Ministrė Virginija Baltraitienė: „Būtų negerai, jei kaimas išsivaikščiotų kas sau“

Kuo praėjusieji metai buvo reikšmingi šalies ūkininkams, žemės ūkio bendrovėms, apskritai kaimui? Kuo galime pasidžiaugti ir kas verčia sunerimti? Kokie didžiausi iššūkiai žemdirbių laukia šiemet? Ar apsaugosime kaimą nuo išsivaikščiojimo? Apie tai ir kitus aktualius klausimus, prasidedant Naujiesiems metams, su žemės ūkio ministre Virginija BALTRAITIENE kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Stasys JOKŪBAITIS.

– Ministre, kaip galėtumėte įvertinti ką tik pasibaigusius metus Lietuvos žemės ūkyje?
– Tai buvo sudėtingi ir sunkūs metai, ypač pieno ūkiams. Po visą pasaulį klajojanti pieno krizė – kritusios supirkimo kainos, sumažėjęs eksportas – neaplenkė ir Lietuvos. Gerokai mažesnis buvo cukrinių runkelių derlius. Grūdų pernai prikulta tik­rai daug – apie 5,8 mln. tonų. Bet tai atsigręžė kitu galu – labai sumažėjo jų kainos, nes gerai jie užderėjo ir kitose šalyse. Derliais žemdirbiai pernai negalėjo skųstis, daug kur jie buvo netgi gausesni negu ankstesniais metais. Tačiau skaičiuojant pinigine išraiška vaizdas šiek tiek prastesnis.
– Kokiais darbais praėjusiais metais galėtumėte pasidžiaugti?
– Europos Komisija patvirtino Lietuvai, vienai pirmųjų šalių Bendrijoje, Kaimo plėtros programą. Tai leido mums greičiau pradėti ją įgyvendinti. Dviejų finansinių laikotarpių sandūroje, kai vienas jau baigiasi, kitas prasideda, šis darbas yra labai svarbus, nes kiekviena diena turi savo kainą. Nespėsi deramai panaudoti skirtų ES pinigų – teks juos grąžinti. Krūvis buvo didžiulis. Džiaugiuosi, kad pavyko šiam darbui sutelkti visą ministerijos kolektyvą, pavaldžias institucijas, visas žinybas – ūkininkams laiku išmokėti tiesioginių išmokų avansai, per 50 mln. eurų kompensacijų už pieną, taip pat išmokėta 0,8 mln.eurų kompensacijų kiaulių augintojams.
Bendromis pastangomis pavyko iš Europos Komisijos gauti finansinę paramą ir sumažinti ūkininkų išlaidas dėl pernai kritusių pieno kainų ir sumažėjusio eksporto. Kartu su nacionaline parama pieno statytojams pernai papildomai išmokėta beveik 70 mln. eurų, tai viena didžiausių kada nors išmokėtų sumų pieno gamintojams. Dar viena gera naujiena, kad sėkmingai baigėme Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą ir įsisavinome 99,95 procentus lėšų, kurios buvo skirtos mūsų Lietuvos kaimui.
– O ko pernai taip ir nepavyko padaryti?
– Kaip ir minėjau, „persiklojo“ du 2007–2013 ir 2014–2020 metų finansiniai laikotarpiai. Nors paraiškas KPP 2014–2020 metų kaimo plėtros fondo lėšoms įsisavinti pradėjome rinkti anksti, tačiau užtrukome jas vertindami. Nacionalinė mokėjimo agentūra daugiau dėmesio skyrė KPP 2007–2013 fondo lėšoms įsisavinti, nes tai buvo paskutiniai programos metai. Tačiau naujajai Kaimo plėtros programai visas dėmesys bus skirtas nuo pat pirmųjų 2016 metų dienų.
Ilgai užtrukome derindami veislininkystės taisyklių įsakymą. Sunkiai sekėsi suderinti įvairių asociacijų – galvijų, avių, paukščių, arklių augintojų, interesus. Tačiau priešpaskutinę 2015 metų dieną įsakymas buvo patvirtintas.
