Taršos mokestis žemdirbio darbo priemonėms – dar vienas smūgis žemės ūkiui

Seimas iš esmės pritarė Mokesčio už aplinkos teršimą ir Mokesčių administravimo įstatymų pataisoms. Pagal jas, be kitų griežtinimo priemonių už aplinkos taršą, įvedamas ir mokestis žemės ūkio transportui, neriedančiam bendrais keliais.

Pagal įstatymo pataisas taršos mokestis būtų mokamas mechanizmus registruojant Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre pirmą kartą arba keičiantis jų savininkui.

Atsižvelgiant į žemės ūkio technikos galią, tarifas siektų nuo 0 iki 600 eurų. Nulinis tarifas – mažesnės nei 70 kW galios savaeigėms mašinoms, o mažiausiu 40 eurų tarifu būtų apmokestinamos 71–90 kW galios žemės ūkio mašinos. Taršos mokestis po 40 eurų didėtų kas 19 kW iki maksimalios 600 eurų ribos, o ji būtų taikoma didesnės kaip 351 kW galios technikai. Taigi, pavyzdžiui, už 91–110 kW galios techniką reikėtų mokėti 80 eurų, už 111–130 kW – jau 120 eurų ir t. t., kas maždaug 20 kilovatų.

Praėjusių metų lapkričio pradžioje Seimo Kaimo reikalų komitetas kaip papildomas komitetas projektą atmetė, tačiau pagrindinis – Aplinkos apsaugos – komitetas į tai neatsižvelgė. Projekto pataisoms dėl žemės ūkio technikos apmokestinimo taršos mokesčiu nepritarė ir Žemės ūkio taryba, atkreipdama dėmesį, kad tokio mokesčio įvedimas niekaip neskatins investuoti į mažiau taršią moderniausiomis technologijomis aprūpintą žemės ūkio techniką. Tad ar naujas mokestis už pagrindinę darbo priemonę neprisidės prie žemės ūkio žlugdymo kampanijos?

Petras PUSKUNIGIS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, Lietuvos žemės ūkio tarybos narys: „Tai blogi ketinimai. Aišku, ieškoma, kaip galutinai pribaigti žemės ūkį. Labai keista, kad tokį pasiūlymą pateikė valstiečiai.

Dabar mokesčiai žemės ūkiui yra labai dideli. Nežinau visų subtilybių, bet orientuojamasi į galingą modernią naują techniką, kuri visiškai netarši ir su kuria dar nori dirbti jaunimas, užuot važiavęs į užsienius. Tai jau tendencinga ir tikrai neskatina įsigyti modernesnės, našesnės ir mažiau taršios technikos. Taip įgyvendinamas tikslas sužlugdyti žemės ūkį. Kitais žodžiais tokių pasiūlymų apibūdinti negaliu.

Dabar yra daugybė kitų bėdų, kurių niekaip nepavyksta spręsti. Viskuo tik kenkiama kaimo žmogui.

Nurodoma, jog tai būtų vienkartinis mokestis. Nesvarbu, koks jis, ar daugkartinis, ar vienkartinis, bet vis tiek bus imamas iš kaimo žmogaus kišenės. Tegu nuo mokesčio būtų atleidžiama negalinga technika, bet tai, kad žemės ūkio subjektai apkraunami vis naujais mokesčiais, yra blogai, nes dabar jų mokame daug daugiau, negu derėtų menkai remiamai ūkio šakai.

Mano požiūriu, visus mokesčius reikėtų peržiūrėti ir suvienodinti, o dabar atsiranda geresnių už geresnius, kai vieni moka pagal juridinį statusą, o kiti – pagal kitą grupę. Dabar mokesčiai išdėlioti kaip švogeriui: kam kaip reikia, taip ir nustatoma.“

Virginija VINGRIENĖ, Seimo Valstiečių ir žaliųjų frakcijos atstovė, Aplinkos apsaugos komiteto narė: „Tokie mokesčiai, kokie įstatymo projekte numatyti žemės ūkio technikai, yra taikomi visiems vienodai. Iš esmės ši nebus apmokestinama, nes mokestį numatyta rinkti tik įregistruojant naują techniką arba pasikeitus jos savininkui.

