ŽŪR ateitis – mūsų rankose

Rūmai gimė iš poreikio vienyti. Vienyti ne tik interesus, bet ir idėjas, kompetencijas, vizijas. Prieškario Lietuvoje Žemės ūkio rūmai tapo modernizacijos varikliu – jie ne tik atstovavo ūkininkams, bet ir kūrė sistemą: švietimą, kooperaciją, inovacijų sklaidą, bendrą strateginį matymą. Tai buvo organizacija, kuri sugebėjo sutelkti sektorių, padėti jam pereiti iš tradicinio ūkininkavimo į modernų, konkurencingą ir europietišką. Būtent dėl stiprių Rūmų, stipraus bendradarbiavimo ir kooperacijos Lietuva per trumpą laiką tapo pažangia žemės ūkio valstybe.

Šiemet minime ypatingą datą – Žemės ūkio rūmų šimtmetį. Tai ne tik simbolinis jubiliejus. Tai proga sustoti ir labai rimtai įvertinti: ką iš tų istorinių pamokų galime pasiimti šiandien? Ką turime atkurti, sustiprinti, o gal net sukurti iš naujo?

Istorija rodo labai aiškiai: stiprūs Rūmai – stiprus žemės ūkis, silpni Rūmai – silpnas dialogas ir išskaidytas sektorius. Todėl šimtmečio metais turime ne tik švęsti istoriją, bet ir imtis veiksmų. Atkurti tikrąją Rūmų misiją – tapti pilietinio dialogo centru, profesionaliu socialiniu partneriu, vienijančia ir telkiančia platforma.

Šiandien visi matome, kad sektoriuje netrūksta iššūkių. Kartais matome ir susipriešinimą, ir tarpusavio įtampas, ir nepasitikėjimą. Kartais atrodo, kad per daug energijos skiriame vidinėms kovoms, o per mažai – bendram tikslui. Tačiau tai nėra tragedija. Tai signalas, kad reikia stipresnės vienijančios institucijos, kuri gebėtų ne konkuruoti su asociacijomis, o jas sujungti, sustiprinti, suteikti joms bendrą platformą.

Rūmai neturi tapti dar viena asociacija tarp daugelio. Rūmai turi tapti vieta, kur susitinka visi. Kur išgirstamas kiekvienas sektorius. Kur gimsta bendros pozicijos. Kur konfliktai sprendžiami dialogu, o ne viešais ginčais. Kur stiprinamas pasitikėjimas.

Mano vizija labai aiški – vienyti, o ne skirstyti. Kurti bendrą stalą, prie kurio sėdi visi: pienininkai, grūdininkai, gyvulininkai, daržininkai, kooperatyvai, smulkūs ir stambūs ūkiai, regioninės organizacijos. Rūmai turi būti ta vieta, kur randamas bendras vardiklis ir kur formuojama stipri, argumentuota, profesionali sektoriaus pozicija.

Ir darbų čia – be galo daug. Yra natūrali niša, kuri šiandien nėra iki galo užpildyta. Rūmai gali ir turi tapti tikra pagalbos platforma ūkininkams. Ne konkuruojant su asociacijomis, o padedant joms. Koordinuojant, stiprinant, suteikiant ekspertinę ir organizacinę paramą. Nuo tarptautinio atstovavimo ir strateginių diskusijų iki švietimo, inovacijų sklaidos, kooperacijos skatinimo, rinkų paieškos ir krizių valdymo.

Ypatingą dėmesį turime skirti kooperacijai. Istorija rodo, kad būtent kooperacija buvo vienas didžiausių prieškario žemės ūkio sėkmės veiksnių. Šiandien ši tema vėl tampa strategine. Kooperatyvai gali stiprinti ūkininkų derybinę galią, stabilizuoti kainas, kurti pridėtinę vertę, padėti smulkesniems ūkiams išlikti ir augti. Rūmai turi tapti kooperacijos stiprinimo centru – ne teoriškai, o praktiškai.

Šimtmečio metais turime unikalią galimybę: atsiremti į istoriją ir kartu kurti ateitį. Ne nostalgiją, o modernų, stiprų, profesionalų ir vienijantį institucijos modelį. Tokį, kuris būtų reikalingas kiekvienam ūkininkui, kiekvienai organizacijai ir visai valstybei.

Mūsų tikslas – ne tik stiprūs Rūmai. Mūsų tikslas – stiprus Lietuvos kaimas. Gyvybingas, modernus, konkurencingas ir vieningas. Kaimas, kuriame yra vietos visiems – ir tradicijai, ir inovacijai. Kaimas, kuris kuria vertę valstybei ir visuomenei. Todėl šiandien svarbiausia – susitelkti. Atsisakyti nereikalingų priešpriešų. Prisiminti, kad mus vienija daugiau nei skiria. Ir kartu, remiantis istorijos pamokomis bei šimtmečio atsakomybe, stiprinti Žemės ūkio rūmus, kaip kertinę pilietinio dialogo instituciją.

Tik stiprindami dialogą galime kurti stiprią ateitį. Ir tik veikdami kartu galime sukurti tokį Lietuvos žemės ūkį ir kaimą, kuriuo didžiuosimės ne tik mes, bet ir ateinančios kartos.

Todėl šiandien priimu šį iššūkį.

Aš, Mindaugas Maciulevičius, kooperacijos ir bičiulių kooperatyvų judėjimo teikiamas kandidatas, teikiu savo viziją Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmų ateičiai ir kandidatuoju į Žemės ūkio rūmų pirmininkus.

Kandidatuoju ne prieš kažką, o už stipresnius Rūmus. Už stipresnį dialogą. Už vieningesnį žemės ūkį. Už modernų ir bendradarbiaujantį Lietuvos kaimą.

Tikiu, kad šiandien svarbiausia – susitelkti. Prisiminti, kas mus vienija. Atsiremti į istoriją ir drąsiai kurti ateitį. Šimtmetis įpareigoja veikti, o ne stovėti vietoje.

Laikas stiprėti. Kartu.