Šviesi pieno ūkių ateitis – kol kas tik deklaracijose

Šalies pieno ūkių šeimininkai pasigenda tvarios partnerystės su pieno perdirbimo įmonių savininkais. Kaina už superkamą pieno žaliavą vis dar viena mažiausių Europos Sąjungoje, nors šalies didžiųjų pieninių pajamos už eksportuojamus produktus kasmet auga. Efektyvios gamybos stoka kaltinami ūkininkai atsikerta, jog pieno perdirbėjai patys nesistengia dirbti taupiai, darbuotojų gausa stebina verslo partnerius pasaulyje. Oficialiai skelbiama, jog septyniose didžiosiose šalies pieninėse yra beveik šeši tūkstančiai darbuotojų, o per dieną perdirbamos pieno žaliavos kiekis svyruoja aplink penkis tūkstančius tonų.

Pieno gamyba ir vartojimas auga

„Šalies pieno sektorius sukuria didelę pridedamąją vertę, todėl valstybė turėtų investuoti į nacionalinę pienininkystę“, – sako trišalės Pieno tarybos pirmininkas ir AB „Vilkyškių pieninė“ vadovas Gintaras Bertašius. Apie 80 proc. šioje bendrovėje pagamintos produkcijos eksportuojama. Lietuviški sūriai Azijos šalių rinkose konkuruoja su pagamintaisiais Nyderlanduose ar Vokietijoje. Produktų kainos – tokios pačios. Konkurencija atsiranda įvertinus gamybos kaštus. „Lietuvos pieno gamintojams ir perdirbėjams šiandien yra ką veikti – skatinti verslo efektyvumą ir taip užsitikrinti vietą rinkoje“, – įsitikinęs G. Bertašius.

„Valstybės interesas – stiprinti svarbiausią šalies agrarinio sektoriaus šaką – pieno ūkį, – įsitikinęs Europos Parlamento narys Bronis Ropė, – ir tam Lietuva turi geras pozicijas“.

Prieš keletą mėnesių dviejuose tarptautiniuose kongresuose dalyvavo Nacionalinio pienininkystės komiteto pirmininkas dr. Edvardas Gedgaudas ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis.

„Pasauliniame pienininkystės kongrese ekspertai prognozavo tolesnį pieno gamybos augimą“, – sako dr. E. Gedgaudas. Jo žiniomis, pasaulyje pieno gamybos ūkis vidutiniškai turi 3,1 karvės, 78 proc. ūkių laiko po 1–10 karvių, nuo 11 iki 100 karvių laiko 22 proc. ūkių, o stambiausi ūkiai, laikantys daugiau nei 100 karvių, sudaro tik 0,3 proc. visų ūkių. Lietuvos pieno ūkis – vidutiniškai 10 karvių. Tiek kitose šalyse, tiek Lietuvoje pieno ūkių mažėja, karvių skaičius – taip pat, bet pieno gamyba auga. Dr. E. Gedgaudo nuomone, tikėtis stipraus kainų augimo neverta.

„Europos pieno tarybos asamblėjoje aptarėme pasaulio pienininkystės tendencijas ir priėjome prie išvados, jog reikia mažinti pieno gamybos savikainą, didinti pieno gamybos ūkių efektyvumą“, – pasakoja J. Vilionis. Jis tvirtina, kad pieno gamintojai neišvengs iššūkių, laukiančių ir kitų žemės ūkio bei maisto pramonės šakų. Vienas iš jų – klimato kaita. Teigiama, kad būtent pienininkystės sektorius pastarąjį dešimtmetį, augant gyvulių skaičiui, padidino šiltnamio dujų kiekį apie 18 proc. Pasak J. Vilionio, nepaisant esamų ir būsimų iššūkių, pieno gamyba ir vartojimas iki 2050 metų turėtų augti.

Pasak Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininko Tomo Raudonio, pasaulyje pieno gamyba labai priklauso nuo vartojimo, o pastarasis auga. Pavyzdžiui, 2010 m. vienas pasaulio gyventojas vidutiniškai per metus suvartojo 105,2 kg pieno produktų, 2016 m. – 110,6 kg, 2017 m. – 112,2 kg, 2018 m. – 113,7 kg.

