Nekantraujant dėl euro nereikia niekinti lito

2014/03/25

Praėjusią savaitę Vokietijos konstitucinis teismas Karlsrūjėje išnagrinėjo rekordinį 35 tūkst. vokiečių – tarp jų buvo netgi Bundestago narių iš valdančiųjų ir opozicinių frakcijų, profesorių, akademikų - ieškinį, ar Europos centrinio banko pastangos išsaugoti euro zoną nepažeidžia ES šalių suvereniteto. Jeigu net Vokietijoje, kuri prieš 15 metų įstojo į euro zoną ir jau dvylika metų įsivedusi bendrąją ES valiutą, netyla ginčai dėl euro naudos ir neslopsta markės ilgesys, tai Lietuvoje, dar tik laukiančioje ES Komisijos ir Europos centrinio banko kvietimo į euro zoną, diskusijų šia tema tikrai nebus per daug ir nepatogių valdžiai klausimų negali būti. Šiandien sukanka lygiai 73 metai, kai Lietuvą okupavę sovietai 1941 m. kovo 25 d. iš apyvartos išėmė ir sudegino nacionalinius lietuviškus pinigus, kurie iki tol devynis mėnesius cirkuliavo kartu su rusiškais rubliais. „Ūkininko patarėjas“ ta liūdna proga surengė apskritojo stalo diskusiją „Ar Lietuva pirmą kartą istorijoje savo valia, neokupuota, nepavergta, niekieno ginklu neverčiama turi atsisakyti nacionalinių pinigų, matydama daugybę pavyzdžių, kai labiausiai išsivysčiusios tai pačiai ekonominei bendrijai, kaip ir mūsų šalis, priklausančios valstybės išsaugo savo tradicines valiutas?“

Į redakciją padiskutuoti atvyko Lietuvos banko Komunikacijos departamento direktorius Giedrius SIMONAVIČIUS, Seimo narė, Lietuvos socialdemokratų partijos vicepirmininkė Birutė VĖSAITĖ, politologas Saulius LAPĖNAS, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto Ekonomikos katedros profesorė Daiva DUMČIUVIENĖ, 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras, Darbo partijos prezidiumo narys Vidmantas ŽIEMELIS. Diskusijos vedėjas - „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS. „Ūkininko patarėjas“: „Skandinaviškų Lietuvos bankų analitikai, vieni svarbiausių euro propagandininkų Lietuvoje, tvirtina: „madinga“ priklausyti euro zonai. Bet tai nei vertybinis, nei ekonominis argumentas. Ką Lietuva apčiuopiamai laimės įsivedusi eurą? Ir kodėl būtinai pasirinkta 2015-ųjų data? Juk po ketverių metų, 2018-aisiais, Lietuvos Respublika švęs savo šimtmetį. Labai puiki simboliška galimybė pradėti antrąjį mūsų šiuolaikinės valstybės amžių, kaip lotyniškai sakydavo antikos išminčiai, nuo „tabula rasa“ - švaraus lapo, su nauja valiuta.“ Giedrius SIMONAVIČIUS: „Klausimą dėl datos peradresuočiau politikams, įstatymų leidėjams, vykdomajai valdžiai. Suprantama, kad Lietuvos bankas (LB) išsamiai analizavo, koks bus euro poveikis bendrąją ES valiutą įsivedusiai Lietuvai. Banko ekonomistai dirbo beveik pusmetį. Išvadų daug, bet viena žinia labai aiški: kiekviena diena be euro Lietuvai kainuoja. Ir ne taip jau mažai. Lietuva moka didesnes skolų palūkanas, nei eurą įsivedusios šalys. Tą akivaizdžiai matome, jau galėdami palyginti su Latvijos valstybės skolos vertybinių popierių palūkanomis. Kasmet sumokame komerciniams bankams apie 140 mln. Lt komisinių mokesčių, litus keisdami į užsienio valiutas. Neturėdama euro, Lietuva negali tiek išplėsti savo prekybos ir didinti eksporto, kiek leistų bendroji valiuta. Įstojus į euro zoną, išnyksta didieji verslo barjerai (neišvengiamos valiutų keitimo