Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas: „Pastebėkime tą, kuris ūkininkauja šalia“

Posakis „Kalėdos – Fiksavimasvilčių ir svajonių išsipildymo metas“ daug kam vien graži metafora. Bet tik ne ūkininkui ir politikui Broniui Markauskui. Šiemet Kalėdas B. Markauskas švęs būdamas svarbiausias Lietuvos žemės ūkio sektoriaus asmuo. O prieš dešimtmetį jam buvo prikabinta „riaušininko“ etiketė, nors net teisėjai, skaitydami nuosprendį B. Markauskui ir jo likimo draugams, netikėjo tuometės Lietuvos valdžios sufabrikuotais kaltinimais pieno gamintojams, gynusiems savo teises. Žemės ūkio ministras Bronius MARKAUSKAS su „Ūkininko patarėjo“ korespondentu Arnoldu ALEKSANDRAVIČIUMI kalbasi apie dvasinius dalykus ir ūkiškus reikalus, ES bendrąją žemės ūkio politiką ir Kalėdų švenčių madas, nutolusias nuo krikščioniškų Europos šaknų, apie kantrybę laukiant permainų ir realistiškas svajones.

– Prieš 12 metų Kalėdas sutikote su teistumo žyme – 2005 m. sausio 14 d. Kauno apygardos teismas paliko galioti žemesniojo teismo skirtą lygtinę bausmę Jums ir dar 4 ūkininkams dėl 2003 m. pilietinio protesto akcijų prieš tuometę socialdemokratų Vyriausybę, kuri nenorėjo padėti bankrutojantiems pieno gamintojams. Tada tikriausiai gyvenimas Jums atrodė labai neteisingas, bet gal dabar pats sau kalbate: „Dievas vis dėlto yra!”
– Niekuomet širdyje ilgai nenešioju nuoskaudų, nekuriu keršto planų ir nelaukiu atpildo valandos. Tiesiog gyvenu ir dirbu. Tokia mano prigimtis. Neslėpsiu, tada buvo skaudu, liūdna. Mačiau, kad ir teisėjams buvo sunku skaityti nuosprendį. Nebuvo už ką mus teisti. Kai kurių mano pažįstamų nuomone, likimas keistai pajuokavo – buvau teistas žemdirbys, tapau žemės ūkio ministru… Aš pats manau, kad gyvenimas viską teisingai sudėsto į vietas.
Bet visuomet reikia atsižvelgti į visas kokio nors reiškinio, atsitikimo aplinkybes. Daug laiko prabėgo nuo tos greitkelių blokados. Jeigu šiandien vyktų tokios demonstracijos ir protesto akcijos, jų dalyvių niekas nepersekiotų, neteistų ir baudžiamosiomis bylomis negrasintų.
– Matome, kaip Briuselyje dėl savo teisių kovojantys ES žemdirbiai degina šieną, padangas, išverčia po ES Komisijos langais mėšlo krūvas, bet į kaltinamųjų suolus nesėda.
– Geriausia, kad žemdirbiams tokių akcijų neprireiktų. Deja, gyvenimas daug sudėtingesnis. Kartais tai būna paskutinis ūkininkų argumentas. Draugai juokais mane gąsdino: ministre, jeigu nesusišnekėsime, paimsime tavo karves ir atvešime prie ministerijos. Ką man atsakyti tarsi jau ir iš kitos barikadų pusės?…
Pirmadienį žvejų bendruomenė grasino piketuoti ir rengti demonstraciją dėl Baltijos jūros žvejybos kvotų. Tai ministerijos socialinių partnerių teisė ir galimybė.
Apie praeitį nenoriu galvoti. Dabar man labiausiai rūpi kuo daugiau padaryti žemdirbiams. Jiems – pirmiausia, nors Prezidentė Dalia Grybauskaitė perspėjo, kad ministras turi matyti ne tik ūkininkus, bet ir perdirbėjus, vartotojus. Tačiau valstybės vadovė neprieštaravo, kai pasakiau, kad ūkininkų padėtis sudėtingiausia: jie labiausiai skriaudžiami ir prasčiausiai girdimi.
