Girtos bitės

Migrantų krizė podraug su grėsminga pandemija purto valstybės sąrangą. Eižėja trapūs valdžios institutai, piliečių protus temdo melagienos, prie Vyriausybės rūmų susirinkusiųjų minia maldomis šaukiasi represijų nelegalams ir mąstantiesiems kitaip. Šiandien niekas nepasakys, kiek čia tikro, kiek – apsimestinio rūpesčio. Pasaulyje už žmones milijoną metų anksčiau atsiradusios bitės sukūrusios tobulą šeimos ir jos demokratinės tvarkybos modelį. Iš kartos į kartą jos perduoda genetinę programą dirbti racionaliai, pasiskirsčius funkcijas, puoselėti ir saugoti bendruomeniškumą.

Rūdininkų girios pakraštyje bitininkaujantis senolis pasakojo, kaip anksčiau, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kaimynai spręsdavo ginčus. Bičių savo reikmėms laikydavo kiekvienas sodietis, nes žemės čia prastos, nederlingos, medunešes gelbėdavo tik grikiai, miško avietės, mėlynės, šaltekšniai, viržiai. Susipykęs su kaimynu, bitininkas savo bites pamaitindavo cukraus sirupu, įpylęs į jį stiprios naminės. Šios „pasišiaušdavo“ ir puldavo iš kaimyno avilių grobti medų, nešti namo. Vabzdžių aukų būdavo, tačiau koriai likdavo sausi. Kol kaimynas apsižiūrėdavo, šaukštai jau būdavo po pietų…

Praėjusiais metais su redakcijos užduotimi lankiausi vadinamojoje Rytų Lietuvos konklavoje. Reti, bet išpuoselėti versliniai kaimiečių ūkiai, tik su darbo jėga striuka. Prieš pandemiją aplankyti ir pakalbinti Rytų Lietuvos žemdirbiai nustebino pasakojimais apie vietos bendruomenėse sklandančią autonomijos idėją. Pasitikslinęs, ar tai ne trijų dešimtmečių senumo žinios, vietiniai dievagojosi tai girdėję iš tribūnų vykstant praėjusių trejų rinkimų agitacijos kampanijoms.

Suvalkijos valstiečių streiką 1935 metais provokavo iš svetur atvykę ar iš pogrindžio išlindę ponaičiai, aiškindami, kad tik laiko klausimas, kada ūkininkai bus paleisti ubagais. Nūnai jaunosios kartos mūsų istorikai ištyrė, kad anuometę tarpukario lietuvių nemeilę kaimynams lenkams provokavo (ir finansavo) Maskvos emisarai. Kas šiandien kiršina tautas? Briuselio komisarė trečiadienį Lietuvos auditoriją ramino, kad per sieną iš Baltarusijos plūstantys migrantai kerta išorinę ES sieną, todėl tai ne tik nacionalinis, bet ir visos Bendrijos rūpestis. Italus, graikus, vengrus, ispanus tokia lemtis ištiko anksčiau, kas susitvarkė, kas dar tebesitvarko.

Bet Lietuvos avilyje bitės pakrikusios. Prasidėjus migrantų krizei, bičių motinėlė, laikydamasi politinės subordinacijos, pasitraukė į Razlivą (Kuršių neriją), kur sovietmečiu buvo vietinių genofondinių bičių rezervatas. Šviežiai susikūrę bičių spiečiai su neseniai išsiritusiomis spietinėmis motinėlėmis pasklido po medinguosius Rytų Lietuvos plotus – Dieveniškes, Rūdininkus, pasiekė Lazdijų, Druskininkų, Varėnos, Alytaus, Šalčininkų, Švenčionių, net Prienų savivaldybes. Socialiniai tinklai kasdien skelbia vis šiurpesnius pranešimus – neįgalūs valdantieji, Briuselio reglamentais supančiotos nacionalinės jėgos struktūros. Lygioje vietoje buriamos „Garliavos klonio“ rėksnių komandos, jose tuoj pat atsiranda koks nors žuvų pardavėjos pažįstamas, laisvai samdomi kauniečiai – Rūta su armonika ir Celofanas, dar nematyti, bet ambicingi Valera su Zbišeku. Net Lietuvos kaimas jau išmokytas protestuoti prieš naujai statomas karvides, mėšlides ar kitus regionuose steigiamus ūkiškus verslus. Poveikio aplinkai šūkiai kelia naujus tariamos teisybės šauklius, gebančius iš to pasidaryti pinigo ar politinę karjerą.

Praėjusios kadencijos politikų sukiršintas kaimyninės šalies kolūkio pirmininkas jau pernai pažadėjo atsilyginti mūsiškiams už išprovokuotus protestus, priglaustą opozicijos atstovę. Viešas pažadas užversti migrantais Lietuvą planingai vykdomas, naujas pabėgėlių partijas ketinama apginkluoti. Už mūsų valstybės sienos žinoma, kad vis dar ES naujokė Lietuva rengiasi prezidento, savivaldos ir galimiems išankstiniams Seimo rinkimams. Iš išorės, tarsi nekaltai, ES ir NATO šalyje provokuojamas politinis balaganas. Šiandienos migrantai – permanentinis reiškinys iki valstybės galimybių ribos. Ištversime susikalbėdami ar išsiskirstysime iškėlę į valdžią nematytus, negirdėtus, iš šešėlio už virvelės tampomus ar net suvis svetimus?

Bitės ir čia galėtų pasitarnauti. Kalbant palyginimais – anapus sienos klastingas bitininkas avilyje į cukraus sirupo penėtuvę įpylė gudiškos naminės – harilkos. Girtos bitės maisto ieškoti skrenda 3–5 km spinduliu. Jei mūsiškis bitininkas laiku nesusivoks, koriai liks tušti. Bičiulis dzūkas Algirdas turi priešnuodį – savo avilyje į penėtuvę su cukraus sirupu įpila pyragui skirtų kepimo mielių. Apgirtusios atėjūnės vagilės puls lengviau paimamą sirupą ir neš namo. Jau kitą dieną iš jų avilių pro lakas dribs putos – suveikė mielės iš apvogtos bičių šeimos. Gobšus ir godus bityno šeimininkas galės rautis dar turimus plaukus.

Tik nepaleidžia mintis, kad vietos bitininkai neįgalūs kovoti su girtomis kaimynų bitėmis. Bent pasisemtų patirties iš  danų, kurie nelegalus ėmė eksportuoti į Afrikos vargingas šalis. Kol „peržiūrės imigrantų dokumentus“… laikinai, kad ES valdžiukė nesupyktų. O juk nieko nėra amžinesnio, nei „laikinai“. Ir žmogaus teisės nepažeistos, ir Bendrijos reglamentai nepažeisti.

Justinas Adomaitis

2021-07-31

 

 

 

 

 

 

 

 

 

neteisėti migrantai