išlaidos, papildomos tarptautinių bankinių pervedimų kainos ir panašiai). Tegul kalba skaičiai. Lietuvos banko kiekybinis tyrimas atskleidžia, kad vien dėl palankaus investuotojų požiūrio į eurą įsivedusias (taigi, mažiau rizikingas) šalis, saikingesnių palūkanų Lietuva artimiausiais metais sutaupytų beveik 4 mlrd. Lt. Maždaug 1,6 mlrd. Lt – valstybė, toliau vardijant, namų ūkiai – apie 1,2 mlrd. Lt. Didžiulės sumos, teisybė? Įmonės sutaupytų apytiksliai 1,1 mlrd. Lt. Nemokėdami už valiutos keitimo operacijas pasiliktume dar priedo 2 mlrd. Lt. Per artimiausius septynerius metus – beveik 6 mlrd. Lt tiesioginės naudos. Apskaičiavome ir tai, kiek praradome nepavykus euro įsivesti „pirmuoju bandymu“ 2007 m. Pagalvokite, kiek permokėjome kreditoriams palyginti su šalimis, kurios turi eurą. Pavyzdžiui, su Slovakija. 7-8 mlrd. Lt! Šios šalies ekonomika panaši į Lietuvos, tačiau ji įgijo pranašumą dėl investuotojams pasitikėjimą kėlusio euro. Vaizdžiai tariant, netekome sumos, beveik prilygstančios mūsų piliečių visų metų pensijoms. Įstoję į euro zoną, maždaug 5 proc. daugiau savo prekių parduotume užsienyje. Per septynerius metus užsidirbtume 34 mlrd. Lt didesnes eksporto pajamas. Pridėkite dar 6 mlrd. už mažesnes skolinimosi palūkanas ir išnykusias valiutos keitimo išlaidas. Gausime 40 mlrd. Lt. Norint geriau įsivaizduoti, ką valstybei ir visuomenei reiškia tokia milžiniška suma, reikia atsiminti, kad tiek siekia visos mūsų valstybės išlaidos per metus (pensijos, taip pat „Sodros“, valstybės, savivaldybių biudžetai).“ Saulius LAPĖNAS: „Įdėmiai skaičiau Lietuvos banko ataskaitą, pateiktą LB interneto puslapyje. Rengėjai profesionaliai padirbėjo, gražiai sudėliojo, paryškino, jų nuomone, euro teigiamybes. Tingiam euro optimistui, nepasivarginančiam ieškoti įvairesnės informacijos apie eurą, trumpoji LB ataskaitos versija tikrai daro didelį įspūdį. Bet ji skiriasi nuo ilgojo varianto. Išplėstinė ataskaita pateikia svarbius skaičius, iš kurių nesudėtingais aritmetiniais veiksmais galima pačiam sužinoti, ką iš tiesų Lietuva „prarado“ , neturėdama euro, ir kokios „naudos“ gaus, įsivedusi bendrąją ES valiutą. Didžiojoje ataskaitoje jau minima, kiek mūsų šaliai teks sumokėti į Europos stabilizavimo mechanizmo fondą, kokias sumas reikės atiduoti Europos centriniam bankui. Ir paaiškėja, kad, neįstoję į euro zoną, mes sutaupėme 2,2 mlrd. Lt. Galbūt imsite ginčytis, kad ne viskas aprėpta, kažkas išslydo iš akiračio. Tačiau pirmasis įspūdis, perskaičius LB ataskaitą, toks - labai sąžininga, patriotiška studija, palanki... litui! Esu parašęs keletą analitinių straipsnių „Kodėl liberalai prieš eurą?”, „Kodėl vokiečiai prie eurą?” Dabar baigiu straipsnį „Kodėl Lietuvos bankas prieš eurą?“ O kokia kitokia išvada gali būti atidžiai išnagrinėjus LB ekspertų kūrinį apie euro poveikį šalies ekonomikai?“ G. SIMONAVIČIUS: „Nieko nuostabaus, kad į trumpesnę apžvalgą ne viskas gali tilpti, bet juk pateikta ir visa plati keliasdešimties puslapių studija. Niekada nieko neslėpėme nuo visuomenės, nes manome, kad tik visų procesų skaidrumas padeda žmonėms suvokti bet kokio reiškinio svarbą ir naudą. Vis dėlto, pone Sauliau, sutikite, kad ilgalaikė bendrosios ES valiutos nauda gerokai pranoks vienkartines išlaidas eurui įsivesti. Stiprėja tikimybė, kad jos sumažės euro zonai atsigaunant, kaip prognozuojama.