Nepavyko pasiekti, kad perdirbėjai daugiau mokėtų žemdirbiams, pieno statytojams. Žinoma, iš dalies tai susiję su situacija pasaulio rinkose. Tačiau vis dėlto manau, kad mūsų perdirbėjai turi daugiau realių galimybių mokėti žemdirbiams už jų patiektą produkciją. Valstybė supirkimo kainų reguliuoti negali, o susitarti su perdirbėjais, kad jie elgtųsi dorai ir sąžiningai, nesiseka.
Nepavyko įstatymu pažaboti ir prekybininkų apetitų – tam Seime pritrūko politinės valios. Kai kurie projektai net nebuvo pradėti svarstyti. O juk labai aiškiai matome – mažmeninėse kainose prekybininkų dalis nesikeičia, kad ir kokia situacija būtų rinkoje. Gaila, netgi Konkurencijos taryba nepastebi tokių dalykų.
– Praėjusį gruodį Seimas patvirtino nacionalinį šalies biudžetą. Ką jis žada žemdirbiams – pagerėjimą ar diržų veržimąsi?
– Politikuojantys piliečiai kartais bando tikinti tautą, kad šiais metais žemdirbiams skirta biudžeto dalis yra sumažėjusi. Bet jie yra neteisūs. Kai kurios programos jau įgyvendintos, pinigų joms nereikia, todėl jie ir nebuvo skirti. Be to, niekada dar nebuvo taip, kad susidarius ypatingai situacijai Vyriausybė, Finansų ministerija nerastų tam lėšų ar ko nors svarbaus nekofinansuotų. Svarbiausiems, neatidėliotiniems projektams pinigų visuomet atrasime, netgi iš savo vidinių rezervų.
Žengdami į 2016-uosius, kurie paskelbti Vietos bendruomenių metais, numatėme savo kraštą auginančioms kaimo bendruomenėms skirti 1 mln. eurų jų veiklai plėtoti ir apie 100 mln. eurų – vietos veiklos grupėms. Norime, kad joms padedant būtų skatinamas socialinis verslas, būtų kuriami dienos, vienišų senelių priežiūros centrai, teikiamos įvairios socialinės paslaugos. Nei valstybės biudžeto, nei ES lėšos kaimui šiais metais nesumažės, o kai kuriose srityse net padidės. Tiesa, šiek tiek keičiasi finansavimo pobūdis – tai, ką praėjusį finansinį laikotarpį galėjome finansuoti iš ES pinigų, dabar turėsime iš biudžeto, ir atvirkščiai, bet pati pinigų suma nemažėja.
Tokiomis pat, kaip ir praėjusiais metais, pinigų sumomis numatyta paremti ekologinius ūkius, ūkininkaujančiuosius nederlingose žemėse. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad ekologinių ūkių plotai kasmet didėja, o pinigų suma ta pati, todėl vienam hektarui skiriamos lėšos bus šiek tiek mažesnės.
Panašiai ir su tiesioginėmis išmokomis. Ūkininkai neretai užsiima ne tik augalininkyste, dar laiko ir gyvulius, augina daržoves, vaisius ir už tai jiems bus mokama papildomai. Dirbamos žemės plotai kiekvienais metais didėja. 2014 metais jie siekė 2 mln. 800 ha, o pernai jau 30 tūkst. ha daugiau. Tuo galime tik pasidžiaugti. Tai rodo, kad apleistų žemių mažėja.
– Kokie didžiausi iššūkiai Lietuvos žemės ūkio laukia šiemet? Kokią jo ateitį matote?
– Mūsų žemės ūkis, palyginti su kitų šalių, yra išskirtinis. Pavyzdžiui, karves Lietuvoje laiko 58 tūkstančiai ūkininkų. Daug? Neskubėkime su išvadomis. Pusė jų, arba 29 tūkstančiai ūkininkų, turi vos po vieną arba dvi piendaves, 14 tūkstančių – iki 10 karvių. Daugiau kaip 10 piendavių laiko tik apie 15 tūkstančių ūkininkų. Mano strateginis tikslas – padėti įsitvirtinti rinkoje tiems, kurie turi nuo 10 iki 50 karvių. Ieškome būdų, kaip juos išlaikyti kaime, kaip padaryti, jie galėtų dalyvauti supaprastintose paramos programose, kad jiems nereikėtų konkuruoti su stambiaisiais ūkininkais. Kaimas išliks gyvybingas tik tada, jei išliks ir iki 50 karvių turintys šeimos ūkiai.