– Buvusi Algirdo Butkevičiaus socdemų Vyriausybė, kurios narių yra ir dabartinėje valdančiojoje koalicijoje, apskundė Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, išteisinusį 2003 m. protesto akcijų dalyvius, ir 2015 m. laimėjo apeliacinį procesą – visų pieno gamintojų teises gynę ūkininkai negavo kompensacijų dėl priverstinio bylinėjimosi, o jų biografijas tebeteršia įrašai apie teistumą. Ar Jūs, dabartinės Vyriausybės narys, sieksite, kad žemdirbių protesto akcijų dalyviai būtų reabilituoti?
– Pati Vyriausybė negali to imtis. Pakartotinė apeliacija jau būtų politinis spektaklis. Bet dar iki tol, kol buvau paskirtas ministru, prašėme parengti kreipimąsi į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą (tikiuosi, tai ir daroma, reikės paklausti advokatų). Žinoma, ši įstaiga – ne Strasbūro teismo „aukštesnioji instancija“, bet vis tiek svarbi alternatyvi teisingumo institucija, prižiūrinti, kaip Jungtinėms Tautoms priklausančios šalys laikosi tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto. Norėtume, kad JT komitetas dar kartą išnagrinėtų 2004–2005 metų žemdirbių teismų aplinkybes ir paskelbtų savo išvadas.
Beje, pasak mūsų advokato, ir procesiniu požiūriu ta Vyriausybės 2015 m. apeliacija yra labai neįprasta. Niekada Vyriausybė nebuvo apskundusi Europos žmogaus teisių teismo sprendimo. Panašu į politikavimą. Bet nenoriu veltis į sąmokslo teorijas. Išbandysime legalius teisinius būdus. Lauksime, ką pasakys nepriklausomi Jungtinių Tautų ekspertai.
– Kandidatuodamas į Seimą Gargždų vienmandatėje apygardoje įveikėte ne bet ką, o patį Petrą Gražulį, per 16 metų laimėjusį ketverius tos apygardos Seimo nario rinkimus iš eilės. Savotiškai simboliška, kad susirėmė nuo sovietų represinės sistemos nukentėjęs asmuo (P. Gražulis, atsisakęs tarnauti Raudonojoje armijoje, 1988 m. kalėjo Lukiškėse, Pravieniškėse, Mordovijoje) ir Nepriklausomybės laikais neteisingai apkaltintas žmogus. Kaip vertinate savo pergalę Gargžduose ir „valstiečių“ triumfą prieš didžiąsias sistemines partijas visoje Lietuvoje?
– „Nenugalimasis Gražulis“ – skambi žurnalistinė metafora. Turiu pripažinti, kad P. Gražulis šiandien Seime bene rimčiausiai iš opozicijos remia mūsų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos, įstatymų projektus. Gražu žiūrėti, kaip Petras stengiasi. Neteko su P. Gražuliu artimiau pasikalbėti, kodėl jam artimos mūsų idėjos.
Lietuva norėjo permainų. 90 procentų mūsų pergalės nulėmė šis troškimas. Žmonės pabudo iš socialinės apatijos ir nusprendė –nei jie, nei valstybė negali gyventi taip, kaip iki šiol. Rinkėjai patikėjo, kad valstiečiai ir žalieji gali daug ką pakeisti. Po šiuo mūsų populiarumo „traukiniu“ ir pakliuvo P. Gražulis. Tikiuosi, žmonės supras, kad esminių permainų po šešių mėnesių ar vienų metų dar negalima tikėtis, ir sutiks palaukti rezultatų, nes pritaria mūsų pasirinktai krypčiai.