“ S. LAPĖNAS: „Ačiū Dievui. Labai linkėčiau. O Lietuva, neskubėdama įsivesti euro, ne tik gelbėtų savo ekonomiką, dar tebejaučiančią krizės pasekmes, bet ir padėtų greičiau sustiprėti euro zonai.“ Vidmantas ŽIEMELIS: „Lietuvos banko atstovas nepaminėjo, kad į apyvartą paleistus litus reikia padengti užsienio valiuta, auksu. Per 20 metų sukaupėme 15 mlrd. Lt atsargas. Niekam nenaudojamas. Dalį šių lėšų turėsime atiduoti Europos centriniam bankui euro stabilumui garantuoti, bet likusią sumą galėsime mesti kur norime. Nei Briuselis, nei Frankfurtas prie Maino (ten yra Europos centrinio banko būstinė - red. past.) dar nepasakė: „Ne!” „ŪP“: „Nė vienos lietuviškos partijos 2012 m. Seimo rinkimų programoje nebuvo įsipareigojimo įvesti Lietuvoje eurą 2015-aisiais. Nėra tokio siekio įrašyta ir dabartinės Vyriausybės programoje, kuriai Seimas pritarė 2012 m. gruodžio 13 –ąją. Ar garbingai pasielgta su rinkėjais, kuriems apie konkrečią pinigų reformos datą pranešta tik praėjus 3 mėnesiams po Seimo rinkimų, pradėjus dirbti naujai koalicinei Vyriausybei? Net Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas, pagyręs Lietuvos valdžios titaniškas pastangas įvesti eurą, apgailestavo, kad mūsų visuomenės nuomonė dėl bendros ES valiutos „nėra optimistinė“. G. SIMONAVIČIUS: „Gavęs kvietimą į šią apskritojo stalo diskusiją, specialiai dar kartą peržvelgiau Vyriausybės programą. Tarp neatidėliotinų Vyriausybės tikslų minimas ir „šalies pasirengimas įsivesti bendrąją Europos valiutą eurą, tapti visateise euro zonos nare, kai tai bus įmanoma pagal nustatytus konvergencijos kriterijus.“ Birutė VĖSAITĖ: „Mes, socialdemokratai, aiškiai pasisakome už eurą. Tapdama ES nare Lietuva įsipareigojo anksčiau ar vėliau įsivesti bendrąją ES valiutą. Valstybės skola – daugiau nei 40 mlrd. Lt. Gyvybiškai svarbu mažinti skolų palūkanas. Buvusi konservatorių ir liberalų valdžia, skolindamasi tarptautinėse rinkose, iš pradžių sutiko mokėti didesnes nei 9 proc. palūkanas. Šiandien palūkanoms išleidžiame 2,3 mlrd. Lt. Euras sumažintų mūsų skolų grąžinimo įkainius ir sąlygas, suteiktų atliekamų lėšų, kurias galima būtų panaudoti perskolinant. Apskaičiuojama, kad iš karto sutaupytume apytikriai 300 mln. Lt. Tuos pinigus nedelsdami galėtume įlieti į nacionalinę ekonomiką, kompensuotume pensijas, refinansuotume paskolas. Politikus labai jaudina, kas atsitiktų, jeigu šiandien litas nutrūktų nuo euro arba atvirkščiai, o šių dviejų valiutų kursų santykis nebebūtų 3,45 Lt už vieną EUR. Didžiausia bėda, kokia tik galėtų ištikti, jeigu litas, kol tebėra Lietuvos piniginis vienetas, nuvertėtų. Kai ekonomika kyla, o Lietuva laikosi Mastrichto (narystės euro zonoje) kriterijų, pats laikas ryžtis šiam žingsniui.“ S. LAPĖNAS: „Mane labai stebina vienas ne tik šioje auditorijoje pabrėžiamas, išskiriamas, giriamas bendrosios ES valiutos privalumas: žiūrėkite, įstoję į euro zoną galėsime pigiau skolintis! Bet juk šiandien Lietuvai svarbiausia pakelti savo ekonomiką. Vien be perstojo skolindamiesi niekada nepasieksime išsivysčiusios šalies lygio. Ne pats sugalvojau. Remiuosi ekonomistų išvadomis.