Žvėrys mieste

Mitai, kodėl žvėrys traukia į miestus

1 „Miškai iškirsti, o medžiotojai šaudo dieną naktį“

Pikti komentatoriai nuolat šaukia, kad Lietuvoje iškirsti visi miškai, o visada alkani medžiotojai, arba žudikai, žvėris šaudo žiemą vasarą, dieną naktį, todėl žvėrims tiesiog nėra kur dėtis ir jie ieško prieglobsčio miestuose. Taip teigti, kalbant apie miškininkų ir medžiotojų veiklą, komentatorius skatina ir gausus būrys „gyvūnų mylėtojų“ – apsišaukusių globėjų, jų teisių gynėjų bei sengirių garbintojų – įvairių nevyriausybinių organizacijų veikėjai. Paneigiant šį mitą, reikia pasakyti, kad miškų kirtimai laukiniams gyvūnams išeina tik į naudą. Daug nesigilinant į detales, priminsime, kad įvairiems miško gyvūnams (beje, ir augalams, grybams, samanoms, vabzdžiams bei įvairiems mikroorganizmams) reikalingos įvairios gyvenimo sąlygos. Kirtimai miškuose užtikrina miško plotų pasiskirstymą pagal medynų amžių, o tai daugiausia ir nulemia įvairių organizmų rūšių gyvenimo sąlygas. Geriausia, kad miško plotai pagal medynų amžių būtų tolygiai pasiskirstę nuo 0 m. (kelmų) iki 100 m. ir daugiau (gamtinės medžių brandos). Miškuose taip pat reikalingos pievos, aikštės, pelkės ir net degimvietės.

O medžiotojai šaudo žvėris taip, kad jų populiacijų gausa metai iš metų tik didėja ir šiuo metu yra pasiekusi neregėtas aukštumas.

2 „Individualiais namais užstatomos pamiškės“

Prieš keletą metų bulvariniame dienraštyje vienas „specialistas“ aiškino, kad stirnos į miestus traukia dėl to, jog prie didžiųjų miestų (pvz., Kauno) prigludusiose teritorijose sparčiai individualiais namais užstatomos pamiškės, todėl stirnos, nuolat trikdomos savo natūraliose buveinėse, traukia į miestus. Jeigu taip, tai ką laibakojės randa miestuose? Pamiškėse išdygsta tik atskiros sodybos, o miestuose – mūras prie mūro. Tai bėgdamos nuo vilko, ar jos nepataiko ant meškos? O pamiškių sodybos stirnų tikrai nebaido. Priešingai, joms atsiranda įvairesnio maisto šaltinių: daržovės, gėlynų augalija, vaismedžių ir vaiskrūmių ūgliai, nukritę obuoliai, kurių gyventojai nerenka ir stirnos jais užkandžiauja dažnai iki pat pavasario. Įvairių dekoratyvinių medelių kamienai labai tinka stirninams blizginti savo ragus. O pamiškių gyventojų stirnos nebijo. Daug kartų teko matyti, kaip soduose prie namų stirnos vaikštinėja netgi dienos metu.

3 „Stirnos slepiasi mieste nuo stirninų“

O kitas „specialistas“ tame pačiame dienraštyje rašė, kad gegužės mėnesį vyksta stirnų ruja, kurios metu ožiai taip atkakliai vaikosi pateles, kad joms belieka slėptis mieste. Šis „specialistas“ netgi nežino, kad gegužę stirnos ne vestuves kelia, o veda jauniklius. Taip, rujos metu stirninai vaikosi pateles, tačiau pastarosios nebėga keliolika kilometrų slėptis į miestus.

Jos skuodžia ratais pievose (būna ištrypti aiškiai matomi takeliai). Iš pradžių tie ratai būna didesnio diametro, bet pamažu bėgimo takas trumpėja, mažėja stirnos bėgimo greitis, kol galop ji sustoja. Jeigu būtų taip, kaip teigia mito autorius, ilgainiui išnyktų stirnų padermė. Tačiau, mano galva, prie tokių „specialistų“ sukurptų mitų minėtame dienraštyje galėtų būti tikro specialisto komentaras, nes dalis skaitytojų gali tokiomis nesąmonėmis (juk ne balandžio pirmąją rašyta) ir patikėti – juk laikraštyje rašė…