Lietuva atsilieka

LPGA prezidento J. Vilionio žiniomis, parsivežtomis iš EPT asamblėjos Italijoje, pastaraisiais metais įtakos ne tik Europos, bet ir pasaulio pieno rinkai turėjo Afrikos šalims išparduotos nugriebto pieno miltelių atsargos Europoje. Praėjusiais (2019 m.) metais ištuštinti ES intervenciniai nugriebto pieno miltelių sandėliai (380 tūkst. t), kurie Europos Komisijos sprendimu buvo užpildyti nugriebto pieno miltelių viešosiomis atsargomis, supirktomis 2015–2017 metais, amortizuojant ES šalių pienininkų nuostolius dėl Rusijos embargo.

Remiantis J. Vilionio žodžiais, pastaruoju metu Europos šalių pieno sektorius patiria naujų iššūkių, net užsimenama apie rinkos reguliavimo priemonių paiešką. Pieno gamyba auga Airijoje (6,9 proc.), Liuksemburge (2,9 proc.), Belgijoje (2,4 proc.). Pastarąjį dešimtmetį Europoje pieno gamyba augo: Estijoje – 26 proc., Airijoje – 58 proc., Latvijoje – 31 proc., Lenkijoje – 31 proc., Nyderlanduose – 21 proc., Lietuvoje – 7 proc.

Baltijos šalyse aštrėja konkurencija dėl pieno: Estija pieno gamybą per metus padidino 1,9 proc., Latvija – 0,4 proc., Lenkija – 1,9 proc. Lietuvoje pieno gamyba per metus sumažėjo 0,8 proc.

Portalo clal.it duomenimis, Lietuva pernai daugiausiai žaliavinio pieno įsivežė iš Latvijos – 307,9 tūkst. t, Estijos – 140,6 tūkst. t, Lenkijos – 8,3 tūkst. t.
Pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centro“ direktorius Egidijus Simonis teigia, jog Latvija ir Estija tam tikrus sprendimus dėl pieno sektoriaus strategijos priėmė anksčiau. Pavyzdžiui, tapdama ES nare Estija 2004 m. nusprendė, kad sektoriuje lieka tik pramoniniai pieno ūkiai. Pastaruoju metu vidutinis Estijos pieno ūkis – 133 karvės, Latvijoje vidutinis ūkis – 20, Lietuvoje – 10 karvių. Dėl šios priežasties Lietuvos pieno ūkiai patenkina tik 80 proc. perdirbamos žaliavos poreikio, kitose šalyse kasmet paliekama daugiau nei 100 mln. Eur.

„Situacija dėl pieno žaliavos importo turėtų greitai keistis, – pažymi LPGA prezidentas J. Vilionis. – Estijos pieno kooperatyvas „E–Piim“ drauge su kolegomis iš Latvijos iki 2021 metų turi pastatyti 100 mln. Eur vertės pieno perdirbimo gamyklą. Tikėtina, jog tai Baltijos šalyse paskatins pieno gamybą, galbūt išjudins ir kainodarą“.

Kainas reguliuos?

Pasak J. Vilionio, Europos pieno tarybos nariai siūlo naujajam Europos Parlamentui ir komisarui Januszui Wojciechowskiui, atsakingam už bendrijos žemės ūkį, nustatyti (reglamentuoti) pieno gamybos savikainą. Įvertinus visus kaštus, vidutinė žalio pieno kilogramo savikaina turėtų siekti apie 45 euro centus. Prieš keletą metų atlikto tyrimo duomenimis, Danijos, Belgijos ūkiuose kilogramo pieno gamybos kaštai siekė 41 euro centą, Liuksemburge – 44, Nyderlanduose, Prancūzijoje – 45, Vokietijoje – 50 euro centų.

ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininko T. Raudonio duomenimis, praėjusiais 2019 m. vidutinė žalio pieno kilogramo supirkimo kaina Suomijoje siekė 37,5 euro cento, Nyderlanduose – 35,7, Lenkijoje – 31,4, Estijoje – 31, Latvijoje – 29,4, Lietuvoje – 28,5. Ankstesniais, 2018 m., Suomijos ūkininkas už pieno kilogramą gavo 37,9 euro cento, Nyderlandų – 36, Lenkijos – 32, Estijos – 30,8, Latvijos – 28,4, Lietuvos – 28,4.