“ G. SIMONAVIČIUS: „Pastebite vien tai, ką norite matyti. Euras - papildomas impulsas Lietuvos ekonomikai. Jūs sakote: pirmiau atgaivinkime savo ūkį, tada galvokime apie eurą. Tačiau kaip tik bendroji ES valiuta būtų ekonomikos katalizatorius, „greitintuvas“. S. LAPĖNAS: „Iš kur tokia tvirta nuomonė? Britų ekspertai nustatė, kad tik Jungtinės Karalystės finansų sektorius, bankai laimėtų iš Didžiosios Britanijos narystės euro zonoje.“ Daiva DUMČIUVIENĖ: „Negalima lyginti Lietuvos ir Didžiosios Britanijos, Švedijos ekonomikų. Mūsiškė - atvira, labai priklausoma nuo prekybos.“ S. LAPĖNAS: „Latviai ir estai prisipažino, kad jiems nebeliko nieko kito, tik stoti į euro zoną, nes Estija ir Latvija jau neteko ekonominio savarankiškumo. Kas paskatino tokį mūsų baltiškųjų kaimynių atvirumą?“ G. SIMONAVIČIUS: „Jeigu taip ir buvo pasakyta, tai, matyt, apie monetarinę politiką. Šiuo metu jos beveik neturime. Esant fiksuotam valiutų kursui, pinigų politiką, tarkime, palūkanų normas, „importuojame” iš Europos centrinio banko. Todėl Lietuvai ir reikia patekti prie stalo, už kurio sprendžiama ES finansinė politika. Ją vykdyti privalome, o paveikti negalime, nes klubui nepriklausome. Tikriausiai girdėjote gerą posakį: „Ko nėra prie stalo, tas atsiduria valgiaraštyje...“ „ŪP“: „Europos Komisija gal ir džiaugsis, kad dar viena šalis 2015 m. įstos į euro zoną ir tarsi patvirtins jos gyvybingumą bei patrauklumą, gerokai nublankusį pasaulinės finansų krizės metais, bet ar labai patenkinti bus Lietuvos pensininkai, gausiantys vieną mažiausių Europos Sąjungoje 240 eurų pensiją, kai bankrutavusi, iš kitų euro zonos šalių mokesčių į Europos stabilumo mechanizmo fondą išlaikoma Graikija savo senoliams moka 941 EUR pensijas?“ B. VĖSAITĖ: „Paprastiems žmonėms, ypač tiems, kurie gyvena nuo pensijos iki pensijos, nuo algos iki algos, svarbiausia, kad, įvedus eurą, būtiniausių kasdienių prekių kainos nepadidėtų. Vyriausybė nurodė Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ir kitoms įstaigoms kontroliuoti, kad prekybininkai nepiktnaudžiautų pinigų reforma. Pasinaudosime eurą jau seniai įsivedusių šalių patirtimi. Jeigu kažkiek kils aptarnavimo, paslaugų sektorių kainos, tai jos bus kompensuojamos didinant pensijas ir minimalius atlyginimus. Ant tokių „pagalvėlių” žmonėms bus minkščiau, patogiau, ramiau gyventi keičiantis valiutoms.“ G. SIMONAVIČIUS: „Lietuvos banko ekspertai apskaičiavo, kad, įvedus eurą, mūsų šalyje atlyginimai augs 0,6 proc. sparčiau nei prekių kainos. O jos tikrai nedidės nei 100 proc., kaip man į ausį šnibždėjo ponas Saulius, ar 4-5 kartus, anot turgaus visažinių. Vadinamasis „euro efektas“, pasitvirtinęs ne vienoje bendrąją valiutą įsivedusioje šalyje, - galimas kainų padidėjimas 0,2-0,3 proc.“ V. ŽIEMELIS: „Man teko lankytis Prancūzijoje, kai vietoj franko ten į apyvartą buvo paleistas euras. Galiu paliudyti: žmonės tikrai nukentėjo. Kodėl mes savo piliečių negalime apsaugoti, panaudoję lėšas iš atsilaisvinančio nebiudžetinio valstybės valiutinių santaupų fondo? Milžiniški pinigai guli tuščiai.“ G. SIMONAVIČIUS: „Lietuvos banko nuomone, užsienio atsargos turi likti. Į jas ypač atsižvelgia ir užsienio investuotojai, skolinantys valstybei ir privatiems verslininkams. Tad negalima du dešimtmečius kauptų atsargų tiesiog išleisti per dieną, kitaip tariant „pravalgyti“. Taip nesielgė nė viena eurą įsivedusi valstybė.