Pašarų rinkoje konkurencija stiprėja

AB „Kauno grūdai“ kombinuotųjų pašarų gamykla Kaune.

Gyvulininkystės sektorius šalyje – vienas pažeidžiamiausių, ir dėl neadekvačių produkcijos supirkimo kainų gyvulių augintojai ieško būdų, kaip sumažinti mėsos ir pieno savikainą, kurios 60–70 proc. tenka pašarams. Vienas iš savikainos mažinimo būdų – kombinuotieji pašarai, kurių kainą didžiąja dalimi nulemia grūdai, pašarų sudėtyje jų yra 70 proc. Tad vietinėje kombinuotųjų pašarų gamybos rinkoje stipri konkurencija: tarp pašarus gaminančių įmonių ir teikiančiųjų paslaugas mobiliosiomis pašarų gamybos mašinomis. Be to, šioje kovoje didelę sumaištį kelia stambūs ūkiai, kurie turi savų grūdų ir kombinuotuosius pašarus gamina patys.
Per pastaruosius penkerius metus gyvulininkystės produkcijos gamyba beveik nepadidėjo, kombinuotųjų pašarų poreikis irgi. Tačiau jie brangsta, tad išlikimą rinkoje nulems realizacijai gaminamų pašarų kokybė ir kaina.

Gyvulininkystei – penktadalis grūdų derliaus
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) duomenimis, 2015 m. grūdų užauginta 3 kartus daugiau (6,52 mln. t), nei reikia; vidaus rinkai liko 2,01 mln. t. Iš jų kombinuotiesiems pašarams gaminti sunaudota 1,07 mln. t., arba apie 18 proc. bendro grūdų kiekio (pašarų sudėtyje 70 proc. yra grūdai). Kad išsilaikytų, gyvulių augintojai produkcijos savikainą mažina pigindami kombinuotuosius pašarus. Tačiau kiek jų pagamina mobiliosios šių pašarų gamybos mašinos, kiek – patys ūkiai ir kompleksai, tikslios apskaitos nėra.
Pasak Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos (LGPA) direktorės Dalios Ruščiauskienės, iš 35 asociacijos narių pusė gamina kombinuotuosius pašarus, apie 540 tūkst. t per metus ir tik 10 proc. produkcijos eksportuojama. „Kai kurios įmonės, pavyzdžiui, AB „Kretingos grūdai“, AB „Kauno grūdai“, turi savus kiaulių kompleksus ir paukštynus, vykdo mažmeninę prekybą, kai kurios jų įsigijo mobiliąsias pašarų gamybos mašinas, – tvirtina LGPA direktorė. – Be įprastinių pašarų ūkiniams gyvūnams, įmonės koncentruotu ėdalu ir lesalu aprūpina naminius gyvūnėlius ir dekoratyvius paukštelius.“
D. Ruščiauskienė aiškina, kad be grūdų, pagal racionų receptūras dedama įvairių priedų, nelygu gyvulių rūšis, amžius, produkcijos paskirtis ir t. t. Pagal gyvulių prieaugį, sveikatingumą ir išvaizdą racionus perskaičiuoja specialistai. „Pelną gyvulininkystėje nulemia sutartinis pašarų gamintojų ir augintojų darbas, nes pašarai produkcijos savikainoje siekia 60–70 proc.“, – teigia LGPA direktorė.

Pusiausvyrą rinkoje reguliuotų kiaulės
Pastarųjų metų statistinių skaičiavimų vidurkiai rodo, kad didžioji kombinuotųjų pašarų dalis tenka paukščiams (apie 40 proc.), kiaulėms (apie 30 proc.) ir galvijams (apie 18 proc.). Kombinuotųjų pašarų kaina tiesiogiai susijusi su grūdų, importuojamų sudėtinių dalių – sojų, rapsų, saulėgrąžų išspaudų ir rupinių bei įvairių mineralinių ir baltyminių priedų, premiksų kainomis.
Kas pasikeistų, jeigu maždaug pusė grūdų derliaus būtų naudojama pašarams? Pasak LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, mažiau eksportuotume, mažiau priklausytume nuo pasaulinių biržų kainų. Apskaičiuota, kad 2015 m. penktadalis už eksportuotus grūdus gautų pajamų išleista kiaulienai ir jos produktams pirkti. „Už grūdus gautas 1 euras kiaulininkystėje sukurtų beveik dvigubai didesnę pridėtinę vertę, o jeigu iš mėsos būtų gaminami produktai –turėtume neginčijamą finansinį efektą“, – teigia A. Gapšys. Pašnekovas savo nuomonę argumentuoja kelerių metų penkių kiaulininkystės kompleksų ekonominės analizės duomenimis: „Daugiausia kombinuotųjų pašarų reikia kiaulėms. Kadangi šis sektorius smarkiai sunyko, juos gaminančios įmonės ieško įvairių nišų rinkoje. Viskas pasikeistų, jeigu ES lėšų būtų skiriama šiuolaikiniams tvartams statyti. Tačiau 2020 m. finansinis laikotarpis baigsis, o ateityje europinė parama gali būti perpus mažesnė. Tvartams pinigų nebeliks.“