– O kaip bus su tais likusiais 43 tūkstančiais smulkiųjų ūkininkų, kurie turi nuo vienos iki 10 karvių?
– Susitikusi su jais aš ne kartą sakiau: jei laikysite po vieną kitą karvę, o pieną pardavinėsite supirkėjams, neišsilaikysite, jokia valstybė nebus pajėgi jus paremti. Tik patys perdirbdami primelžtą pieną, gamindami sviestą, sūrius, varškę, kitus produktus ir parduodami juos ūkininkų turgeliuose galėsite pragyventi. Žmonės elgiasi įvairiai – vieni tas kelias karves išpardavinėja, kiti laiko savo reikmėms ar dar parduoda dalį pieno kaimynams. Bet būtų labai negerai, jei šis ūkininkų segmentas išnyktų, kaimas išsivaikščiotų kas sau. Ieškome finansinių įrankių padėti tokiems smulkiems natūriniams ūkiams. Ypač svarbu, kad jaunos šeimos neatsisakytų melžiamų karvių. Žemės ūkio ministerija pasiruošusi padėti šitiems ūkiams įkurti bendras nedideles įmones, kuriose būtų vykdoma visa maisto grandinė nuo žemės iki stalo. Na, o stambūs ūkiai turi didesnių galimybių investuoti į inovacijas, mažinti produktų gamybos savikainą ir užtikrinti stabilumą. Kita vertus, jei norime eksportuoti savo produkciją į didžiules rinkas, tokias kaip Kinija, perdirbėjai turi vienytis, nes kitaip nesugebėsime patenkinti net minimalių poreikių. Konkuruoti tarpusavyje perdirbėjai gali čia, Lietuvoje, o į užsienio rinkas eksportuoti šalies ženklu pažymėtą produkciją. Tik taip įmanoma įsitvirtinti didelėje rinkoje. Ir, svarbiausia, reikia bendro pieno ir mėsos gamintojų (žemdirbių) bei perdirbėjų darbo. Perdirbėjai be žemdirbių žlugtų ir negalėtų konkuruoti tarptautinėse rinkose. Todėl man nesuprantamas mūsų šalies perdirbėjų, ypač pieno, požiūris į žemdirbius.
– Dabar dažniausiai kalbama apie pieną, mėsą, grūdus. O kokios kitų, tarsi primirštų ūkio šakų, tokių kaip žuvininkystė, paukštininkystė, avininkystė, per­spektyvos?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad šios ūkio šakos nėra pamirštos. Ypač plečiasi avininkystė, avių kasmet daugėja, dabar jų Lietuvoje auginama apie 130 tūkstančių. Sparčiai didėja avienos eksportas. Tai tikrai perspektyvi šaka, nes jai plėtoti galima panaudoti mažiau derlingas žemes.
Panašiai galima pasakyti ir apie paukštininkystę. Kasmet atidaromos naujos didelės paukščių fermos – Molėtų, Varėnos, kituose rajonuose. Tai labai svarbu, ypač ten, kur dėl afrikinio kiaulių maro buvo išskerstos visos kiaulės, uždrausta toliau jas laikyti. Paukštininkystė sukuria didelę pridėtinę vertę, labai daug paukštienos, kiaušinių eksportuojame į kitas šalis. Praėjusią vasarą ne vienas toks ūkis buvo pateikęs paraišką gauti ES paramą ūkiui modernizuoti.
– O žuvininkystė? Vis baiminamasi, kad Lietuvoje išnyks žuvys, imamasi įvairių žvejybos apribojimų.