“ V. ŽIEMELIS: „ Gal būtų lengviau atsisveikinti su litu, jeigu suvoktume paprastą tiesą: ar mūsų pinigų sistema savarankiška? Prieš 20 metų nustatytas valiutų valdybos modelis, 2002 m. litas susietas su euru. Iš tiesų tai ne litas, o puseuris – tikrojo euro šešėlis. Įvairių nominalų popierėlis, ant kurio pavaizduoti mūsų tautos patriarchai.“ „ŪP“: „Nuo 1994-ųjų aštuonerius metus litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 4:1, bet tada niekas nekalbėjo, kad „faktiškai Lietuvoje cirkuliuoja doleris“. 2002 m. litas taikiai, be jokių sukrėtimų Lietuvos ekonomikai, išsiskyrė su doleriu, dabar valiutos keityklose už vieną USD duoda 2,5 Lt. Danijos krona irgi susieta su euru dar didesniu kursu nei litas (1 euras - 7,5 kronos). Kas išdrįstų pasakyti, kad danai neturi savo valiutos?“ V. ŽIEMELIS: „Jeigu turėtume tokią laisvai plaukiojančią valiutą kaip lenkų zlotas, tuomet kitas reikalas. Grįžti atgal negalime. Apytikriai paskaičiavome ekonominį efektą įsivedus eurą. Apie 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Pirmaisiais Estijos narystės euro zonoje metais šios šalies BVP šoktelėjo 8 proc. Bent jau taip tvirtina kolega Gediminas Vagnorius.“ S. LAPĖNAS: „O kiek nedarbas Estijoje nuo 2011 m. padidėjo, kokie emigracijos iš šios šalies mastai, domėjotės? Žinomas estų makroekonomistas ir buvęs ūkio ministras Heido Vitsuras 2012 m. lapkričio mėnesį atvirai pripažino: „Pasitikdami eurą labai tikėjomės didelių užsienio investicijų. Deja, jų nesulaukėme.“ „ŪP“: „Pernai susikūrusios vokiečių partijos „Vokietijos alternatyva“ („Alternative für Deutschland“) vadai teigia, kad euras - grynai politinis projektas. Estijos premjeras Andrusas Ansipas 2011-aisiais prasitarė, kad Estija dar negreitai būtų patekusi į euro zoną, jeigu ne pasaulinė finansų krizė. Anot agentūros AP, tada Estija buvo skurdžiausia iš bendrąją ES valiutą turėjusių ES šalių, įstojusi padidino euro zonos BVP vos 0,01 proc. Kodėl jau penkerius metus euro zonos plėtra vyksta tik Baltijos šalių kryptimi, o stipresnės Vidurio Europos valstybės (Lenkija, Vengrija, Čekija), kartu su Lietuva, Latvija ir Estija 2004 m. įstojusios į Europos Sąjungą, nutarė mažiausiai 5-10 metų iš tolo aplenkti euro zoną, kuri vis dar neatsikratė „juodosios ES finansų skylės“ etiketės? Į Europos Sąjungą naujos narės būdavo priimamos bangomis, po 3-10 valstybių. Kodėl į euro zoną šalys viliojamos po vieną, tarsi kurstant liguistą jų lenktyniavimą?“ S. LAPĖNAS: „Labai svarbios temos, bet kiekvienai jų išnagrinėti reikėtų mažiausiai gero pusvalandžio. Diskusijos nebaigtume iki vakaro. Ir vis viena vėliau dar būtų ką pridėti, papildyti.“ D. DUMČIUVIENĖ: „Beveik visada pinigų sąjunga (nebūtinai euro zona) - ne tik ekonominis, bet ir politinis projektas. Visos ekonominės teorijos apie tai užsimena. Netgi galėtume paklausti, ko tokiose sąjungose būna daugiau - ekonomikos ar politikos. Tereikia prisiminti XVIII a. Anglijos ir Škotijos „Unijos akto“ 16-ąjį skyrių „Pinigų sąjunga”, Italijos XIX a. monetarinę unifikaciją, Skandinavijos (Danijos, Švedijos ir Norvegijos) valiutų sąjungą 1873-1924 metais. Taigi euro zona nenukrito iš dangaus, bandymų suvienyti valiutas Europoje būta ir anksčiau. Euro