Taupo visi
AB „Kretingos grūdai“ ir UAB „Joniškio grūdai“ apie konkurenciją rinkoje (gamybos apimtis, paklausą, produkcijos savikainą) nutyli, ir, A. Gapšio nuomone, tyli dėl išpūstos pašarų savikainos, kur didžiąją jos dalį sudaro administracijos valdymo, transporto, dar žaliavos ir produkcijos sandėliavimo išlaidos. Pati pašarų gamyba yra pigi – modernią gamybos liniją valdo vienas operatorius, įskaičiuojamos išlaidos grūdams, premiksams, kitiems priedams. „Moderni 8 tūkst. kiaulių kombinuotųjų pašarų linija kainavo 200 tūkst. Lt. Šios išlaidos atsipirko per metus, pašarai atpigo 100 Lt/t ir kokybe skųstis nebetenka. Apie 20 proc. išlaidų sumažėjo“, – teigia pašnekovas.
Manoma, kad apie 80 proc. gyvulininkystės ūkių kombinuotuosius pašarus gamina patys. Pakalbintas ūkininkas Augustinas Martinėlis iš Širvintų r. sakė, kad iš savų grūdų daro mišinius, juos traiško (jokių priedų neperka) ir šeria ekstensyviai auginamus mėsinius galvijus hailendus. Panevėžio r. ŽŪB „Žibartonys“ zootechnikė Dina Ramanauskienė teigė, kad jau keliolika metų kombinuotuosius pašarus gamina patys. Vien melžiamų karvių ūkyje yra 850, ir šių pašarų mėnesiui reikia apie 200 t. Iš viso ūkyje laikoma per 2 tūkst. galvijų, tad, perkant pašarus, išlaidos gerokai padidėtų. Kiaulininkystės komplekso UAB „Dainiai“ direktorius Kasparas Jurevičius visiškai sutinka su LAEI specialistu A. Gapšiu ir teigia, kad net perkant grūdus, bet patiems gaminant pašarus, jie gerokai atpigo. Sumažėjo ir kiaulienos savikaina. Iš dabartinių kiaulininkystės kompleksų (jų 19), vargu ar kas kombinuotuosius pašarus perka.

Gamintojams konkuruojant, laimi augintojai
Pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo mobiliosios pašarų gamybos mašinos, gaminančios pašarus tiesiog ūkyje, naudojant pačių grūdus ir įsigytas pašarines žaliavas. UAB „Baltic Agro“ gyvulininkystės konsultantas Ed­mundas Šopaga teigia, kad įmonė turi septynias mobiliąsias mašinas, kurių vidutinis našumas 10–15 t/val. Per metus jie pagamina per 100 tūkst. kombinuotųjų pašarų: užsakymų turi labai daug, nes ūkininkai vertina pagamintus pašarus ir pagal kokybę, ir pagal paslaugos kainą. „Ūkininkų turimiems gyvuliams siūlome atitinkamų mišinių receptūrą, jie mato, ar visi komponentai sudedami, ir, pasinaudoję šia paslauga, tampa nuolatiniais užsakovais, – sako E. Šopaga. – Tokių mobiliųjų mašinų šalyje yra gal 20.“ Mobili kombinuotųjų pašarų gamyba tinka smulkesniems ūkiams, kurie laiko mažiau gyvulių, jiems įsigyti tokią techniką neapsimoka.
Peršasi išvados: mažiausiai išlaidų kombinuotiesiems pašarams patiria stambūs ūkiai, nes juos gamina patys. Brangiau atsieina mobiliosios mašinos paslaugos, bet ūkininkams tai vis tiek pigiau, nei kombinuotuosius pašarus pirkti iš įmonių. Ir jei pastarosios pašarus gamins tik realizacijai (net ir plečiantis gyvulininkystei), bus priverstos juos piginti arba rinkoje ieškoti kitos nišos. Kita vertus, gyvulių augintojams tokia situacija labai palanki: konkurencija nulemia aptarnavimo kultūrą, gaminamų pašarų kokybę, jų kainą, kartu mažina mėsos bei pieno savikainą.

Vanda BARONYTĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.