– Šis sektorius yra šiek tiek lyg ir nutolęs nuo žemės ūkio ir kaimo plėtros. Tačiau tik praėjusį rugpjūtį buvo patvirtintas atskiras žuvininkystės fondas, prasidėjo paraiškų gauti paramą priėmimas, vis daugiau vertingų žuvų įveisiama ir auginama uždarose vandens sistemose, valstybiniuose ir nevalstybiniuose tvenkiniuose.
Galime didžiuotis – turime vienintelį Baltijos šalyse karpių veislyną, esame netgi išvedę lietuvišką šių žuvų veislę.
Plėtojama ir jūrinė žuvininkystė. Čia žvejybos kvotas skirsto Europos Komisija, dėl jų neretai kyla aršūs ginčai, tačiau tikimės, kad kompromisai bus rasti. Mūsų Seime nesutariama dėl Žuvininkystės įstatymo. Problemų nemažai, bet visos jos sprendžiamos. Žmonės tikriausiai mažiau žino apie žuvininkystę, nes iki šiol apie tai mažiau buvo rašoma ir kalbama.
– Ne taip jau dažnai, atrodo, kalbama ir apie arklininkystę…
– Apie mėsinę arklininkystę dauguma lietuvių iš viso linkę nekalbėti. Kaip galima maistu paversti savo draugą sunkiausiuose darbuose? Tokios tradicijos pas mus tikrai kol kas nėra. Tačiau parduodame mėsinius arklius Italijai, kai kurioms kitoms šalims. Nematau nieko bloga, kad mėsinė arklininkystė būtų labiau plėtojama Lietuvoje, ypač jei ji būtų skirta daugiau eksportui. Bet kol kas mes labiau plėtojame sportinę arklininkystę, auginame žirgus įvairioms varžyboms ir veislinių žirgų pardavimui.
– Rusijos embargas lietuviškiems maisto produktams privertė mūsų eksportuotojus ieškoti naujų rinkų. Kaip manote, ar šiemet pavyks pasiekti ankstesnį eksporto lygį?
– Noriu pasakyti, kad mūsų produktų eksportas yra padidėjęs kiekiu. Tačiau pinigų už jį gaunama mažiau, nes dabar didesnės transporto sąnaudos, kur kas mažesnis pelningumas. Ką reiškia nugabenti maisto produktus į kaimyninę Rusiją ir, tarkime, į Kiniją ar Japoniją. Ten galima eksportuoti tik tokius produktus, kurie ilgai negenda – pieno miltus, kietuosius sūrius, bet ne patį pieną, grietinę ar sviestą. Net italai iš mūsų perka iš esmės tik sūrių žaliavą – juos brandina patys. Nemanau, kad šiemet pasieksime ankstesnį eksporto lygį, nors ne viena šalis jau atvėrė jam vartus. Kol nepakils pieno miltų kainos, didelių poslinkių tikėtis sunku. Gelbėdami situaciją organizuojame intervencinius pirkimus. Lietuvos rinkos reguliavimo agentūra skolinasi pinigų, perka iš UAB „Marijampolės pieno konservai“ pieno miltus, krauna į sandėlius ir parduos juos tada, kai pakils jų kainos. Kitaip įmonė tikriausiai žlugtų, nes ji gamina tik pieno miltus ir kondensuotą pieną.
– Kodėl taip sunkiai Lietuvoje į priekį stumiasi kooperacija? Ar nėra jokių svertų paskatinti šį judėjimą, kuris padidintų konkurenciją, sumažintų kai kurių monopolininkų diktatą žemdirbiams?
– Pirmiausia reikia pačių ūkininkų iniciatyvos. Daugeliui kaimo žmonių kooperacija asocijuojasi su kolektyvizacija, jie bijo prarasti ir turtą, ir savarankiškumą. Kita vertus, žmogus jungsis į kooperatyvą tada, kai matys, kad jis duos jam kokios nors naudos. Labai gaila, kad pernai Seimas nesuspėjo priimti mūsų parengto Kooperacijos įstatymo. Jis atvertų kelią kurtis tikriems kooperatyvams, kuriuos valdytų patys žemdirbiai, o ne keli pajininkai iš šalies. Tai pirmas toks įstatymo projektas per 15 metų, sutiktas jis nevienareikšmiškai, tačiau tikiuosi, kad pavasarį jis vis dėlto bus priimtas.
