Tai kritinis momentas, kuris šiandien nėra iki galo suvaldytas.

Didžiausia problema yra ta, kad nors suprantame rizikas, trūksta aiškių, iš anksto parengtų algoritmų ir veikimo protokolų. Nėra iki galo atsakyta į klausimus, kas turi veikti, kaip turi veikti ir kokiomis sąlygomis. Jei tokie protokolai būtų aiškiai apibrėžti, pavyzdžiui, kad maisto sektoriaus darbuotojai kritiniu metu nėra mobilizuojami, kad logistika turi prioritetą, kad elektros tiekimas užtikrinamas, tuomet sistema galėtų veikti stabiliai.

Turi būti paruošti aiškūs, su kiekviena įmone ir sprendimų priėmėjais suderinti veiksmų algoritmai, kad, ištikus dienai X, įmonės iškart galėtų pradėti dirbti tomis sąlygomis. Šiuo metu, atrodo, sprendimų būtų ieškoma jau prasidėjus krizei, o tai yra esminė spraga.

Instrumentų apsaugoti savo maisto sistemą formaliai kaip ir turime. Egzistuoja tam tikri rezervų, kaupimo ar reagavimo mechanizmai, tačiau jie nėra iki galo išgryninti ir praktiškai pritaikyti. Trūksta aiškumo, kaip jie veiktų realiomis sąlygomis. Todėl atsakant į klausimą, ar Lietuva turi realius instrumentus apsaugoti savo maisto sistemą, galima sakyti, kad turime pagrindą, bet neturime iki galo paruoštos veikiančios sistemos. Padaryti tik pirmieji žingsniai, nėra algoritmo, kaip viskas veiktų „nuo lauko iki stalo“.

Pusiausvyroje tarp laisvosios rinkos ir valstybės vaidmens, svarbiausia neperreguliuoti, o Lietuvoje valstybė šiuo metu kišasi kiek per daug, net į sutartinius santykius. Keli pavyzdžiai. Vienas jų – nustatyti griežti atsiskaitymo už superkamus grūdus terminai. O kodėl negalima suteikti ūkininkui galimybės rinktis atsiskaitymo terminą, ir mainais už ilgesnį gauti geresnę kainą?

Tokie reguliavimai dažnai tik apsunkina ir pabrangina procesus. Pavyzdys – superkant grūdus iš ūkininkų reikalaujama plombuoti mėginius ir saugoti juos 48 val. Iš kelių šimtų tūkstančių grūdų mėginių arbitražiniams tyrimams grūdų augintojai išsiuntė tik virš šimto mėginių, ir dauguma jų atitiko įmonių laboratorijose gautus tyrimus. Taigi, ši naujai sukurta grūdų supirkimo tvarka įsivaizduojamo rezultato nedavė. O tai pareikalavo didelių papildomų kaštų. Laboratorijos darbuotojai turi tuos mėginius supakuoti, plombuoti, saugoti tinkamomis sąlygomis, po kelių dienų – vėl išpakuoti ir sutvarkyti. Visi šie reikalavimai sulėtino supirkimo procesus apie 20–30 proc., padidino administracinius kaštus, sukūrė daug papildomo darbo ir generavo keliolika tonų plastiko atliekų. Ir už visa tai sumoka ūkininkai.

Vertinant Maisto tarybos (MT) veiklą, šiuo metu jos efektyvumas kelia abejonių. Nors ji veikia jau ne vienerius metus, sunku įvardyti konkrečius pasiektus rezultatus. Tikslai dažnai būna gana abstraktūs, todėl ir realių sprendimų stinga. Praktikoje MT veikla dažnai tampa diskusijų platforma, o ne sprendimų priėmimo mechanizmu. Joje labai daug žmonių iš skirtingų sričių, jie svarsto klausimus, kurie reikalauja specialistų kompetencijos ir apskritai daugeliui MT narių nėra aktualūs. Tai labiau pasikalbėjimas nei realių problemų sprendimo vieta, todėl kyla klausimas, ar tokia forma yra efektyvi.

Dar labiau plečiant MT, įtraukiant daugiau ministerijų ar institucijų, kyla rizika, kad ji taps dar mažiau operatyvi ir dar labiau nutols nuo konkrečių sprendimų. Kuo daugiau skirtingų interesų, tuo sunkiau pasiekti rezultatą.

Realūs sprendimai dažniausiai gimsta tada, kai prie konkretaus klausimo dirba tos srities specialistai – tiesioginiuose susitikimuose su ministerijomis ar atsakingomis institucijomis. Tokiais atvejais problemos sprendžiamos tikslingai ir efektyviai.

Todėl galima daryti išvadą, kad dabartiniu pavidalu MT yra labiau laiko gaišimas nei efektyvus instrumentas. Norint realių pokyčių, reikėtų ieškoti kitokių, labiau orientuotų į rezultatą sprendimų formų.