Reikia šaukti, kad išgirstų

Po poros mėnesių, gegužės 22 dieną, šaukiamas visuotinis žemdirbių suvažiavimas, per kurį bus bandoma atsakyti, kaip Lietuvos žemės ūkis gyvens toliau. 2018 metų pradžioje įvykusiame suvažiavime klausimas buvo dar aštresnis: „Ar Lietuvai reikalingas žemės ūkis?“ Tąkart žemdirbių atstovai balsavo už rezoliuciją, kurios vienuolikoje punktų išdėstė savo pagrindinius reikalavimus. Tikėjosi, kad valdžia išgirs. „Ar išgirdo?“ – ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“ valdybos pirmininko Arūno GRUBLIAUSKIO paklausė „Ūkininko patarėjas“.

„Šiandien nematau pagalbos ar supratimo, kokio žemės ūkio Lietuvai reikia. Pasigirsta atskirų žemdirbių, žemės ūkio organizacijų nuomonių, kad neva žemės ūkio bendrovės, kurioms atstovauju ir aš, susigraibstę visas išmokas. Esą ateina laikotarpis, kai stambiems ūkiams paramos jau nereikės. Tokia sukurta atmosfera nepadeda mąstyti apie ateitį, planuoti. Mūsų agrofirma turi beveik 600 karvių, per dieną parduodame apie 14 tonų pieno. Be galo reikia atnaujinti fermas, netgi statyti naujas. Ar tai apsimoka daryti šiandien? Ar bus kokia nors parama? Gyvulininkystė ir be tokių svarstymų traukiasi, visi renkasi augalininkystę. Bet kas tokiu atveju atsitiks su dirvožemiu?

Kažkam reikia verstis ir gyvulininkyste, bet iškart kyla klausimas, kokia ji reikalinga Lietuvai. Ar visi gyvulininkystės ūkiai reikalingi, ar jiems ir liks tik Vyriausybės deklaruojama pagarba ir supratimas? Apie tai nieko negirdėti – vien pandemija visiems galvose. O mums vis keliami nauji Aplinkos ministerijos reikalavimai dėl vandens, mėšlo tvarkymo. Kaip diena, taip naujiena. Nežinia, kaip reikės dirbti rytoj, kokių dar reikalavimų biurokratai prigalvos. Viskas – kaip vasarą perkūnas iš giedro dangaus.

Mūsų žemės ūkio bendrovė verčiasi ir augalininkyste, ir gyvulininkyste – per pusę, bet labiausiai galvą skauda dėl gyvulininkystės. Strategijų prikurta krūvos. Prisiskaitėme ir žaliųjų, ir baltųjų knygų, komentarus rašėme, idėjas kėlėme, bet visa tai po Seimo rinkimų dar giliau grūdama į biurokratų stalčius, užuot perkėlus į gyvenimą.

Į pagrindinį ano suvažiavimo klausimą, ar reikia Lietuvai žemės ūkio, tarsi atsakyta teigiamai, tai dar labiau patvirtina niekaip nesibaigianti pandemija, kai Lietuvos pramonės eksportas iš esmės nenukentėjo ir BVP drastiškai nesmuko pirmiausia dėl to, kad turime žemės ūkį ir maisto pramonę.

Kas bus artimiausiais metais, visiškai nežinome. Kokiomis sąlygomis galėsime atnaujinti gyvulininkystės ūkį: pieno ūkius, mėsinę galvijininkystę, kiaulininkystę, paukštininkystę, kitas mėsinės gyvulininkystės rūšis. Ar mus parems valstybė? Gyvulininkystei reikia daug darbo jėgos. Kai nėra investicijų, o tik mokesčiai, kai stringa vartojimas ir Lietuvoje, ir užsienyje, mūsų valdžios žmonės užmiršo kaimą. Juos išrinkę miesčionys toliau piktinsis tai CO2 išlakomis, tai mėšlo kvapu, tai dar kokiais nors jų nosiai nemaloniais dalykais. Tam, kad to nebūtų, reikia investicijų į valymo įrenginius, biodujų gamybos įrenginius, modernią techniką. Visa tai kainuoja didžiulius pinigus, o kur dar Lietuvoje taikomi aplinkosauginiai mokesčiai…

Apie šiuos dalykus turėsime kalbėti suvažiavime. Jei investicijos tinkamos, ūkininkui nieko nelieka. Mūsų fermos pasenusios, reikia į jas investuoti, bet iš pieno tam uždirbti nepavyksta. Reikia eiti banką, bet prieš tai reikia atsakyti, ar verta modernizuotis. Jei ne šiemet, tai kitąmet tai tikrai turės būti nuspręsta valstybės mastu.

