Ekstremalioji situacija: metas suremti pečius

Vyriausybė skelbia ekstremaliąją situaciją šalies mastu dėl užsitęsusios sausros. Pirmadienį Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pateiktais duomenimis, stichinė sausra tęsėsi Elektrėnų, Varėnos ir Trakų rajonų savivaldybėse; sausringa Biržų, Rokiškio, Šalčininkų, Kaišiadorių, Birštono apylinkėse, vietomis ir šalies pietvakariuose bei vakaruose; drėgmės trūkumas fiksuojamas pavienėse Šilalės, Šiaulių, Kauno, Panevėžio ir Molėtų apylinkėse. Sausros nuostoliai paaiškės tik po derliaus nuėmimo, bet jau dabar aišku, kad derlius bus mažesnis. Gali trūkti pašarų, o tai turės įtakos gyvulininkystės sektoriui. Žemės ūkio ministerija paragino savivaldybes sudaryti komisijas ir, gavus informaciją iš žemdirbių, vietoje įvertinti nukentėjusių augalų plotus.

Apie tai, kas vyksta ir ko gali tikėtis ūkininkai iš ekstremaliosios situacijos paskelbimo, paprašėme pakomentuoti Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininką Andriejų STANČIKĄ.

„Blogiausia padėtis pietrytinėje Lietuvos dalyje – Varėnoje, Vilniaus rajono pakraštyje, Trakuose, bet ir Žemaitijoje labai trūksta drėgmės. Pavasarinė sausra neleido išsikrūmyti žieminiams kviečiams. Varpos suformuotos, bet grūdams augti labai reikia lietaus. Ganiavos pradžia buvo sunki, šienapjūtė vėlavo, nors dabar ne taip blogai, pakils atolas. Kukurūzams šiluma yra gerai, tačiau reikia ir drėgmės. Jeigu jos bus rudenį (kad tik nebūtų per daug kaip užpernai), užaugs.

Visi džiaugiasi, kad palijo – sako, sausra pasibaigė. Ji tęsiasi. Drėgmė kaip mat susigeria, dirvos paviršius vėl sausas. Gruntiniai vandenys labai nuslūgę, kapiliarais drėgmė nepakyla. Žemei reikia dar daug vandens, kad būtų atkurtas drėgmės režimas.

Teko kalbėti ne su vienu ūkininku. Jie išsako bėdas, tikisi valstybės pagalbos. Diskutuojame su žemdirbiais: atrodo, viską jie daro teisingai, bet prisitaikyti prie pakitusių ūkininkavimo sąlygų, klimato kaitos reikia ir laiko, ir milžiniškų investicijų – į laistymo sistemas, įvairias inovacijas. Šiandien kalbame, kaip rekonstruoti melioracijos sistemas, kurios labai senos, dalis jų sunykusios. Yra rekomendacijų, kaip rekonstruojant užtikrinti dvejopą sistemos veikimą (sausinimo ir drėkinimo), kad sausros metu per melioracijos sistemą galima būtų pakelti gruntinius vandenis. Ūkininkai, žvelgdami į ateitį, turėtų mėginti prisitaikyti prie klimato kaitos.

Jos priežastys aiškinamos skirtingai. Vieni mokslininkai teigia, kad reiškinį lemia žmogaus veikla. Kiti sako, kad yra periodiniai atšilimo ir atšalimo ciklai, kurie tęsiasi milijonus metų; kai tirpo ledynai, krosnių niekas nekūrendavo. Dabar patekome į atšilimo ciklą, tik štai ši tendencija yra labai aktyvi. Gamta taip sutvarkyta, kad nuolat kažkas keičiasi.

Girdėti kalbų: dar tokie penkeri metai, ir žemės ūkio Lietuvoje neliks. Bus tikrai. Ūkininkai ilgainiui prisitaikys. Dar ne tokios sausros sąlygomis ūkininkauja portugalai, ispanai. Žinoma, jeigu saulės bus daugiau, turėsime kaip prancūzai auginti kitokius kviečius, didesnę pridėtinę vertę turinčius žemės ūkio augalus. Nemanau, kad tai katastrofa, prie kurios nebūtų įmanoma prisitaikyti. Kol kas mūsų kraštas yra palankus gyvulininkystei. Turime pakankamai ir žalienų, ir didžiulius požeminius vandens rezervuarus, kuriuos kažkada traukdamiesi suformavo ledynai. Gėlo vandens atsargos – vienas didžiausių Lietuvos turtų, galbūt ateityje ir mūsų pajamų šaltinis. Europos šalys, kurios neturi tokių požeminių išteklių, kalba apie pakartotinį vandens panaudojimą. Dalyje Europos šalių ūkinėms ir žmogaus reikmėms vanduo imamas iš paviršinių telkinių. Mums antrinis vandens panaudojimas kol kas tikrai nėra aktualus. Požeminio gėlo vandens kokybė yra nepalyginti geresnė, taupomos investicijos jam valyti.

Ekstremaliąją situaciją dėl sausros galima buvo skelbti jau anksčiau, nors ir dabar ne per vėlu. Prie jos skelbimo turėtų prisidėti ir mokslininkai. Labai svarbu stebėti, koks dirvoje drėgmės kiekis.

