EFEDROS – išlikimo strategės

Duomenų bazėse paskelbtos 67 efedros genties botaninės rūšys, nors dažniausiai įvairioje literatūroje nurodoma tik daugiau nei 40 rūšių. Dideliu dekoratyvumu efedros nepasižymi, daugeliui skaitytojų tikriausiai nepadarytų jokio įspūdžio, tačiau vienareikšmiškai galime teigti, kad tai neįprastos išvaizdos augalai, įdomūs savo biologija. Kuo gi jie patrauklūs, kuo gi jie išskirtiniai? Pirmiausia – savo išgyvenimo strategija ir gebėjimu kaupti tokias medžiagas, kurių neturi kiti augalai. Tai reliktiniai augalai – spygliuočių protėviai, pergyvenę ledynmečius ir gyvuojantys šiandien. Efedros, kaip ir mūsų krašto spygliuočiai: pušys, eglės, kadagiai, yra plikasėklės. Senos kilmės sėklinių augalų atsirado Žemėje maždaug prieš 350 milijonų metų. Sistematikai efedras priskyrė gnetainių klasei, o specifiniai išorinės sandaros išskirtinumai leido sudaryti atskirą efedrinių šeimą. Įdomu, kad tai pačiai klasei priklauso ir unikaliausia Žemėje rūšis – nuostabioji velvičija, išsiskirianti iš visų mums žinomų augalų.

Efedros (Ephedra) – daugiamečiai, visžaliai, dažniausiai gausiai šakoti krūmokšniai ir nedideli krūmai. Natūraliomis gamtinėmis sąlygomis, nelygu rūšis, gali užaugti nuo keleto centimetrų iki 2–5 m aukščio. Stiebai nariuoti, panašūs į asiūklių. Bet vieni keisčiausių organų yra lapai. Jie smulkučiai, žvyniški, neišsivystę, todėl nesugeba asimiliuoti, gaminti organinių medžiagų. Evoliucijos metu lapų funkciją perėmė žali stiebai, kurie ir yra pagrindiniai fotosintezės gamintojai. Augalai dažniausiai dvinamiai. Neišvaizdūs moteriškieji ir vyriškieji strobilai auga ant atskirų augalų, būna gelsvai žalsvos spalvos. Efedroms nereikia išvaizdžių žiedų, nes augalai prisitaikę, kad juos apdulkintų vėjas. Bręstančios sėklos apsuptos mėsingo dangalo, kuris sunokęs būna oranžinės, raudonos spalvos ir labai primena uogą.

Sėklos – banke Efedros paplitusios nuo Pietų Europos ir Šiaurės Afrikos iki Kinijos, atskiros rūšys auga Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Savaime auga Vidurinėje Azijoje, pietiniame Sibire, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Jos įsikūrusios stepėse, dykumose, kalnų akmeninguose šlaituose, retsykiais sausuose šviesiuose miškuose. Šie kserofitai – ištvermingi, aug nederlinguose dirvožemiuose, taupiai naudoja kiekvieną vandens lašą. Nors išgyveno milijonus metų, šiandien šiems išskirtiniais augalams prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos salygų vis dėlto sunku. 56 rūšys įtrauktos į Tarptautinę raudonąją knygą, nors daugelio jų statusas apibrėžtas tik kaip keliantis rūpestį. Tačiau ši apsauga reikalinga dėl mažėjančių arealų, stebimi efedrų rūšių ištekliai, kai kurių rūšių sėklos saugomos Tūkstantmečio sėklų banke, kuris įsikūręs Pietų Anglijoje ir vaizdžiai vadinamas augalų Nojaus laivu.

Kokiais vardais vadinti? Efedros – vienos seniausių Žemėje žinomų naudingųjų augalų, o jų vaistines savybes atskleidė Dioskoridas, žymus Romos laikų graikų botanikas. Kinijoje efedrų vaistinės savybės žinomos jau daugiau kaip 3500 metų, ypač augalai buvo vertinami Tibeto medicinoje. Senovės Kinijoje tūkstančius metų buvo verdama arbata iš kininių efedrų šakelių. Tiek augalas, tiek arbata buvo vadinami Ma huang. Vertinti šie augalai ir Japonijoje. Japonų chemikas Nagai 1887 m, pirmą kartą iš efedrų išskyrė veikliąją medžiagą alkaloidą, kurį pavadino efedrinu. Rusijoje efedras žmonės vadino Kuzmičiaus žolėmis liaudies gydytojo garbei, pastarasis jomis gydė reumatizmą ir dizenteriją. Mormonai arbatą gamino iš JAV augančių nevadinių efedrų džiovintų stiebų, kartais pridėdami ir sėklų. Nevadinės efedros nekaupia efedrino. Žinoma, kad Amerikos indėnai taip pat gamino efedrų arbatas ir savitai jas vadino.

