Žemdirbių Maidane pirmieji – dzūkai

Daugiau kaip 2,5 tūkst. žemdirbių iš visų kaimiškųjų rajonų eisena sostinės gatvėmis ir piketas J. Lelevelio gatvėje priešais Žemės ūkio ministeriją atkreipė visuomenės dėmesį į pieno gamintojų skaudulius, sujudino valdžią.

Ūkininkai neleis jai vėl nugrimzti į komforto zoną ir netiki patikinimais, esą politikams gerai žinoma sudėtinga pieno sektoriaus situacija, esą jam gelbėti daroma kas tik įmanoma. Pieno gamintojai apie save primins kasdien. Pirmąją parą palapinėje po ministerijos langais budėjo Alytaus rajono atstovai.

Valdininkams neįdomu Po bemiegės nakties aplankyti dzūkai, keturiolika moterų ir vyrų, buvo sušalę, tačiau nusiteikę ryžtingai. Nė šešėlio abejonių dėl protesto akcijos būtinumo, nors į palapinę per budėjimo parą neišdrįso užsukti nė vienas „ministerietis“. Pakalbėti užėjo tik alytiškių išrinktas Seimo narys Julius Sabatauskas. Tarp akcijos dalyvių – įvairaus dydžio ūkių šeimininkai. Pieno gamintojų veiklos rajone lyderė Audronė Miškinienė melžia 40 karvių, Vidmantas Navickas – per 200, Lina Vertinskienė – 90. Prie protesto prisidėjo ir mažesni šeimos ūkiai, kuriuose melžiamos 5–9 piendavės. Žmonės aptarinėjo naujausius įvykius, piketuotojų ir politikų kalbas, svarstė tikėtinus tolesnių įvykių scenarijus. Gali vėl prireikti blokuoti kelius, geriausia – užkirsti perdirbėjų pienvežiams kelią į Latviją, kad iš ten nesigabentų žaliavinio pieno. Samprotavo, ar liks galioti „pieno“ įstatymo pataisa dėl minimalios žaliavinio pieno supirkimo kainos. Dėl procedūrinių pažeidimų atmestą sprendimą vakar Seimas svarstė ir nutarė klausimą atidėti kitai savaitei. Kitą antradienį posėdžiausiantis Kaimo reikalų komitetas atsiklaus ir žemdirbių nuomonės. Pieno ūkiai balansuoja ties išgyvenimo riba. Likviduota viena didžiausių Alytaus rajone pieno bandų, kurioje buvo 200 karvių. Dauguma jų iš Alberto Juso karvidės iškeliavo į Lenkiją, dalis – į skerdyklą.