Pasak T. Raudonio, šalies pieno sektoriaus siekiamybė – mažinti žaliavos logistikos kaštus, didinti karvių produktyvumą (5,5 tūkst. kg pieno per metus duodanti karvė sugeneruoja apie 1 540 Eur pajamų), auginti karvių bandas (10 karvių – 700 Eur per mėnesį), mažinti pieno gamybos savikainą (33 karvės – ūkio investicinis pajėgumas be nuostolių).

Tvaraus kaimo paieškos

Labai panašiomis sąlygomis gyvena Airijos ir Lietuvos pieno ūkiai, abiejose šalyse pienininkyste verčiasi po 18 tūkst. ūkininkų. Airiai laiko 1,4 mln. karvių, lietuviai – 232 tūkst. Vidutinis pieno ūkis Airijoje – 80 karvių, per metus parduodama 400 t pieno žaliavos. Lietuvos vidutinis pieno ūkis – 10 karvių, per metus parduodama 49 t pieno. Vidutinė superkamo pieno kaina – 366 Eur/t Airijoje, o 306 Eur/t – Lietuvoje (pagal „Eurostatą“). Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2019 m. lapkritį vidutinė Lietuvoje superkamo pieno kaina siekė 233,8 Eur/t (2018 m. lapkritį – 316,3 Eur/t).

Pasak LPGA vadovo J. Vilionio, situaciją šalies pieno rinkoje iškreipia logistikos paslaugas teikiančios įmonės, kooperatyvai, o jų yra beveik šešios dešimtys, ir nesuskaičiuojami pieno surinkimo punktai, kuriuose atvėsinama iš smulkiųjų pieno ūkių suvežta pieno žaliava.

„Pieno centro“ direktoriaus E. Simonio duomenimis, per dešimtį šių metų mėnesių šalies pieno ūkiams, per mėnesį parduodantiems 40 t ir daugiau žaliavos, buvo mokama „europinė“ kaina: „Pieno žvaigždės“ – 322 Eur/t, „Rokiškio sūris“ – 324 Eur/t, „Žemaitijos pienas“ – 324 Eur/t, „Vilkyškių pieninė“ – 327 Eur/t, „Marijampolės pieno konservai“ – 333 Eur/t, „Nordic proteins“ – 326 Eur/t, „Pienas LT“ – 315 Eur/t (ES šalių vidurkis – 334 Eur/t).

Nors Lietuvos pienininkystės strategijos gairės Žemės ūkio ministerijoje buvo patvirtintos valdininkų ir ūkininkų parašais, LPGA narių įsitikinimu, tai buvo tik oro virpinimas. Prioritetas gyvulininkystei taip pat buvo deklaratyvus. Šiandien jau garsiai kalbama, jog nacionalinis grūdų augintojų sektorius konkurencinėje kovoje nesusidoros su pigesne Ukrainos ir Rusijos produkcija. Vienintelis pieno sektorius turi ir ateitį, ir galimybę išlaikyti tvarų bei gyvybingą kaimą.

Kaip teigia ŽŪK „Pienas LT“ vadovas T. Raudonius, modeliuojant Lietuvos pieno sektoriaus strategiją, svarbu įvertinti, jog žalio pieno kaina nesikeis, o realūs gamybos kaštai augs. Be to, ateityje ES paramos formos keisis, darbo jėgos pasiekiamumas mažės. Pasak T. Raudonio, šalies pieno gamintojai ir pieno perdirbėjai dar neišnaudoję kooperacijos potencialo teikiamų galimybių. Žemdirbių valdoma pieninė kiekvienam parduoto pieno kilogramui sukurtų papildomai 2 euro centus pridedamosios vertės. Didžiosios šalies pieno perdirbimo įmonės taip pat neišnaudojusios kooperacijos teikiamų privalumų. Pasaulio pieno sektoriaus patirtis kviečia pasitelkti kooperaciją nacionalinės pienininkystės stiprinimo reikmėms.

Justinas ADOMAITIS
ŪP korespondentas