Verpstinas – amerikietiškasis žemės obuolys

„Traškūs kaip morkos, sultingi kaip arbūzai, gaivūs kaip melionai“, – taip valgomuosius verpstinus apibūdina vilnietė Edita Mačiulaitienė, šias dar naujoviškas daržoves auginanti Molėtų krašte. Verpstinų šakniagumbiai ne tik sultingi ir saldoki, bet ir maistingi, naudingi sveikatai, iš jų lapų verdama švelnaus skonio arbata. Šią amerikietišką daržovę, pramintą žemės obuoliu, augino jau prūsai.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

‘Morado’.

‘White’.

Pamėgusi eksperimentus savo darže, E. Mačiulaitienė, kasdienybėje dirbanti buhaltere, naršydama internete vienąkart aptiko, kad netoliese auginamos labai savotiškos dietinės daržovės, vertinamos dėl šakniagumbių. Iš pirmo žvilgsnio verpstinai jai pasirodė panašūs į topinambus (bulvines saulėgrąžas). Jų žiedai geltoni, o aukštis gali siekti 2 metrus. Bet verpstinų šakniagumbiai ilgesni, svoris svyruoja nuo kelių šimtų gramų iki kilogramo. Lenkijoje įsigijusi verpstinų šakniagumbių, moteris nusprendė šiems neįprastiems augalams nepagailėti visos lysvės.

Tad kokia gi ta paslaptingoji daržovė, kadaise auginta ir Prūsijoje, visai netoli mūsų, o pastaraisiais metais gražiai užderėjusi Molėtų krašto žemėje?

Derlių nuėmėte tik lapkritį. Ar eksperimentas pavyko?

Verpstinus auginu tik dvejus metus, bet jau esu išbandžiusi keturias veisles. ‘Morado’ šakniagumbiai rausva žievele, ‘White’ – balti (šiemet derlingiausi ir skaniausi), ‘Thailand’ – rausva žievele, ‘Late Red’ – baltai rausvi.

Mane labai pradžiugino derlius – nuo vieno gumbo man pavyko surinkti beveik 2 kg daržovių. Užsienio augintojai rašo, kad jiems pasiseka pasiekti ir 4,5 kg svorį. Viskas priklauso nuo auginimo sąlygų ir dirvožemio. Šiam augalui patinka puri, humusinga dirva. Verpstinai mėgsta gerai įdirbtą dirvą, kurioje daug puveningų dalių. Aš auginu būtent tokioje vietoje, į kurią daug metų buvo vežamos daržo augalų atliekos, joms perpuvus, dabar ten puikiai lapoja verpstinai. Esu mačiusi, kaip užsienio augintojai juos vos ne į kompostą sodina, o paskui sulaukia milžiniškų šakniagumbių.

Verpstinai gražiai vadinami žemės obuoliais. Kokiomis išskirtinėmis savybėmis jie apdovanoti?

Šitaip jie vadinami užsienyje, manau, ne veltui. Iš tiesų, tai labai sultingos, gaivios daržovės, nėra per saldžios. Atgaivina kaip melionai,

Verpstino griežinėliai – gardus ir sultingas užkandis.

nors ir nesijaučia jų kvapo ir skonio. Galima juos graužti kaip morkas arba naudoti salotoms. Tinka vakare žiūrint gerą filmą, kai norisi ko nors užkrimsti. Verpstinai tapo mūsų šeimos užkandžiu, dažniausiai juos kremtame žalius.

Šios daržovės ypatingos tuo, kad jose esančių cukrų žmogaus žarnynas neįsisavina. Ląsteliena labai patinka mūsų žarnyno mikroflorai. Jie gelbsti diabetikus, stiprina imunitetą, gerina geležies, cinko, kalcio įsavinimą. Verpstinai mažina cukraus kiekį kraujyje, valo inkstus, naudojami kaip diuretikai (šalina šlapimą).

Jie valgomi ne tik žali, nulupus žievelę, verpstinus galima virti ir kepti. Paruošiami skanūs troškiniai su mėsa. Bet, suprantama, geriausios savybės pasireiškia vartojant žalius, neapdorotus verpstinus. Lenkijoje mačiau prekiaujant džiovintų verpstinų lapų milteliais. Iš jų ruošiamos arbatos, beriama į maisto patiekalus, ypač saldžius. Pakramčius džiovintų lapų, iškart galima pajusti saldumą. Tad šiemet ir aš jų pasidžiovinau. Gurkšnojame švelnią, žalsvai gelsvos spalvos arbatą, kurios malonus skonis šiek tiek primena petražoles. Vėsdama ši arbata atsiskleidžia geriausiai.

Ir Amerikoje nuo seno geriama verpstinų arbata. Beje, kažkurioje Pietų Amerikos kultūroje šiam augalui priskirtos magiškos savybės, jis naudotas kaip įkapės, vaizduotas keramikos dirbiniuose.

Kaip verpstinus išlaikote per žiemą? Vis dėlto pavasarį su jais tenka daugiau „pažaisti“ – daiginti?

Per žiemą šakniagumbius laikome panašiai kaip kitas daržoves: apiberiame durpėmis, prireikus kiek padrėkiname, kad neperdžiūtų. Šią daržovę dar tik mokausi auginti. Pernai auginau vazonuose, nes bijojau, kad neištvers mūsų sąlygų, juk šis augalas mėgsta šilumą, bet, pasirodo, ne toks jis ir lepus. Esu skaičiusi, kad auginami ir Kanadoje, kurios klimatas tikrai nėra šiltas.

Verpstinas sukrovė žiedą spalį.

Šie metai įrodė, kad verpstinai mūsų žemėje pakankamai ištvermingi. Nustebino tai, kad pas mane jie spalio pabaigoje net žiedus sukrovė. Nukasiau tik lapkričio pradžioje: nedidelės šalnos jiems visai nebuvo baisios.

Iš tiesų daugiausia laiko šios daržovės atima pavasarį. Kovo mėnesį išdaliname šakniagumbius į tiek dalių, kiek yra gumbelių, ir pradedame daiginti susodintus į vazonėlius. Kai oro sąlygos leidžia, išnešame į šiltnamį.

Gegužę susodiname į dirvą. Iš pradžių apdengiame agroplėvele, saugome nuo pavasarinių šalnų, o praėjus grėsmei atidengiame. Ir nuo tol, galima sakyti, pamirštame iki pat rudens: jie nebijo nei karščių, nei liūčių. Šitaip jie auga, kol pakanda rudens šalnos. Tiesą pasakius, šiemet netgi pritrūkau kantrybės sulaukti to momento, nes bijojau, kad drėgmė nepakenktų gumbams.

 

Editos Mačiulaitienės nuotraukos 

2020-12-22