zona ypatinga, nes jos nare tampama savanoriškai, be to, bendrąja valiuta pasirinktas ne kokios nors vienos valstybės seniai cirkuliuojantis pinigas, o specialiai sukurtas Europos piniginis vienetas: iš pradžių ECU (simboliškas valiutų krepšelis), vėliau tikri eurų banknotai ir monetos. Pagal optimalios valiutų erdvės teoriją, į valiutų bendriją jungiasi šalys, užmezgusios labai glaudžius ekonominius, prekybinius ryšius, panašios sutampančiais verslo ciklais, panaikinusios kliūtis kapitalui judėti, darbuotojams persikelti. Politikai ir ekonomistai tvirtina, kad 1999-aisiais, kai startavo euro zona, Europos Sąjunga tokio ekonominės integracijos lygio dar nebuvo pasiekusi. Bet netrūko politinio ryžto. Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius (net ir puikiai suprasdamas, kad rizikuoja savo politine ateitimi – red. past.) vienu iš svarbiausių savo Vyriausybės tikslų paskelbė Lietuvos narystę euro zonoje. Tokios politinės valios pritrūko 2006-aisiais, kai euro zona nuo Lietuvos nutolo paskutinę akimirką, nors techninius narystės kriterijus (infliacijos, biudžeto deficito, valstybės skolos rodiklius) beveik atitikome.“ „ŪP”: „Stodama į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) 2004-aisiais, Lietuva prižadėjo šalies gynybai skirti 2 proc. BVP, šiandien valdžia neskiria nė 1 proc., tačiau joks aukštas politikas dėl to nežada atsistatydinti kaip dėl euro. Kodėl Lietuva skuba įvykdyti įsipareigojimą vienai tarptautinei organizacijai (ES), o į prievolę kitai tarptautinei organizacijai (NATO) žiūri pro pirštus?“ V. ŽIEMELIS: „Dabartinės euro batalijos man primena prieš 12 metų dalį visuomenės kamavusias abejones, ar reikia stoti į NATO. Protingi žmonės visada suprato, kokia svarbi Lietuvai kolektyvinė gynyba. O dabar jau net ir tuometiniai skeptikai lengviau atsidūsta: „Ačiū Dievui, Lietuva yra NATO narė!“ ir pripažįsta, kad neturėdama NATO saugumo skėčio Lietuva jaustųsi kaip ukrainiečiai prie rusų. Šiandien aš tvirtinu: „Kaip gerai, kad priklausysime euro zonai!“ Galbūt klystu, lygindamas euro zoną su NATO, bet man atrodo, kad šios struktūros kiekviena savaip suteikia valstybėms drąsos, pasitikėjimo, ekonominio tvirtumo.“ G. SIMONAVIČIUS: „Lenkijos nacionalinio banko (Narodowy bank Polski) pirmininkas Marekas Belka aiškiai pasakė, kad Ukrainos likimas verčia Varšuvą svarstyti apie greitesnę šalies narystę euro zonoje. Net ir stiprus, savarankiškas zlotas nesuteikia lenkams visiško ramybės jausmo. Tai dar vienas įrodymas, kad euras - ne tik ekonomikos stimulas, bet ir geopolitinis saugumo veiksnys.“ S. LAPĖNAS: „Ar Kryme cirkuliavusi Ukrainos grivina apsaugojo pusiasalį nuo Rusijos aneksijos? Siūlyčiau baigti niekuo nepagrįstas kalbas, kad šalies valiutos modelis padėtų atremti priešo agresiją beveik kaip NATO sutarties 5-asis straipsnis „Visi už vieną, vienas už visus“. „ŪP“: „Jeigu dėl geopolitinių, ekonominių ar kokių kitų visuomenei nežinomų priežasčių Lietuvai lemta atsisakyti lito, tai kodėl iki šiol tai daroma labai nepagarbiai vienam svarbiausių valstybingumo simbolių? Net ir iš oficialių tribūnų litai, 1998 m. padėję atlaikyti Rusijos finansinės krizės pasekmes, niekinamai vadinami „eurolitais”, „nevisaverčiais pinigais”, „atgyvenusia mokėjimo priemone”, o žmonės, prieš 