– Kad taip iš Jūsų lūpų Dievui į ausį. Juk šv. Kalėdos – vilčių ir svajonių išsipildymo metas. Bet kai kam ir didelė įtampa, nerimas. Gyvūnų globėjai, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tvirtina, kad negalima per Kalėdas ūkinių gyvulių laikyti bažnyčių presbiterijose, prieangiuose arba, dar blogiau, spiginant šalčiui lauke, šventoriuose, įrengose „gyvosiose prakartėlėse“, nes tai yra gyvūnų kankinimas – žmonių sielas gal ir atgaivina vargonų muzika, žvakių liepsnelės ir religinės giesmės, o gyvūnams maloniau tyliai rupšnoti šieną tvartuose. Kokia Jūsų nuomonė apie tokius Kalėdų „papročius“, „maksimaliai tikroviškai suvaidintas biblines Kristaus gimimo scenas“?
– Neseniai mano draugai pasiėmė į kambarį silpną ėriuką, kad visada būtų šalia, nenuleistų nuo avinėlio akių. Ėriukas taip pamėgo gyventi su žmonėmis namuose, kad sustiprėjęs nenorėjo grįžti į tvartą. Jaunikliai, žinoma, pripranta prie žmonių dėmesio. Vis dėlto gyvulio vieta tvarte. Net ir tokiems simboliškiems, gražiems tikslams gyvūnų nereikėtų išnaudoti. Kiek besistengtume, vis viena tai nebus tie patys avinėliai ir asiliukai, kurie stengėsi sušildyti savo kvėpavimu ką tik gimusį Jėzų Kristų. Ir į ėdžias bus paguldyta tik skulptūrėlė, vaizduojanti kūdikį Jėzų… Nereikėtų persistengti vaikantis prakartėlių „originalumo“.
– Grįžkime prie žemiškų dalykų. Ankstesnieji žemės ūkio ministrai pradėdavo veiklą kokiomis nors iniciatyvomis. 2008 m. Kazys Starkevičius siūlė ūkininkams steigti mažus mėsos perdirbimo cechus, sūrines ir pardavinėti savo produkciją ūkininkų turgeliuose, Vigilijus Jukna 2012 m. užsimojo gaivinti Lietuvos gyvulininkystę. O kokia bus Jūsų generalinė iniciatyva? Ar apskritai išskirsite kokią nors žemės ūkio šaką?
– Galbūt kai kam norėtųsi išgirsti, kad „jų“ sektoriams ministerijos dėmesys bus ypatingas. Tačiau tegaliu tvirtai pažadėti vieną dalyką – kovosime su visų lygių korupcija. Skamba žiauriai? Patikėkite, dėl išvešėjusios agrarinių įstaigų korupcijos skundžiasi su manimi susitikę ūkininkai ir žuvininkai, žemės savininkai ir kaimų bendruomenių atstovai. Daug negerų dalykų buvo. Nežinau, ko imsimės – auditų, revizijų, teisinių tyrimų. Sunku spėti, ar pavyks atrasti nusikaltimų „galus“. Bet vieną dalyką tvirtai pažadu – tokie dalykai pasibaigs. Tai mūsų strateginė linija.
Esame rimtai nusiteikę mažinti valstybės administracines išlaidas: atsisakyti nereikalingų valstybės įstaigų, pavaldžių institucijų. Kol kas nenoriu konkrečiai vardyti, kas ir kaip bus privatizuota. Vienas iš pirmųjų naujosios Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) komandos darbų – susėsti ir nutarti, kokia linkme einame, numatyti, kaip tvarkomės.
Skeptikai gal pasakys – o kur čia žemės ūkis?.. Manau, nuo to prasideda sėkminga veikla. Kai trūksta viešumo, skaidrumo, žemdirbiai iškart pastebi, kad administravimo taisyklės kai kuriems verslams palankesnės.
Nebūsiu pirmasis ministras, bandantis atgaivinti smulkių šeimos ūkių socialinį sluoksnį. Pirmiausia aiškinsimės, ar tai apskritai įmanoma padaryti. Dėl paprastos priežasties – neaišku, kiek žemės mažieji dar galėtų papildomai išsinuomoti. Prieš jums apsilankant, šiame kabinete su Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku Jonu Talmantu ir Grūdų augintojų asociacijos vadovu Aušriu Macijausku kalbėjausi apie žemės nuomos kainas. 200–250 Eur/ha. Ar smulkus ūkininkas pajėgtų pernuomoti žemę iš stambesnių?
