„Užprogramuoti“ galvijai ir žalios pieno ūkio perspektyvos

Tarptautinėje pienininkystės parodoje „Dairy show 2015“ Airijoje viename paviljonų LGVA direktorius dr. Edvardas Gedgaudas (dešinėje) pasakoja apie produktyvių pieno veislės galvijų eksterjerą.

 Pabaiga. Pradžia „ŪP“ Nr. 138, 139

– Mes neišvengiamai turime vystyti pienininkystę, nes tam palankios ir žemdirbių galimybės, ir gamtinė aplinka, be to, ir šimtametės tradicijos, – kalba Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius, Žemės ūkio rūmų Veislininkystės komiteto pirmininkas dr. Edvardas Gedgaudas. Jo teigimu, pastarųjų metų sukrėtimai ES šalių pieno sektoriuje pažadino mūsų žemdirbių dėmesį verslumui, iniciatyvoms, kooperacijai. Šalies agrarinės savivaldos organizacijose formuojasi naujas požiūris į veislininkystę, galvijų genetiką ir produktyvumo kontrolę. Į LGVA šiemet įstojo nemažai naujų narių, su asociacijos kvietimu šalies pieno ūkių šeimininkai lankėsi Vokietijoje, Portugalijoje, Airijoje, Estijoje.

Estai mus lenkia
Šių metų rugsėjo pabaigoje LGVA tarybos nariai lankėsi pas kaimynus estus, domėjosi, kaip jie vykdo galvijų produktyvumo kontrolę, apskaitą, galvijų ženklinimą. Estijoje šiuo metu laikoma apie 100 tūkst. pieno veislės karvių, iš jų 93 proc. kontroliuojamos – B metodu visuotinai. Vidutinis ūkio dydis – 120 karvių, bet yra 7 ūkiai, kuriuose laikoma po 1 200 karvių, keli ūkiai su 1–3 karvėmis. Estijoje vyrauja 20–50 ir 51–100 karvių ūkiai, kurių yra daugiau nei 300. Pieno mėginių paėmimą organizuoja, mėginius tiria, produktyvumą skaičiuoja, mėginių paėmimo teisingumą tikrina Estijos gyvūnų produktyvumo centras, esantis Tartu mieste. Šiame centre dirba 50 žmonių, iš jų 10 – regionuose, o likusieji – pačiame centre esančioje pieno tyrimų ir genetinėje laboratorijose, skaičiavimo centre, ausų įsagų padalinyje ir kt. Iki 2015 m. šis centras buvo valstybinis, o nuo šių metų 7 proc. akcijų perduota asociacijų nuosavybei, valstybei liko 93 proc. akcijų. Cent­ras nesiekia pelno, bet išgyvena be įsiskolinimų.
Produktyvumo kontrolės darbų organizavimo ir atlikimo procesas reformuotas nuo 1993 m. Ūkininkai patys ženklina gyvūnus, veda jų apskaitą, ima pieno mėginius, juos pristato į mėginių surinkimo punktus, kurių Estijoje yra 70. Prieš įgaudamas teisę tuos darbus atlikti, ūkininkas turi išlaikyti egzaminus – savo ūkyje parodyti, kaip susitvarko su praktinėmis užduotimis, centre įvesti informaciją kompiuteriu. Ūkininkams pasiruošti centras yra išleidęs brošiūras, kuriose aprašyti visi reikalavimai, įstatymai ir įdėtos nuotraukos su pavyzdžiais, reikalingais mėginiams imti ir gyvūnams ženklinti. Pieno mėginiai imami į daugkartinio naudojimo indelius be brūkšninių kodų, sudedami į dėžes, kuriose sunumeruotos eilutės ir stulpeliai, lydraštyje nurodant kiekvienos karvės mėginio įdėjimo vietą. Lipdukas su karvės numeriu klijuojamas ant mėginio tik norint ištirti veršingumą ar mastitą už atskirą mokestį. Vienos karvės produktyvumo tyrimas ūkininkui kainuoja 44 ar 48 euro centus per mėnesį, nelygu reikalingos informacijos kiekis. Atsakymai elektroninėje erdvėje atsiranda per parą nuo mėginio paėmimo. Jei papuola šeštadienis ar sekmadienis – trečią parą jau skelbiami tyrimų rezultatai. Centras kiekvienam ūkiui išsiunčia ir popierinį atsakymų variantą. Į centro kompiuterinę bazę ūkininkai jungiasi trim variantais: per elektroninę bankininkystę, su elektroniniu parašu ir slaptažodžiu, t. y., kaip ūkininkui patogiau.
Regionuose dirbantys centro darbuotojai nuotoliniu būdu stebi ūkininkų darbą, jei mato loginę klaidą – iškart tikrina. Bent kartą per mėnesį apie 5 proc. ūkių centras tikrina pakartojant kontrolinį melžimą kitą dieną. Atsakymai turi būti panašūs. Jei per trejus metus ūkis nepakliuvo tikrinimui, bus patikrintas be eilės, taip pat kartą per 3 metus ūkininkas perlaiko egzaminą. Pieno kiekio matuokliai tikrinami kartą per metus, mechaninius Centras tikrina nemokamai, o elektroninius – juos įrengusi firma. Patikrinus duomenys įvedami į Centro kompiuterinę bazę. Taip pat Centre lyginamas produktyvumas, gautas apskaičiuojant pieno kiekį iš vieno melžimo mėnesį su faktiškai primelžtu kiekiu pagal kompiuterinę apskaitą ūkiuose. Stebima, kad skirtumas neviršytų 5 proc. Kartą per metus kiekviename regione vyksta seminarai, kuriuose dalyvauja visi ūkininkai ir su Centro darbuotojais aptaria, ką reikėtų keisti. Vienas Centro darbuotojas prižiūri 1–3 regionų ūkius, nelygu ten esančių karvių skaičius.