Tai juk nebūtų kasmetinis, o tik vienkartinis mokestis. Šį žingsnį žengtume įgyvendindami Europos Komisijos reikalavimą, nes mus ji kritikavo, kad neturime taršos mokesčio „lubų“ automobiliams, todėl taip nepasieksime klimato kaitos įsipareigojimo tikslų.

Pasirinkome principą, kad kiek­vieno žemės ūkio mechanizmo mokesčio dydis būtų nustatomas pagal jo anglies dvideginio emisijų kiekį, o tai nustatoma daugiausia pagal mechanizmo galią ir nurodoma techniniame pase. Taigi, kuo šis rodiklis mažesnis, tuo mažesnis ir mokestis.

Dabar negalėčiau pasakyti, koks mokestis kiekvienai žemės ūkio technikai būtų numatytas. Šiuo atveju nėra išimčių nei neįgaliesiems, nei kitoms socialiai remtinų asmenų grupėms. Jų nariams, kaip transporto priemonių savininkams, analogiško mokesčio mokėti nereikia.

Pabrėšiu, transporto priemonių taršos mokestis yra numatytas tik įregistruojant transporto priemonę. Be kita ko, pirminiame įstatymo papildymo projekte buvo pateikti dar didesni mokesčiai. Šiek tiek patobulinus reikalavimus, šis mokestis nebus toks, kad tai būtų didelė našta žemės ūkio technikos savininkui, juo labiau kad kitos ES valstybės taiko kasmetinį, o ne vienkartinį mokestį.

Pripažįstu, kad priėmus pataisas nereikėtų mokėti už paprastus „Belarus“, „Vitiaz“, mažus sodininkų individualius traktoriukus ir kitą negalingą techniką, į kurios charakteristikas komitetas nesigilino, nes daugiau dėmesio skyrė individualiam automobilių apmokestinimui, o žemės ūkio technikos klausimas nebuvo pakankamai išdiskutuotas. Reikėtų dar padiskutavus pasižiūrėti, ar projekte nėra užslėptų spragų, kurias būtų galima apglaistyti.“

Andriejus STANČIKAS, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas: „Mūsų komiteto požiūriu, įstatymo pataisų rengėjai pirmiausia turėtų atsižvelgti į netolimą praeitį, kai dar per ankstesnę Seimo kadenciją visos žemdirbių organizacijos ir įstatymų leidėjai derybose pasiekė kompromisą – vietoje vadinamojo taršos mokesčio nustatyti žemdirbių dyzelino akcizą, kurio anksčiau nebuvo. Tai buvo supratimas, kad akcizą galima laikyti taršos mokesčiu. Juk akcizas ir yra nustatomas būtent žmogaus sveikatai ir aplinkai kenksmingiems produktams – degalams, alkoholiui, tabakui. Žemės ūkyje sunkiasvoris transportas – tai ne prabangos prekė, o gamybos priemonė.

Iš pradžių ir Seime, ir Žemės ūkio rūmuose buvo kalbama apie taršos mokestį, bet akcizą įvesti patogiau dėl paprastesnio administravimo. Todėl susitarimas ir buvo pasiektas. Šiandien to jau niekas nenori prisiminti. Akcizo įstatymo pataisoms įsigaliojus, visi iš karto užmiršo apie jų pradžią. Dabartinis Seimas pritarė siūlymui dar padidinti akcizą žemės ūkiui skirtam dyzelinui, o dabar dar siūlo įvesti taršos mokestį jį naudojančiai žemės ūkio technikai. Taip pereita ir prie traktorių.

Ir šį kartą buvo visokių ginčų, pasiūlymų, bet galutinai priimtas kompromisis susitarimas, kurį siūlė Žemės ūkio ministerija, kad vadinamasis taršos mokestis būtų skiriamas įsigyjamai naujai technikai. Tam būtų nustatomas mokestis pagal technikos galingumą. Pavyzdžiui, įsigyjant naują techniką, kurios galia neviršija 70 kW, nuo mokesčio būtų atleidžiama. Taip nebūtų apmokestinti ir, pavyzdžiui, MTZ markės traktoriai, tačiau į sąrašą patektų galingesnė technika. Gal tai ir nebūtų didžiulis mokestis, bet jis vis tiek nėra teisingas, jei kalbame apie taršą.