Rajonų savivaldybių žemės ūkio skyriai, gal ir šiurkščiai, stačiokiškai pasakysiu, turės „inventorizuoti“ kaimo būklę. Išryškinti kaimo nuotrauką. Užtenka vien idealizuoti smulkius ūkininkus, agituoti už šeimos ūkius. Jeigu jie dar gyvybingi, reikia surasti būdų padėti tokiems ūkiams judėti į priekį.
Rizikos valdymo fondai – pribrendusi būtinybė. Rinkų svyravimai, klimato kaita kasmet smarkiai paveikia agroverslą.
Neužtenka lėšų ekologinėms išmokoms. Bet, neslėpsiu, kai vienai komercinei bendrovei leista dešimtis tūkstančių hektarų paskelbti „ištisine tausojančio gamtą ekologinio ūkininkavimo zona“ – vaizdelis nekoks. Kiek jį pavyks ištaisyti, kol kas sunku pranašauti.
Dabar pradėsime dėlioti labai konkretų Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą (datos, užduotys, įsipareigojimai). Kviesime visuomenę, žemdirbius dėl jo diskutuoti.
– Daug kalbėta apie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) planus Žemės ūkio ministeriją perkelti į Kauną. Bet ūkininkams svarbiau, koks bus Vilniuje liekančių ministerijai pavaldžių įstaigų (ypač Nacionalinės mokėjimo agentūros) statusas. Po Jūsų pirmojo apsilankymo pas Prezidentę Dalią Grybauskaitę žiniasklaida pranešė, kad siūlysite privatizuoti kai kurias valstybės įmones. Kokias? Pieno gamintojai neįsivaizduoja, kaip būtų galima privatizuoti šalies centrinę „Pieno tyrimų“ laboratoriją. Tačiau žirgininkai pritartų Vilniaus, Nemuno ir Sartų žirgynų išvalstybinimui.
– Pieno perdirbėjai monopolizavę rinką, žemdirbių kooperatyvai silpni. Kol neišnykęs pieno gamintojų ir perdirbėjų antagonizmas, negalime leisti privatizuoti „Pieno tyrimų“ laboratorijos. Puikiai suprantame, kam ji atitektų. Laboratorija turi likti nepriklausoma. Gal prie jos reikėtų prijungti bendrovę „Gyvulių produktyvumo kontrolė“. Tai jau techniniai dalykai.
Bet negi valstybė turėtų rūpintis žirgynais? Vieną gal reikėtų palikti valstybinį, paversti eržilų depu, surenkančiu ir parduodančiu veislinių žirgų spermą.
O kaip elgtis su žuvivaisos įmonėmis?
Per drąsu būtų kaip kirviu nukirsti. Mano patirtis turi ribas. Ne visas sritis vienodai gerai pažįstu. Bet tvirtai esu įsitikinęs, kad valstybė toli gražu ne visas agrarinio sektoriaus funkcijas turi apglėbti. Prekiauti valdininkams nesiseka. Pavyzdžiui, iš pradžių buvo įsteigtas žuvų aukcionas, paskui atsirado valstybinė žuvų perdirbimo įmonė, kuri šiandien bankrutuoja.
Mano manymu, dar anksti kalbėti apie privatizavimo etapus. Tai kelia daug emocijų. Įmonių darbuotojai, gyvi žmonės, nerimauja dėl savo ateities. Elgsimės atsakingai, bet, tvirtai pabrėžiu, – darysime.
Kolegos ūkininkai siūlė, ką rinktis viceministrais, patarėjais. Negalime nupirkti geriausių žmonių rinkoje, nes ministerijos tarnautojų atlyginimai per maži. Turime verstis su tais, kuriuos turime. Valstybės tarnautojų per daug, darbo užmokestis per mažas. Gyvenimas liepia mažintis, kad padidintume atlyginimus. Papildomų pinigų nebus.