Pavydėtina ištvermė
Portugalijoje LGVA delegacija lankėsi keliuose pieno ūkiuose, laikančiuose iki šimto holšteinų veislės karvių. Sudėtingomis akmenuoto ir kalvoto reljefo sąlygomis ūkininkai per metus pašarams nuima du derlius – kukurūzų ir pievų, tačiau didžiąją pašarų dalį įsiveža iš Ispanijos. Pienininkystės verslas skirtingas žemyninėje ir salų Portugalijoje. Viename aplankytame ūkyje, kurio tradicijos siekia kelis šimtus metų, jaunas ūkininkas prižiūri vynuogyną ir laiko apie šimtą pieno veislės karvių. Karvėms sėk­linti naudojama tik seksuota bulių sperma, nes pieno ūkį išlaikyti šalyje, kurioje lyja tik vieną mėnesį per metus, nėra pigu. LGVA nariai ir juos pasikvietę Portugalijos pieninių galvijų augintojų asociacijos kolegos juokavo esantys giminės: ir lietuvių, ir portugalų ūkininkai savo bandų karves ir telyčias sėk­lina tų pačių genominių „Masterrind“ bulių sperma.
Aplankytame portugalo ūkyje iš sodo derliaus gaminamas vynas, iš pieno – fermentiniai sūriai. Kadangi šalyje populiarus turizmas, ūkininkui į namus pajamų atneša svečiai. „Mūsų ūkininkui panašią veiklą matytomis sąlygomis tuoj pat uždraustų valstybės tarnybos“, – pastebi V. Švedienė. Be to, ūkininkui pritrūkus savo žaliavos sūriams gaminti, ją patiekia kaimynai. Per parą ūkyje perdirbama apie 2 t pieno. Sūriams realizuoti portugalų ūkininkai kooperuojasi. Pieno žaliava iš ūkių šį rudenį buvo superkama vidutiniškai po 30 euro centų už kilogramą. Pastaruoju metu portugalų ūkininkai stengiasi skaidyti savo ūkius, nes mažesnis ūkis patiria mažiau stresų ir nuostolių, be to, yra gyvybingesnis. Portugalijoje beveik visi ūkiuose laikomi galvijai yra kontroliuojami, valstybė kompensuoja 70 proc. šios paslaugos išlaidų.
– Airiai savo ūkiuose šiandien laiko šiek tiek daugiau nei milijoną karvių, bet 2020–aisiais piendavių skaičius pasieks du milijonus, – pasakoja LGVA vadovas dr. E. Gedgaudas.
Nors Lietuva ir Airija turi panašumų, ypač agrariniame sektoriuje, tačiau airių pieno gamintojų derybinės pozicijos yra stipresnės. Pavyzdžiui, atsiskaityti už pristatytą pieno žaliavą Lietuvos pieno perdirbimo įmonės teigia galinčios tik realizavusios 50 proc. produkcijos užsienio rinkose. Airiai eksportuoja 90 proc. pieno produkcijos. Airių ūkininkai bruzda už pieno kilogramą gaudami vidutiniškai 40 euro centų vasarą ir dešimčia centų brangiau žiemą, o už išskirtinės kokybės pieną – beveik 60 euro centų.
Nemaža LGVA narių grupė šių metų spalio pabaigoje lankėsi ne tik Airijos parodoje–aukcione „Dairy show 2015“, kur minėjo šalies holšteinų augintojų asociacijos 50-metį, bet ir aplankė šeimos pieno ūkį, kuriame dirba tėvas Johnas Moore`as ir du jo sūnūs Davidas ir Robertas. Ūkis turi 37 ha nuosavos ir 43 ha nuomojamos žemės, laiko 128 melžiamas holšteinų veislės karves. Visi galvijai yra kontroliuojami, jau penkios kartos kaip tiriamas atvedamų veršelių genomas. Vidutinis bandos karvių produktyvumas – 9 120 kg per laktaciją. Remiantis airių gyvulių produktyvumo kontrolės tarnybai teikiamais duomenimis, pirmos laktacijos karvė per dieną (2015 m. spalio 14 d.) davė 21,8 kg (4,78 proc. riebalų ir 3,89 proc. baltymų) pieno, antros laktacijos – 26,3 kg (4,93 ir 3,92), trečios – 30,5 kg (5,05 ir 3,70), ketvirtos – 32,7 kg (4,94 ir 3,74). Palyginti su 2014 m. tuo pačiu laikotarpiu, pieno žaliavoje padidėjo riebalų procentas (nuo 3,76 iki 4,92), baltymų (nuo 3,74 iki 3,80) ir laktozės (nuo 4,50 iki 4,65). Ūkininkai tėvas ir sūnūs Moore`ai kruopščiai suskaičiavo pieno gamybos kaštus. Pavyzdžiui, bendros ūkio išlaidos 2014 m. siekė 206 258 Eur: žemės hektarui – 5 575 Eur, karvei – 1 875 Eur, pieno kilogramui – 25,47 euro cento. Grynasis pelnas (prieš mokesčius) sudarė 67 631 Eur.
– Stebuklų pieno ūkyje neatsitinka, – sakė ūkio šeimininkas J. Moore`as, – tačiau kantriai dirbant juos galima sukurti.

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.