Naudingos ar pavojingos? Beveik pusė gentyje aprašytų efedrų rūšių kaupia alkaloidą efedriną. Šis alkaloidas stimuliuoja nervų sistemą ir kraujotaką, padidina kraujo spaudimą, lengvina alerginius simptomus, mažina skausmą. Stimuliuojančios šių augalų savybės buvo žinomos seniai. Mokslinėje medicinoje nuo 1924 m. efedriną naudojo bronchinei astmai gydyti, kraujo spaudimui didinti, išoriškai dėdavo spiritinius kompresus reumatiniams skausmams mažinti. Nemažai metų efedrino preparatai rekomenduoti kaip ,,riebalų degintojai“. Efedrinas įėjo į šimtus vaistinių preparatų sudėtį. Iki 1950 m. tai buvo vienas pagrindinių vaistų medicinoje. Tačiau teko pripažinti faktus, kad naudingosios efedros, deja, gali sukelti ir nepageidaujamų šalutinių požymių. Pasirodo, prie efedrino labai lengvai priprantama. Efedrino ekstrakto poveikis labai panašus į amfetamino ir pasaulyje žinoma ne viena dopingo istorija, kai sportininkai buvo diskvalifikuoti dėl efedrino papildų vartojimo. Šalutiniai požymiai gali būti sunkūs, tarp jų – nervingumas, miego sutrikimai, širdies plakimas, pykinimas, galvos svaigimas, apetito praradimas, vėmimas, sutrikęs kvėpavimas. Buvo tiriami net mirčių atvejai, kaip manoma, susiję su efedrino perdozavimu. Dėl sveikatai keliamos rizikos vaistų iš efedrino gamyba buvo sustabdyta.

Ar verta auginti? Vaistininkams svarbiausia augalų veikliosios medžiagos, o želdintojų žvilgsniai krypsta į kitas augalų savybes. Ypač vertinamas efedrų ištvermingumas želdinant smėlynus, saulėtus, eroduotus šlaitus. Lietuvoje efedros retai sodinamos viešuose ar privačiuose želdiniuose. Dažnesnės botanikos soduose, dendrologinėse kolekcijose. Manyčiau, kad žavingos, neįprastos išvaizdos efedros tinkamos ir rekomenduotinos modernaus, savito stiliaus sausiems sodams. Efedros – šviesomėgiai augalai, smagiai auga saulės atokaitoje, lengvoje dirvoje, todėl tinka sodinti ir alpinariumuose, ypač parenkant žemaūges rūšis. Šių augalų grožis išryškėja stambesnių akmenų fone, o įspūdingiausiai jos atrodo, kai nokina raudonos spalvos vaisius. Tačiau šiuos vaisius užaugina tik moteriškieji augalai. Tarp iš sėklų išaugintų daigų paprastai būna tik 50 proc. moteriškųjų individų, dėl to visada reikėtų sodinti po kelis augalus. Gausaus derliaus tikėtis nereikėtų, vis tik efedrų augimo sąlygos nuo prigimtinių vietų labai skiriasi. Besniegę šaltą žiemą efedros gali apšalti, o kartais ir visai nušalti. Nepalanki joms ir per didelė drėgmė, ir dažni atlydžiai žiemą. Mūsų sąlygoms ištvermingesnės tik kelios rūšys. Efedros – visžaliai augalai, tad besniegę žiemą turėtume augalus pagloboti ne tik nuo šalčio, bet ir nuo saulės, kuri vasario mėnesį vis dažniau kaitina pro debesis. Visžalių augalų gyvybiniai procesai saulėtą dieną intensyvesni, augalai išgarina vandenį, o pasipildyti negali, nes šaknys dar būna įšalusius. Tuomet dėl plieskiančios saulės ir prarasto vandens augalo audiniai apmiršta. Sode patartina efedras lengvai pridengti eglišakėmis, o pavasarį dangą nuimti tik išėjus pašalui. Efedros dauginamos sėklomis, jos sėjamos pavasarį į lengvą, smėlingą substratą, lengvai užberiamos smėliu, drėkinamos. Jei šilta ir drėgna, sėklos sudygsta per dvi savaites.