Vieni gyvūnai yra nuolatiniai miestų gyventojai, kiti – užklydėliai

Daug smulkiųjų žvėrių, žvirblinių būrio paukščių miestuose gyvena nuo seno. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais atsiranda ir naujų rūšių, gyvenamąją vietą pasirenkančių urbanizuotose teritorijose, be to, stipriai didėja anksčiau miestuose gyvenusių rūšių individų skaičius. Miestuose, miesteliuose, gyvenvietėse apsigyvena baikščiais, atsargiais laikyti paukščiai, kurių miškuose gyventi likę individai tokie ir lieka. Kaip pavyzdys gali būti juodasis strazdas, kuris prof. Tado Ivanausko laikais buvo laikomas baikščiu tamsių eglynų slapuku, sutemose savo čerškimu perspėjančiu miškų gyventojus apie įvairius pavojus: plėšrių žvėrelių, žmonių pasirodymą. Dabar daugybė juodųjų strazdų gyvena urbanizuotų teritorijų želdiniuose. Jie nekreipia dėmesio į žmones, šunis, o pavojų skelbia tik tada, kai prie jų lizdo artinasi katinas. Mūsų namo aplinkoje Kaune keletą metų gyvena juodųjų strazdų porelė, lizdą susikraunanti didžialapės kartuolės vijoklyje, dviejų sprindžių atstumu nuo namo durų. Ką nors triūsiant kieme, vienas juodukas sekioja iš paskos kaip koks viščiukas, priartėdamas prie žmogaus per plaštakos atstumą ir, matyt, nedaug pastangų reikėtų įdėti, kad slieką paimtų iš rankų. O pernai strazdo vietą kartuolėje užėmė miškinis karvelis keršulis. Mano paauglystės metais šis paukštis buvo vienas iš pagrindinių medžioklės laimikių, tačiau prisiartinti prie keršulių šūvio atstumu nebuvo paprasta. Šiais metais į savo pamėgtą vietą kartuolėje vėl sugrįžo strazdas. Miestuose apsigyveno anksčiau medžiotojams pavestos ištisus metus naikinti šarkos. Ir tos keletą metų perėjo lizduose, sukrautuose prie pat mūsų namo augančiose magnolijose. Miestų bažnyčių bokštuose lizdus pradėjo krauti sakalai. Na, o Šiaulių pasididžiavimas – namo balkone vaikus išauginę didieji apuokai, matyt, yra iš tų už europinius milijonus nelaisvėje išaugintų paukščių…

Miestuose gyvena daug akmeninių ir miškinių kiaunių, lapių, mangutų, netgi barsukų, o ten, kur yra vandens telkinių, ir bebrų, ūdrų, kanadinių audinių, ondatrų. Pastaraisiais metais stipriai padaugėjo miestuose nuolat gyvenančių stirnų. Taigi, stirnų... Mūsų šeima Kauno m. teritorijoje mažame sklype augina įvairias daržoves. Na, o stirnos mėgsta jomis maitintis. Įvairios baidyklės nepadeda, tad plotelį dar tenka apraizgyti špagato tvora. Bet ir tai daržoves apsaugo tik trumpam. Šią vasarą stirna įsigudrino skabyti burokėlių lapus netgi vidurdienį, mums su žmona triūsiant darže. O po kelių dienų paaiškėjo, kodėl stirna taip atkakliai kontroliuoja mūsų daržą. Vieną rytą, kiek paėjęs prie daržo esančio mažo želdynėlio pakraščiu, akis į akį susidūriau su už dešimties žingsnių jauniklį maitinančia stirna. Motinai švilptelėjus, stirniukas nėrė slėptis į netoliese augantį bijūno krūmą. Želdinių lopinėlis yra prie pat sodybos, aplinkui statomi nauji namai, burzgia įvairi technika, šūkauja žmonės, mes su žmona darže kasdien triūsiame, želdynėlio plotelyje dalgiu šienauju žolę, o stirna ramiai šioje aplinkoje augina jauniklį…

Į miestus užklystančius žvėris galima suskirstyti į dvi kategorijas: užklystančius atsitiktinai ir ateinančius ieškoti maisto. Iš į miestus atsitiktinai užklystančių žvėrių labiausiai paminėtinas yra briedis, o maitintis ateina šernai, lapės, kai kur Vakaruose dar ir rudieji bei juodieji lokiai. Taurieji elniai, vilkai, lūšys į miestus užklysta retai, o meška Vilniuje – išskirtinis atvejis.

Kodėl žvėrys ir miškiniai paukščiai atsiduria miestuose

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. liepos 18 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.