Petys, į kurį visuomet galima atsiremti

Atkurtasis „Ūkininko patarėjas“, pasižadėjęs eiti koja kojon su skaitytojais, gyventi jų džiaugsmais ir rūpesčiais, padėti, kai reikia pagalbos, per pirmuosius savo atgimimo metus šiuos pažadus pagrindė darbais – tapo patikimu partneriu atsikuriančioms ir įsikuriančioms naujoms žemdirbių organizacijoms. Po metų redakcijos žodyje skaitytojams redaktorius Vytenis Neverdauskas teigė: „Vėl nepriklausomi, kad ir su tuščia terba išėjome iš „išsivysčiusio socializmo“, kad ir akmenimis apmėtomi, kad ir šunimis siundomi. Vėl žemės reforma. MŪSŲ ŽEMĖS. Tėvų. Protėvių. Ne lengvatikiai – žinome: iki rugiapjūtės dainos – dar žvirgždėtas vieškelis. Rytai nepaleidžia, vakarai nelaukia. Nenusiminkime – ūkininko žingsnis lėtas, bet tvirtas! Šliesimės vieni prie kitų.“ Ir tas šliejimasis per visus 25-erius laikraščio gyvavimo metus buvo ir tebėra akivaizdus. Jis buvo išreikštas aktyviai dalyvaujant Lietuvos žemdirbių sąjūdžio judėjime, abipuse pagalba bendradarbiaujant su Lietuvos ūkininkų sąjunga, steigiant Lietuvos žemės savininkų sąjungą, atkuriant Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmus, į Lietuvos ūkininkių draugiją telkiant kaimo moteris.

Raginimas nelikti abejingiems Prieš ketvirtį amžiaus – 1989 m. vasario 25-26 dienomis, Vilniuje, rūmuose ant Tauro kalno, įvyko Lietuvos žemdirbių sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, inicijavęs Lietuvos kaimo atgimimą. Buvo parengti ir priimti Lietuvos žemdirbių sąjūdžio programiniai dokumentai. Jais remdamasi LR Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) parengė ir priėmė agrarinės reformos programą ir agrarinės reformos įstatymų paketą. Vos atgimęs „Ūkininko patarėjas“ sąžiningai atliko tarpininko vaidmenį – skaitytojus nuolat informavo apie Žemdirbių sąjūdžio tarybos posėdžius, kas juose nutarta, suteikė erdvę diskusijoms, nuomonėms išsakyti, priminė, kaip žemės ūkyje buvo tvarkomasi tarpukario Lietuvoje (spausdinamos ištraukos iš Broniaus Povilaičio knygos „Lietuvos žemės ūkis 1918–1940“). Pateikdamas siekiamybę, realybę ir metais išbandytą praeitį laikraštis skatino skaitytojus būti aktyvius ir neabejingus formuojant naująją nepriklausomos šalies žemės ūkio strategiją ir taktiką. Laikraščio vyriausiasis redaktorius V. Neverdauskas buvo žemdirbių sąjūdžio tarybos prezidiumo narys, prisidėjo kuriant naująją agropolitiką.