Valdžia užaugino monstrus Žmones labiausiai piktina, kad produkto kainos grandinėje gamintojui atseikėjama mažiausia dalis, kad valdžia pati užaugino monstrus – perdirbėjus, prekybininkus – kurių šiandien pati nepajėgia įveikti, tik manipuliuoja pasisakymais. Siūlo ūkininkams kooperuotis ir taip įgyti didesnę derybinę galią, bet nežinia, kur tą kooperuotą pieną reikėtų dėti, kooperatinė pieninė vis dar nedirba. „Visą laiką perdirbėjams, prekybininkams buvo suteikiamos privilegijos. O dabar valdžia sako: „Pasiūlykit mums sprendimus“. Tai ko jie ten sėdi?“, – svarstė piketuotojai ir čia pat juokavo, esą neturėdami ilgalaikės žemės ūkio strategijos gal pasiduokime lenkams. Lenkijoje ir už gyvulius geriau moka, ir geresnėmis sąlygomis superkamas žaliavinis pienas, ir produktai vartotojams pigesni. Valdžia kartu su pieno perdirbėjais vis kartoja, kad pieno krizė yra pasaulinė. Tačiau ūkininkai ne akli ir ne kurti. Mato, kaip pieno kainą išaugina neracionalus žaliavos surinkimas. Antai Daugirdų kaime (Krokialaukio sen.), be V. Navicko bandos, laikoma vos 20 karvių, tačiau pieno paimti atvažiuoja net keturi pienvežiai. Apstu pavyzdžių, kai nuo vieno iki kito ūkio darda po 25–50 km. Kaimo žmonės pastebi, kad patys pienininkai diržų nesiveržia. Vadovai nemažina nei etatų, nei savo atlyginimų. Neperžiūri išlaidų transportui, net laborantė atskiru automobiliu po ūkius važinėja. „Nematome jokio diržų veržimosi. Jeigu sunku, tai veržkimės visi“, – svarsto A. Miškinienė. Dabar yra taip, kad pajamos krinta pirmiausia ūkininkui, jis turi mažinti visas savo išlaidas. Karvė, duodama pieno, savęs jau neišlaiko – laikytojas ją turi paremti. Perdirbėjų spaudimui greičiausiai pasiduoda smulkieji laikytojai, pasirašo, kad neprieštarauja dar mažesnėms supirkimo kainoms. Karvę rankomis pamelžė, bidoną išplautą ant tvoros padžiovė – tiek tų sąnaudų. O ūkininkui, kuris turi ne tik savo šeimą išmaitinti, bet ir atlyginimą darbininkui mokėti, mažinimo rezervų jau nėra. Kiek įvairių institucijų dar reikia paremti: draudėjus, technikos pardavėjus, veterinarus, vaistų pardavėjus... A. Miškinienė mano, kad tikrasis perversmas Lietuvos pieno rinkoje bus, kai nebeliks mažųjų statytojų. Deja, šiandien jų yra dauguma, nors žaliava bendrame kiekyje sudaro nedidelę dalį.

Ministrės kalbos dzūkų neguodžia Ką girdėjo Jonavoje per išplėstinį pieno gamintojų asociacijos susirinkimą, tą patį išgirdo ir Vilniuje. Nudžiugino neva biudžete rastais 18 mln. eurų dalinei nuostolių kompensacijai, nors išties tai tiems patiems žemdirbiams numatytos lėšos, tik mokėjimas paankstintas. Kita vertus, vienkartines išmokas netruks atsiimti perdirbėjai, tuojau pat sumažinsią supirkimo kainas. Alytaus rajono ūkininkai neslėpė, kad palaiko ne visus Pieno gamintojų asociacijos reikalavimus. Nepritaria, kad būtų atsisakyta pirmųjų hektarų rėmimo. Po kitais rezoliucijos punktais pasirašo drąsiai, taip pat ir dėl nepasitikėjimo žemės ūkio ministre. Tuo klausimu „ŪP“ pakalbintas Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius pastebėjo, kad iš piketuotojų atstovų, su kuriais buvo susitikęs, tik vienas reikalavo žemės ūkio ministrės atstatydinimo. „Manau, kad šiuo metu tam nėra pagrindo. Nenorėčiau teigti, kad dėl pasaulio pieno rinkoje susidariusios situacijos yra kalta žemės ūkio ministrė“, – pareiškė premjeras, patikindamas, kad pasitelkiamos visos įmanomos priemonės. Vyriausybės vadovas ket­virtadienį buvo susitikęs su Europos komisaru Filu Hoganu. Numatomas susitikimas su Europos Komisijos prezidentu Klodu Junkeriu. „Prašysiu, kad jis nelauktų birželio mėnesio, Baltijos šalims atskirai pradėtų nagrinėti klausimą dėl galimo nuostolių padengimo pieno gamintojams, nes Baltijos šalys dėl Rusijos embargo yra labiausiai nukentėjusios“, – apie solidarius ES kaimyninių šalių veiksmus „Ūkininko patarėjui“ prasitarė A. Butkevičius. O žemdirbių Maidanas tęsiasi. Alytiškius pakeitė Anykščių rajono pieno gamintojai.

Irma DUBOVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.