– LVŽS įsipareigojo sukurti žemės ūkio rinkos stebėjimo ir analizės sistemą. Bet juk jau nuo 2002 m. Lietuvoje veikia Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras (ŽŪIKVC). Jis bus pertvarkomas ar pakeistas iš pagrindų?
– Sunku įsivaizduoti, kad būtų galima į privačias rankas atiduoti ūkinių gyvūnų registrą, vieną iš Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro tvarkomų informacinių sistemų. Rinkos stebėsena mūsų programoje „Darni Lietuva“ buvo aiškinama kiek kitaip. Šią analizę siejame su steigiamu (manau, tai tikrai bus padaryta) agroverslo rizikos valdymo fondu. Jis veiks tik tuomet, jeigu kažkas nuolat seks rinkos pokyčius, nustatys ribines (mažiausias) kainas, kai fondas jau privalo gelbėti žemdirbius. Naujosios sistemos paskirtis būtų rinkos pokyčių vertinimas ir apibendrinimas. Dabar tą daugiau daro Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI), o ne Sigito Puodžiuko vadovaujamas centras. Gal bus kuriama nauja rinkos observatorija. Arba užteks praplėsti ŽŪIKVC, LAEI funkcijas. Jokio skirtumo. Svarbiausia, kad tiksliai žinotume pieno gamybos, grūdų auginimo savikainą pagal ūkių struktūrą, matytume konkrečius skaičius.
– Esate labai visuomeniškas ūkininkas, aktyvus žmogus. Priklausėte daugelio žemdirbiškų, agroverslo organizacijų valdymo struktūroms. Ar atsistatydinote iš Nacionalinio pienininkystės komiteto pirmininko posto? Buvęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas, išeidamas į Seimą, užsiminė, kokiomis savybėmis pasižymintis žmogus galėtų užimti Rūmų vadovo vietą. Ir konkrečią pavardę paminėjo. O ką Jūs norėtumėte matyti Pienininkystės komiteto vadovu?
– Faktiškai nebuvo iš kur ir pasitraukti, nes Nacionalinis pienininkystės komitetas nėra juridinis vienetas. Komiteto pirmininko pareigas dabar laikinai eina akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ paruošų direktorius Evaldas Dikmonas.
– Ar pasitraukėte iš Pieno tarybos ir žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos?
– Taip. Pagal įstatymus. Bet net ir fiziškai negalėčiau patempti tokios visuomeninės atsakomybės naštos.
– Kaip įvertintumėte prieš septynerius metus pradėtą, bet iki galo dar ne visai Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje baigtą kooperatyvo „Pienas LT“ žemdirbių kooperatinės pieninės projektą? Ar ši gamykla, kurią statant pasikeitė trys žemės ūkio ministrai, tapo pieno gamintojų savarankiškumo, apsaugos nuo perdirbėjų ir prekybos centrų savivalės simboliu? Ar ji padėjo mūsų žemdirbiams per Rusijos embargo ir kitų veiksnių sukeltą pasaulinę pieno krizę?
– Manau, „Pieno LT“ projektas sėkmingai įgyvendintas. Šio etapo investicijos baigtos, sausio 24 d. pradės veikti pieno baltymų koncentrato džiovykla. Nieko nuostabaus, kad tokio grandiozinio projekto terminai kartais būdavo taisomi, darbų pabaiga nutolinama. Buvo linkinčių, kad sumanymas žlugtų… Nepastačius žemdirbių pieninės, tikrajai Lietuvos kooperacijai būtų suduotas labai skaudus smūgis. Tariami kooperatyvai iš 2–3 asmenų – tik vaikų žaidimas. Perdirbėjai, prekybininkai į tokius silpnus derybininkus niekada nežiūrės rimtai.
Nė neabejoju, kad projektas „Pienas LT“ bus gyvybingas, o šis kooperatyvas plėsis.
– Ant žemės ūkio viceministrų kabinetų kabo tuščios lentelės be pavardžių. Kada ten įsikurs Jūsų pavaduotojai?