Buvo ir liko bendražygiai 1990-2000 metais Lietuvos ūkininkų sąjungai (LŪS) vadovavęs Jonas Čiulevičius prisimena, kad ūkininkų organizacijos, įkurtos 1919 m. ir veikusios iki 1940 m. sovietinės okupacijos, ir „Ūkininko patarėjo“ likimai panašūs. 1989-1990 metais vėl pradėjusi savo veiklą LŪS buvo būtent ta organizacija, kuri padėjo ūkininkams susigaudyti besikeičiančioje aplinkoje, atstovavo žemdirbių interesams, skatino užsiimti žemės ūkio veikla, realiai pagelbėjo ūkininkams įsigyti naudotos vakarietiškos žemės ūkio technikos iš Skandinavijos šalių. Darbų buvo atliekama daug, tik trūko glaudesnio ryšio su visuomene, veiklos informacijos sklaidos. Tad natūralu, kad įsisukant Ūkininkų sąjungos judėjimui organizacijos taryboje kilo idėja leisti laikraštį. Dviračio išradinėti nereikėjo, mat prieškariu Ūkininkų sąjunga bendradarbiavo su „Ūkininko patarėju“. Kaip prisimena J. Čiulevičius, „pirmasis atkurtosios LŪS pirmininkas Povilas Paštukas apie leidinio būtinybę pakalbėjo su tuomet Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytoju istoriku Vyteniu Neverdausku. Iniciatyvus ir organizuotas V. Neverdauskas šią laikraščio atgaivinimo idėją įgyvendino per 1989-ųjų Kalėdas. Tada „Ūkininko patarėjas“ atkurtas kaip Lietuvos ūkininkų sąjungos veiklos informacijos skleidėjas. Nuo 1990 m. gegužės vidurio laikraštis tampa savarankiškas, laisvas ir nepriklausomas“. J. Čiulevičius patikina – nė viename kitame respublikiniame leidinyje nebuvo tiek informacijos apie LŪS veiklą ir ūkininkus, kaip „Ūkininko patarėjuje“. „Redaktorius V. Neverdauskas priklausė LŪS tarybai, dalyvaudavo posėdžiuose, nuolat jautė ūkininkų judėjimo pulsą. Ir dabar „Ūkininko patarėjas“ gausioje šalies leidinių jūroje yra arčiausiai žemę dirbančio žmogaus“, – įsitikinęs vienas pirmųjų LŪS vadovų.

Padėta burtis žemės savininkams Ekonominių sanklodų perversmas sudarė terpę ne tik atgimti tarpukariu veikusioms, bet ir kurtis naujoms organizacijoms. „Ūkininko patarėjas“ savo puslapiuose tam skyrė nemažai vietos. 1990 m. spalio 1 d. numeryje pasirodė žinutė „Buriasi žemės savininkai“. Pranešama, kad įvyko pirmasis iniciatyvinis Lietuvos žemės savininkų sąjungos (LŽSS) susirinkimas (kurio vienas iš organizatorių buvo „ŪP“ vyriausiasis redaktorius V. Neverdauskas), skelbiami organizacijos tikslai, struktūra, numatoma veikla, narystė. O jau lapkričio 16-ąją spausdinamas reportažas iš pirmojo LŽSS suvažiavimo ir priimtas kreipimasis į LR Aukščiausiąją Tarybą. Jame pabrėžiama, jog agrarinės reformos projektai aiškiai prieštarauja Kovo 11 d. aktui, nes ignoruojamas nuosavybės tęstinumas. Reikalaujama sudaryti parlamentinę komisiją, kurios darbas būtų atkurti išleistų, leidžiamų bei svarstomų projektų ir Kovo 11 d. akto atitikimą. LŽSS pirmieji vadovai: pirmininkas Aloyzas Liaugaudas, jo pavaduotojai Vytautas Dūda ir Edvardas Raugalas buvo iniciatyvūs redakcijos draugai, organizuotų diskusijų apie žemės ūkį, iškylančių žemės nuosavybės tęstinumo problemų sprendimo būdų dalyviai. Bendravimas su „Ūkininko patarėju“ žemės savininkams palengvino kovą už žemės nuosavybės tęstinumo įteisinimą.

Be praradimų neapsieita 1990 m. kovo mėnesį kartu su penktuoju „Ūkininko patarėjo“ numeriu išėjo įdėklas „Jaunasis ūkininkas“, skirtas Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos (JŪRS) judėjimui palaikyti. Redakcija čia neišrado nieko naujo, tik suteikė tarpukariu labai aktyviam, o po 1989 m. įvykusios atkuriamosios ratelių respublikinės konferencijos pradėjusiam stiprėti judėjimui viešumo erdvę. Taip, kaip jaunųjų ūkininkų ratelių judėjimui talkino ir ankstesnysis „Ūkininko patarėjas“. Nuo 1991 m. sausio „Jaunasis ūkininkas“ buvo leidžiamas kaip atskirai prenumeruojamas 8 puslapių laikraštis. Jį redagavo didelė jaunųjų ūkininkų judėjimo šalininkė Aurelija Kretavičiūtė. Tačiau ne tik „Jaunajame ūkininke“, bet ir „Ūkininko patarėjuje“ buvo pranešta, jog 1992 m. kovo 21 d. įvyko atkuriamasis Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos suvažiavimas. „ŪP“ vyriausiasis redaktorius V. Neverdauskas buvo Respublikinės jaunųjų ūkininkų globos tarybos narys. Nors redakcija jaunųjų ūkininkų judėjimui dėmesio skyrė nė kiek ne mažiau nei kitoms žemdirbių organizacijoms, tačiau pamažu pačioje sąjungoje blėso istorinio tęstinumo euforija, rimo ir veikla. Todėl nuo 1994 m. „Jaunasis ūkininkas“ jau kaip įdėklas vėl grįžta į „Ūkininko patarėją“. Jame daugiau rašoma jau ne apie jaunuosius ūkininkus, bet apie visų žemės ūkio mokyklų gyvenimą.