21 metus bučiavę pirmuosius atkurtos valstybės litus prieš įsidėdami į pinigines ir nenorintys vėl netekti lietuviškų pinigų, pravardžiuojami „Rusijos agentais”. Net viduramžiais, kai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę saistė unijiniai ryšiai su Lenkijos karalyste, lietuviai stengėsi kuo ilgiau išsaugoti savo valiutą, vieningas grašis atsirado tik žlungant Abiejų Tautų Respublikai, kaimyninėms šalims dalijantis jos žemes. Po sovietų okupacijos 1940 metais litas išgyveno 9 mėnesiais ilgiau nei Lietuvos valstybė. Ar Lietuva pirmą kartą istorijoje savo valia, niekieno ginklu neverčiama turi atsisakyti nacionalinių pinigų, matydama daugybę pavyzdžių, kai labiausiai išsivysčiusios tai pačiai ekonominei bendrijai, kaip ir mūsų šalis, priklausančios valstybės pasilaiko savo tradicines valiutas?“ D. DUMČIUVIENĖ: „Tas gerai suprantamas jausminis, psichologinis nusivylimas praradus nacionalinę valiutą bus trumpalaikis pajutus euro naudą.“ S. LAPĖNAS: „Lietuvos kelias į euro zoną primena reiškinį, kuris vadinamas „Paskutinė naktis prieš mokyklinius egzaminus“. Nelabai stropaus moksleivio žinios iš pradžių įvertinamos dvejetu, o kitą dieną jis kažkaip įsigudrina gauti dešimtuką, mokytojai nustato gana patrauklų pažymių vidurkį, bet ilgainiui vis viena paaiškėja, ko iš tiesų verti tokių gudročių sugebėjimai. Dabar Lietuvos valdžiai svarbiausia 2015-ųjų sausio pirmąją po vidurnakčio iš bankomato Vilniaus Gedimino prospekte ištraukti pirmąjį euro banknotą ir triumfališkai jį parodyti Lietuvos bei užsienio žurnalistams, o kaip toliau šalis gyvens, kokių sunkumų patirs - kam dėl to sukti galvą, juk dar nieko iš euro zonos neišmetė! Skubota Lietuvos narystė euro zonoje nebus naudinga nei Lietuvai, nei Europos Sąjungai. Pasak daugelio ekonomistų, litu šiandien pasitikima tiek pat, kiek ir euru, tačiau pasipustę padus ir atsiraitoję rankoves rengiamės nemažai sumokėti, kad galėtume naudotis euru.“ G. SIMONAVIČIUS: „Litą visuomet gerbsime ir prisiminsime, tačiau valstybė žengia toliau, o bendroji ES valiuta suteikia šiam žygiui naujų galimybių. Euras nepaneigia, neslopina lietuvybės. Atvirkščiai. Ant eurų ir eurocentų monetų lietuviškosios pusės pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis pasklis po didžiulę 330 mln. vartotojų rinką, nes tie metaliniai pinigai bus legali atsiskaitymo priemonė bet kurioje euro zonos vietoje. Ar dar gali būti geresnis būdas pristatyti, išpopuliarinti Lietuvą Europoje?“ B. VĖSAITĖ: „Kviesčiau, kad mes po kokių dvejų metų vėl susirinktume aptarti euro pliusų ir minusų. Daugelis baimių ir abejonių dėl euro tada jau bus seniai pamirštos.“ V. ŽIEMELIS: „Atsilikusių Afrikos šalių pavyzdžiu sukurtas spekuliacinis valiutų valdybos modelis atėmė iš lietuviškos valiutos savarankiškumą. Dabartiniam pusiau eurui, pusiau litui virtus visaverčiu euru, tapsime stipresne valstybe su patikima valiuta. Tačiau nemažai žmonių galvoja, kad klausimą dėl Lietuvos narystės euro zonoje reikia spręsti referendumu. Kaip visuomenė nutars, taip ir bus. Negalima iš žmonių atimti tokios teisės. Nesvarbu, kad politikai įsipareigojo įsivesti eurą iki tam tikros datos, bet Lietuvos Konstitucijoje labai aiškiai pasakyta: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“.