Mokslininkams metas nusileisti ant žemės, siekti ne kuo daugiau straipsnių paskelbti užsienio žurnaluose, o dirbti Lietuvos žmonėms, taip pat agrariniam sektoriui, ūkininkams. Tam tikri darbai vyksta VDU Žemės ūkio akademijoje, jie bus tęsiami. Hidrometeorologijos tarnybos pateikiami duomenys turi būti tikslesni, tankesnis agrometeorologinių stotelių tinklas. Yra pavyzdžių, kai tos pačios savivaldybės teritorijoje viename pakraštyje palijo ir situacija iš esmės pagerėjo, o kitame pakraštyje – nė lašo; savivaldybės mastu tokia padėtis nėra bloga, bet vienas ar keli ūkininkai skaičiuoja nuostolius – kaip juos vertinti?

Dalis Lietuvos ūkininkų prarado praktiškai visą derlių, planuotą gauti šiais metais. Regionuose, kurie gavo šiek tiek lietaus, nuostoliai bus mažesni nei Pietryčių Lietuvoje.

Žemės ūkio ministerija savivaldybių žemės ūkio skyriams pavedė stebėti ir fiksuoti situaciją, kad nuimdami derlių galėtume objektyviai vertinti nuostolius. Atitinkamai parama ūkiams būtų skaičiuojama pagal faktiškai patirtus nuostolius. Pernai sausra taip pat ne visus palietė vienodai. Žemaitijoje vasarojus buvo labai menkas (žieminiai javai liko nepasėti, nes dėl drėgmės pertekliaus nebuvo galima įvažiuoti į laukus), menkesnis ankštinių derlius. Kompensacijos ūkiams nebuvo diferencijuojamos. Todėl dabar žemės ūkio skyriai turi dirbti išvien su ūkininkais, fiksuoti ir lokalius reiškinius. Tokius stebėjimus atlikę keletą metų, galbūt galėsime suvokti, kaip iš tikrųjų kinta gamta.

Kokia gali būti finansinė parama – apie tai reikia diskutuoti. Šalies biudžetas turi didelių iššūkių. Vargu ar galima iš jo tikėtis svarios paramos. Jeigu norime gauti lėšų iš ES, šiandien turime nuolat fiksuoti situaciją, o mokslas turi aiškintis, kokią įtaką drėgmės trūkumas turi augmenijai, kaip karščiai veikia gyvulius, jų produktyvumą. Juk esant 30 laipsnių temperatūrai sumažėja ir pieno, ir galvijų priesvorių. Palankiausia gyvuliams apie 20–22 laipsniai temperatūra.

Norėdami Europai įrodyti, kad nukentėjome, turime pateikti aiškius ir tikslius, skaičiais pagrįstus argumentus: ką mes galėjome turėti ir kiek praradome. Vien emocijomis nieko nepasieksime. To reikia ir mums patiems, kad būtų mažiau ginčų ir nesusipratimų.

Kai kurie ūkininkai, su įvairiomis kompanijomis sudarę ilgalaikes grūdų pardavimo sutartis ir dėl sausros negalėję įsipareigojimų įvykdyti, iki šiol turi rimtų problemų, bylinėjasi, nes kompanijos nepripažįsta force majeure, kurias patvirtina Pramonės ir amatų rūmų pažymos. Teisme reikia įrodyti, kad buvo sausra. Kiek žinau, teismas tų ūkininkų pusėje, kurie stebėjo ir fiksavo situaciją. Vis dėlto bylinėtis ryžosi ne visi. Buvo tokių, kurie mokėjo netesybas, gerokai patuštinusias kišenes, ar perkėlė įsipareigojimus į šiuos metus. Jeigu jie dabar dar kartą pateko į sausros zoną, sutarties sąlygų tesėti vėl negalės. Grūdų perdirbėjai neketina dengti žemdirbių nuostolių. Supirkėjų pozicija ne visai sąžininga, nors jie taip pat turėjo problemų, kaip užkrauti laivus. Neatsitiktinai pupos buvo superkamos pasakiška kaina. Kita vertus, atsirado ūkininkų, kurie situacija naudojosi ir, norėdami pasipelnyti iš jos, derlių pardavė ne pagal įsipareigojimus. Tačiau, sudarius sutartį, ją reikia vykdyti…

Ūkininkai taip pat turėtų rodyti iniciatyvą, kreiptis į žemės ūkio skyrius, kad nuostoliai būtų fiksuojami. Rudenį, kai tuščias aruodas, ne laikas pradėti kalbėti apie tai, kokia sudėtinga buvo situacija vasarą. Informacija ūkininkams yra pateikta, gal tik jie dar nėra įpratę to daryti. Mano, kad jeigu visos Lietuvos mastu skelbiama ekstremalioji situacija, to užtenka. Esant teisminiam ginčui, žiūrima konkrečiai į to ūkio situaciją. Todėl reikia apsirūpinti visais dokumentais, force majeure nulemta pažyma. Tokia teismų praktika.

Žemės ūkio ministro įsakymo užtenka, kad būtų sušvelninti ar netaikomi įsipareigojimai, susiję su įvairiomis paramos programomis. Tačiau tai negalioja įsipareigojimams kompanijoms (laimei, grūdų augintojai pasimokė iš praėjusių metų ir šiais metais išankstines sutartis pasirašinėjo labai atsargiai).

Kai yra klimato kaitos išdaigos, force majeure, verta diskutuoti apie įvairias išimtis – mokesčių sumažinimą, atidėjimus ir pan. Manau, tam dar ateis laikas.“

Parengė ŪP korespondentė Irma DUBOVIČIENĖ