Tas pats ūkininkas, pirkdamas naują galingą techniką, pavyzdžiui, traktorių, į kurį gamintojai jau yra įdėję įvairios taršą mažinančios įrangos. Tai ir taip labai pakelia kainą, bet savininkas vis tiek turės papildomai mokėti už taršą, nors vien už modernius aplinkos taršą mažinančius techninius sprendimus jau yra sumokėjęs didžiulius pinigus. Todėl Kaimo reikalų komitetas prieštarauja numatytai idėjai primityviai, aritmetiškai nustatyti mokesčių dydį, bet Seimas apsisprendė kitaip.

Yra dar vienas kuriozas, kurį įstatymo pataisų rengėjai apėjo. Juk firmos, įvežančios jau naudotą techniką, bet jos nenaudojančios, privalės sumokėti taršos mokestį ją registruodamos. Kadangi jos nenaudoja, tad ir aplinkos neteršia, bet tą techniką pardavus, naujasis savininkas vėl turėtų mokėti taršos mokestį. Vadinasi, tai jau dvigubas apmokestinimas, kuris vėl didėtų, tą pačią techniką perleidžiant kitam savininkui. Įstatymo pataisų projekte to nenumatyta ir reikėtų nustatyti, kad nebūtų bent dvigubo apmokestinimo. Tikiuosi, kad šis klausimas bus pakartotinai svarstomas rudens sesijoje jau po rinkimų.“

Sigitas DIMAITIS, Žemės ūkio rūmų direktorius: „Tai savotiškas ekologinis mokestis. Iš dalies suprasčiau, jei būtų kalbama apie naują techniką, bet vis tiek kiltų klausimų, kuri taršesnė.

Manyčiau, didžiausia prob­lema – tai mūsų visų mokesčiai apskritai. Kažkodėl Lietuvos valstybėje imami atskiri gabaliukai, ir nesuprasi, ko siekiama įvedant vieną ar kitą mokestį. Nėra sistemos, kad visiems būtų viskas aišku. Apmokestinamas vienas gabaliukas, paskui kitas, bet vis tiek nežinia, dėl ko visa tai daroma ir ką norima keisti, kokie mokesčio tikslai. Pirmiausia tai žmones ir piktina. Jei būtų vientisumas, visiems viskas būtų aišku, kiekvienas žinotų, už ką moka, problemų kiltų mažiau.

Mokėti mokesčius yra kiekvieno piliečio pareiga, bet kai daromi tokie fragmentiški dalykai, žmonės piktinasi ir tai skatina jų priešpriešą.

Suprantame, kodėl apmokestinami automobiliai, kai įvedamas privalomasis jų valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas. Žinome, ko tuo siekiama – kad mažiau nukentėtų nekalti eismo įvykio dalyviai. Iš dalies galima suprasti ir žemės ūkio technikos taršos mokestį, bet jo dydį irgi reikia pagrįsti.

Kita vertus, nepamąstoma, kaip naujas mokestis paveiks ūkio šaką, jos modernizavimą. Tokios analizės nėra. Mokestis gali būti nedidelis, bet vis tiek žmonės turi žinoti, dėl ko jį reikia mokėti, kas nuo to pasikeis. Staigi žinia apie naują nežinia kodėl įvedamą prievolę visada kelia nepasitenkinimą. Žmonės ima bruzdėti, ir mes, atstovaudami žemdirbių interesams, turime pareikšti savo nuomonę, bet kai nepaaiškinama ir mums, to negalime daryti prasmingai ir atsakingai. Mums ir dabar nežinia, už kokias nuodėmes, kodėl ketinama įvesti mokestį žemės ūkio technikai ir kokių pasekmių reikėtų laukti.“

Parengė ŪP korespondentas Kazimieras ŠLIUŽAS