– Numatomi keturi viceministrai. Kai ministerija persikels į Kauną, gal jų bus mažiau. Bet šiandien reikia būtent tiek stiprių specialistų, galinčių įgyvendinti Vyriausybės programą ir ministro nurodymus. Kandidatus į viceministrus dar turės patikrinti specialiosios tarnybos, tad jie darbą greičiausiai pradės nuo sausio mėnesio.
Jau tikrai galima įvardyti tris pavardes – Rolando Taraškevičiaus, Dariaus Remeikos ir Artūro Bogdanovo. Kalbiname prie mūsų prisidėti ir Jurgitą Stakėnienę.
41 metų R. Taraškevičius ministerijoje dirba nuo 2002 m., šiuo metu eina ES ir tarptautinių reikalų departamento direktoriaus pareigas, net aštuonerius metus dirbo specialiuoju žemės ūkio atašė Briuselyje, yra Lietuvos atstovas ES Tarybos Specialiajame žemės ūkio komitete. 44 metų D. Remeika nuo 1995 m. aštuonerius metus dirbo Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, vėliau – Europos Komisijos Sveikatos ir vartotojų generalinio direktorato prie Europos Komisijos Maisto ir veterinarijos biure, buvo premjero A. Butkevičiaus visuomeninis konsultantas. Jauniausias komandos narys – žemėtvarkos specialistas, geodezijos paslaugų bendrovės įkūrėjas 33 metų Artūras Bogdanovas. 45 metų J. Stakėnienė jau treji metai yra kaimo plėtros atašė Briuselyje, prieš tai dirbo ŽŪM Kaimo plėtros departamento direktore.
R. Taraškevičius bus atsakingas už tarptautinius reikalus ir prekybos politiką. D. Remeika kuruos žemės ūkio gamybos politiką.
A. Bogdanovui patikėta Nacionalinės žemės tarnybos pertvarka, žemės politika, žuvininkystė.
– Ar kuriam nors viceministrui bus paskirta kuruoti žemės ūkio produktų eksportą? Rusijos embargo laikais naujų agrarinių rinkų paieška pasidarė gyvybiškai svarbi Lietuvos žemės ūkiui. „Darbietės“ ministrės Virginijos Baltraitienės laikais tuo joks viceministras, atrodo, nesirūpino.
– Galutinės viceministrų darbo sferos bus pasiskirstytos tik sudarius visą komandą. Nenorėčiau priekaištauti buvusiai ministerijos vadovybei. Žemės ūkio produkcijos eksportą tvarko ne vienas žmogus, bet didelės pajėgos (maisto ir veterinarijos, augalininkystės tarnybos, žemės ūkio atašė įvairiose valstybėse). Vis dėlto anksčiau buvo daugiau lozungų negu nuveiktų darbų. Tai ir verčia galvoti apie pareigūną, atsakingą už eksporto dinamiką. Štai dabar atsiveria gana geros galimybės eksportuoti pieno produktus, paukštieną ir jautieną į Japoniją. Ar verta mums laikyti savo žemės ūkio atašė Lietuvos ambasadoje Maskvoje, jeigu lietuviškų maisto produktų eksportas į Rusiją dėl embargo „įšalęs“? Gal prasmingiau perkelti tą atašė į Lietuvos ambasadą Tokijuje? Lietuvos užsienio prekybos apimtys palyginti nedidelės, todėl už eksportą atsakingas viceministras stengtųsi įtikinti mūsų įmones kartu ieškoti naujų rinkų savo produkcijai, galbūt net sukurti bendrą prekės ženklą. „Rokiškio sūris“ ar „Pieno žvaigždės“ klaidingai įsivaizduoja, kad jų produkciją pasaulis gerai pažįsta. Jeigu skaidysime pajėgas ir finansavimą, mūsų eksporto rezultatai bus prasti.
– LVŽS žada racionaliai, taupiai vadovauti valstybei, pasiryžusi uždaryti nemažai biurokratinių įstaigų. Vieno parlamentinio komiteto jau neliko, Energetikos ministerijos mėnesiai suskaičiuoti. Ar Vyriausybė negalvoja prie Žemės ūkio ministerijos prijungti Aplinkos ministeriją, juk daug abiejų institucijų funkcijų persipina?