Kita priežastis, kodėl ūkininkai neskuba kooperuotis – mokestinė našta. Dabar tas pats žmogus yra apmokestinamas du kartus – ir kaip ūkininkas, ir kaip kooperatyvo narys. To tikrai neturėtų būti. Be to, kooperatyvams turėtų būti teikiamas prioritetas kaimo plėtros programose. Kol nėra Kooperacijos įstatymo, to padaryti negalima. Dabar daugelio ūkininkų žvilgsniai yra nukreipti į kooperatyvą „Pienas LT“. Jei jam nepavyktų užbaigti perdirbimo įmonės ir pradėti normaliai veikti, apskritai kooperacija šalyje tikriausiai įstrigtų ilgam.
– Kad ir kaip stengtasi, visgi kol kas nepasisekė įveikti į mūsų kraštą gilyn besiskverbiančio afrikinio kiaulių maro, o Seimas vis priešinasi naktinio matymo prietaisų, kurie padėtų medžiotojams retinti šios ligos platintojus šernus, įteisinimui. Kaip tai vertinate?
– Čia daug kas priklauso nuo mentaliteto. Jei medžiotojai šiuos naktinio matymo optinius prietaisus iš tiesų naudos tik mažinti afrikiniu kiaulių maru užkrėstų šernų populiaciją, pritarčiau jų įteisinimui. Visa bėda, kad mes dažnai daug ko neleidžiame, nes bijome, kad nesugebėsime sukontroliuoti proceso. Uždrausti juk lengviau. Vis dėlto Seimas turėtų apsispręsti, kas čia svarbiau.
– Daugiau kaip per du nepriklausomybės dešimtmečius taip ir nepavyko visiems žemės savininkams grąžinti turėtą žemę. Ši Vyriausybė savo programoje buvo užsibrėžusi baigti šį darbą. Tačiau dabar vėl prasideda diskusijos, kas ją turėtų grąžinti miestuose – savivaldybės ar Nacionalinė žemės tarnyba. Kokia Jūsų nuomonė?
– Šiuo metu žemę buvusiems savininkams grąžina Nacionalinė žemės tarnyba, išskyrus penkis didžiuosius miestus, kur šis darbas pavestas savivaldybėms. Daugelyje rajonų žemę atgavo apie 98 proc. savininkų. Užstrigo tiems, kurių bylos atsidūrė teismuose, kur tarpusavyje nesutaria patys savininkai arba neapsisprendžiama dėl kompensavimo būdo.
Miestuose situacija blogesnė, ypač Vilniuje, kur susigrąžinti žemę dar siekia 4 tūkst. savininkų, o sklypai dėl įvairių priežasčių neformuojami. Čia susikerta daugybė interesų, kai kurie įstatymai traktuojami labai skirtingai, kiek­vienas teisininkas ir netgi teismai pasisako skirtingai. Iš tiesų dabar neretai diskutuojama, ar nevertėtų visus žemės grąžinimo reikalus perduoti savivaldybėms. Mano nuomone, to daryti nereikėtų. Iš naujo dalyti jau nusistovėjusias funkcijas būtų neišmintinga. Žemės reformą, manau, reikia užbaigti taip, kaip yra dabar. Juo labiau kad reikalai gerokai pajudėjo į priekį Kauno ir Panevėžio savivaldybėse.
– Šiemet baigiasi Jūsų kadencija žemės ūkio ministrės poste – rudenį nauji Seimo rinkimai. Ar sieksite ministrės pareigų dar ketveriems metams?
– Daug kas priklausys nuo to, kaip viskas susiklostys po Seimo rinkimų. Tačiau puikiai matau, kiek strateginių darbų dar nepadaryta, ką reikėtų keisti, kad išsaugotume kaimą, nenuvarytume žmonių nuo žemės. Turiu savo viziją, jai įgyvendinti reikia laiko, ne vienų ar dvejų metų.

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.