Efedros mūsų botanikos soduose Palankesnės augimo sąlygos efedroms yra Vakarų Lietuvoje (6 zona), tai ribinė augimo zona daugeliui jų, o Vidurio Lietuvos ir rytiniuose šalies rajonai priklauso 5 ir 4 zonoms. Klaipėdos botanikos sode jau daug metų amerikinė (E. americana) ir asiūklinė (E. equisetina) efedros. Čia aklimatizuojamos ir dar dvi rūšys: uolinė (E. likiangensis) ir indinė (E. gerardiana). Šiuo metu Šiaulių universiteto botanikos sodo kalnų augalų skyriuje auginamos trys efedrų rūšys. Visos išaugintos iš sėklų, kurias atsiuntė pasaulio botanikos sodai vykdant sėklų mainų programą. Dvivarpė efedra (E. distachya) jau senbuvė – auginama nuo 2005 metų, o žemaūgėms efedroms – E. monosperma ir E. minuta vos keli metai. Ilgametei amerikinei efedrai viena žiema buvo lemtinga, žuvo visi šios rūšies augalai. O štai Vakarų Lietuvoje, pajūryje, amerikinė efedra jaučiasi kur kas geriau.

Kokias rūšis verta auginti Lietuvoje?

• Asiūklinė efedra (E. equisetina) – tai dvinamis krūmas iki 1–1,5 m aukščio. Stiebeliai nariuoti, vagoti, lapai priešiniai, smulkučiai, redukuoti iki smulkių 2–3 mm ilgio žvynelių, todėl šakelė atrodo kaip belapė, melsvo atspalvio. Sėkla su raudonu mėsingu apvalkalu. Šviesomėgė, bet verta dėmesio rūšis, nes viena atspariausių šalčiui.
• Dvivarpė efedra (E. distachya) – iki 1 m aukščio gausiai išsišakojęs krūmokšnis su šliaužiančiu šakniastiebiu. Stiebeliai melsvai žali, vagoti. Vyriškieji strobilai išbarsto žiedadulkes liepą, o rugpjūtį jau sunokina raudonus vaisius. Netikros uogos valgomos, yra saldokos. Sakoma, kad galima valgyti žalias, virti uogienes, dėti į užpiltines. Liaudies medicinoje šios rūšies žolė buvo vartojama gydant reumatizmą, virškinimo sutrikimus, o vietiniai gyventojai kramtė kaip tabaką, gamintas efedrino ekstraktas.
• Vienasėklė efedra (E. monosperma) – viena gražiausių rūšių. Žemaūgiai, tankūs, stiprūs krūmokšniai užauga iki 20 cm aukščio. Ryškiai raudoname, sultingame, iki 6–9 mm skersmens vaisiuje subręsta tik viena sėkla. Mongolijoje iš džiovintų šios rūšies augalų sėklų ruošiama arbata, kuri maišoma su baltąja arbata ar vaistažolėmis. Tinkamiausia vieta sode – šiltas, saulėtas alpinariumas, laidi vandeniui dirva. Žiemą patartina augalus lengvai pridengti eglišakėmis.
• Amerikinė efedra (E. americana) tinkamomis sąlygomis gali užaugti iki 1,5 m aukščio ir tiek pat į plotį. Ši rūšis taip pat yra įtraukta į saugomų augalų sąrašus. Literatūroje nurodoma, kad daugiau nei 20 pasaulio botanikos sodų viešai skelbia auginantys kolekcijose šią rūšį. Tai viena lengviausiai auginamų efedrų, tačiau Lietuvoje labiau tinkama pajūrio kraštui.
• Saulėtose ir šiltose vietose galime auginti melsvąją efedrą (E. intermedia).

Kur ieškoti šių išskirtinių augalų savo sodui? Sėklos nėra plačiai platinamos dėl mažo poreikio. Tačiau paieškojus galima rasti, dažniau internetinėse parduotuvėse. Sodinukų išaugina pavieniai gėlininkai, kartais platina medelynai. Įsileiskime į savo kiemą šį išskirtinį augalą ir visada galėsime svečiams papasakoti įdomių istorijų apie efedras, na, o vaistines šio augalo savybes palikime vaistininkams, nes vartodami netinkamai galime labai pakenkti sveikatai.

Šiaulių botanikos sodo jaunesnioji mokslo darbuotoja Rimanta VAINORIENĖ

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.