– Tai tegali nuspręsti ministras pirmininkas, Vyriausybės kanceliarija. Man būtų per drąsu kažką panašaus galvoti, juo labiau siūlyti. Statybų ir miestų pastatų atnaujinimo reikalais Žemės ūkio ministerija juk tikrai niekada nesirūpins. Virstume paprasčiausiais populistais, jeigu pradėtume iš vienų ministerijų funkcijas atiminėti, kitoms perduoti. Negalima rimtų dalykų daryti banaliai, nors aš labai gerai įsivaizduoju ūkininkų jausmus dabartinei Aplinkos ministerijai: mums žemės ūkis yra verslas, aplinkosaugininkams – taršos šaltinis… Bet tikiuosi, kad su naująja Aplinkos ministerijos vadovybe bus gerokai lengviau viską derinti.
– 2017–2018 metais Europos Sąjungoje vyks diskusijos dėl smarkiai sumažintų lėšų Bendrijos žemės ūkiui 2021–2027 metais. Ar negalvojate apie specialų ministerijos padalinį, darbo grupę (think tank), kuri sudarytų ir Vyriausybei pateiktų veiksmų planą, kad Lietuvos žemės ūkio nuostoliai dėl sumažėjusios ES paramos būtų ne tokie skaudūs?
– Pirmieji pranešimai apie smarkiai mažinamas lėšas ES ateities žemės ūkiui buvo per daug gąsdinantys. Mūsų ūkininkus labiausiai jaudino būsimieji tiesioginių išmokų dydžiai. Drastiškų permainų nebus. Apskritai mums, Lietuvai, visada buvo svarbiausia ne storesnis europinių pinigų vokas, bet vienodos konkurencinės sąlygos visai Bendrijai. Mums labiausiai rūpėjo ir teberūpi, kad Lietuvoje netektų brangiau negu Vokietijoje gaminti sūrius, kepti duoną, auginti daržoves, rūkyti kumpius, nes tokia nelygybė išdarko rinką.
Lietuvos ūkininkams jau laikas sugebėti išgyventi iš uždirbamų pinigų, pagamintos produkcijos, gautų pajamų, o ne iš subsidijų, kurių skirstymo mechanizmas – griozdiškas, painus, brangiai kanuojantis. Administravimo taisyklės, patikros, kontrolė. Dažnas ūkininkas susimąsto – kam viso to reikia?.. Supaprastinus žemės ūkio paramos sistemą pagal amerikietiškus pavyzdžius, net ir iš sumažėjusio ES biudžeto mūsų žemdirbius pasiektų daugiau pinigų. Dar kartą pabrėžiu – nesvarbu, kokio dydžio europinės išmokos, bet jos turi būti visiems vienodos. Palankus Baltijos, Rytų Europos šalims signalas pasigirdo iš Europos Parlamento Biudžeto bei Ekonomikos ir pinigų politikos komitetų: išmokos turi būti vienodos. Prieš tai į ES pareigūnų žodyną buvo patekusi aptaki formuluotė „vienodesnės išmokos“, kurią galima vartyti kaip nori.
Dėl ES naujosios finansinės perspektyvos mūsų žemės ūkio tikrai neištiks Apokalipsė. Ją gali priartinti nebent geopolitinių, gamtinių priežasčių sukelti rinkų kataklizmai.
– Ko palinkėtumėte ūkininkams Kalėdų išvakarėse ir artėjant Naujiesiems metams?
– Žmonėms būdinga svajoti. Bet tegul svajonės būna realistiškos. Nenorėkime daugiau, negu galime turėti, netrokškime praturtėti labiau už kaimyną. Galvokime apie savo artimą, kolegą. Nemanau, kad ilgai džiaugtumės net ir gražiausiai įdirbtais laukais, jeigu aplink juos nesimatytų nė gyvos dvasios – nei žmonių, nei kaimų. Pastebėkime, kas šalia mūsų gyvena, ko jam reikia, trūksta. Ko gero, tiek galime padaryti. O visa kita – Dievo rankose.

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.