Lietuvos ateitis, mano nuomone, iš tikrųjų galėtų būti siejama su pieno ūkiu, tačiau biurokratai tik spaudžia, nurašinėja Briuselio reikalavimus, įveda vis naujus mokesčius, bet nepagalvoja, kad visi tie reikalavimai bent jau Lietuvai, vienai iš ir taip ekologiškai gyvenančių valstybių, yra pertekliniai. Taip įvairiems inspektoriams tik atrišamos rankos ir jie žlugdo ūkininkus.

Sutinku, negalima gamtos teršti. Mes su ja visada gyvename ir sugyvename, bet kitąsyk atsiranda tokių reikalavimų, kad negali suprasti, kam jie reikalingi. Panašios problemos buvo keliamos ir ankstesniame suvažiavime, tačiau nuo jų pabėgti nepavyko. Tai gal ir suvažiavimų nereikia, jeigu rezultatų nėra? Mes turime kalbėti, šaukti, kelti problemas, nes gal kada nors ir valdžia išgirs. Turės išgirsti, jei valgyti nori. Dabar ne tik Lietuvos politikai, bet jau ir esantieji Briuselyje įrodinėja, kad mes tik išmokas pasiimame ir džipais važinėjame. Taip kalbėti negalima, tokios kalbos supriešina su miesto žmonėmis. Taip kuriama nesantaika.

Tegu įsitikina: visoje Europoje yra žymėtojo dyzelino, gaunamos išmokos, mes negalime būti išskirtiniai, turime būti konkurencingi. Jeigu Lietuva staiga sugalvoja būti dar žalesnė, konkurencingumas kenčia. ES bendruomenė sumąstė, kad reikia aplinką švarinti išmokomis, subsidijomis, mokesčiais, o mes renkamės tik mokesčius už aplinkos taršą.

Apskritai Europos žaliasis kursas yra geras, ypač jei ūkis yra daugiašakis, turi ir organinės kilmės medžiagų, daugiamečių pievų. Mūsų agrofirma iš 2 tūkst. ha turi beveik 500 ha žalienų, gerą sėjomainą, organinių trąšų. Esame baigę mokslus, puikiai suprantame, ką reiškia tausoti dirvožemį, žemę. Su gamta gyvename, su ja nekariaujame ir tik žiūrime, kaip peržiemojo augalai: viską matome ir jaučiame tikrai geriau negu apribojimus kuriantys kai kurių ministerijų klerkai. Dabar skelbiamas žaliasis kursas mums nėra jokia naujiena, juo labiau kad jau yra ganėtinai tikslios ir tręšimo, sėjos, žemės dirbimo, žemės našumo, sudėties nustatymo technologijos. Mes jau ir kiekvienos purškiamos trąšos lašelį nustatome, pajutę kitą vėjo kryptį. Visa tai žinome ir jau taikome, bet visas šias technologijas reikia pirkti: nereikia pirkti nereikalingų trąšų, kad jas išmestume, bet visa tai – iš tos pačios kišenės. Naujos technologijos sugeba atskirti, kiek trąšų reikia vienam ar kitam augalui.

Gyvulininkystės ūkyje taikome ražienines technologijas. Jei kas nors to nedaro, yra apsileidęs arba neskaičiuoja.

Apskritai manau, kad žemės ūkis Lietuvoje yra susitvarkęs, ir žmonės, kurie juo gyvena, suvokia, kad tai yra verslas.

Suvažiavime kaip svarbiausią aktualiją iškelčiau galvijininkystę, pieno ūkių, kiaulininkystės drastišką mažėjimą. Didėja augalininkystės ūkių plotai, mažėja žalienų, todėl sunkiau išlaikyti sėjomainą. Tai pagrindiniai dalykai. Ir, žinoma, visas valstybės supratimas apie žemės ūkį. Daugelis ES valstybių geba labiau paremti žemės ūkį, o ne taip, kaip yra Lietuvoje, kur įvedama vis naujų apribojimų. Tai pakęsti jau sunku“, – kalbėjo A. Grubliauskis.

Parengė ŪP korespondentas Kazimieras ŠLIUŽAS

2021-03-25

 

Redakcijos nuotrauka

gyvulininkystė