Žemės ūkio rūmų atgimimas „Atsikuria senosios ir steigiasi naujos žemės ūkio kultūra besirūpinančios organizacijos. 1926-1940 metais visuomenės pajėgas šiam darbui telkė Žemės ūkio rūmai. Kaune tebestovi jų pastatas. Deja, jis dar nesulaukė grįžtant savo šeimininko – įvairios, nieko bendro su žemės ūkiu neturinčios partijos, sąjungos, bendrovės, riejasi dėl žemdirbiams priklausiusių kambarių. O štai agrarinės organizacijos labai stokoja patalpų. „ŪP“ redakcija ir Lietuvos žemės savininkų sąjunga imasi iniciatyvos atkurti Žemės ūkio rūmų veiklą“, - rašoma 1991 m. kovo 29 d. „Ūkininko patarėjuje“. Tačiau jau iki tol redakcijoje vyko dalykiniai pokalbiai dėl Žemės ūkio rūmų atkūrimo, o kovo 27-ąją – redakcijos ir LŽSS organizuotas piketas prie buvusio ŽŪR pastato Kaune, K. Donelaičio gatvėje. Tai pirmas viešas reikalavimas atkurti šią instituciją bei grąžinti jai priklausiusį pastatą. Laikraštyje buvo paskelbta ŽŪR bendroji programa, nuostatai, kuriuos rengė ŽŪR atkūrimo organizacinis komitetas: prof. Antanas Stancevičius, redaktorius V. Neverdauskas, Valentinas Aleksa, Ernestas Alionis, kiek vėliau į šį darbą įsijungę prof. Algimantas Mikelėnas, prof. Mečislovas Treinys. Organizacinio komiteto posėdžiai vyko „ŪP“ redakcijoje. Laikraščio puslapiuose organizacinis komitetas kvietė mokslininkus, specialistus, ūkininkus, agrarinių organizacijų narius prisidėti prie ŽŪR atkuriamosios veiklos. Lygiagrečiai aktyviai gyvu ir spausdintu žodžiu aiškinama visuomenei, LR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės nariams ŽŪR atkūrimo svarba. Juk tarpukariu per istoriškai trumpą laiką Lietuvoje greitai kilo žemės ūkis, mokslas, kultūra, gerovė, dora. Nemaži nuopelnai už tai teko ir buvusiems ŽŪR. Tokią šios atkurtosios institucijos viziją regėjo ir pasišventęs atkuriamasis organizacinis komitetas. 1991 m. gegužės 25 d. istoriniame ŽŪR pastate įvyko Žemės ūkio rūmų atkuriamoji konferencija. Buvo išrinkta pirmoji 27 narių ŽŪR taryba su pirmininku prof. A. Stancevičiumi. V. Neverdauskas buvo ne tik tarybos narys, bet ir ŽŪR atsakingasis sekretorius. Didelis ŽŪR vadovybės, tarybos ir talkininkų atkaklumas nugalėjo – 1991 m. gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimu patvirtinti ŽŪR nuostatai ir Kauno miesto savivaldybei pavesta iki metų pabaigos perduoti neatlygintinai naudoti pastatą Kaune, K. Donelaičio g. 2, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmams. Dabar ŽŪR vienija 47 nevyriausybines žemdirbių ir kaimo gyventojų profesines, kultūrines, bendruomenines organizacijas, rajonų žemdirbių asociacijas ir atstovauja bendriems visų kaimo žmonių interesams.

Suprastos ir paremtos „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius V. Neverdauskas 2009 m. išleistoje Lietuvos ūkininkių draugijos 70 metų jubiliejui skirtoje knygoje „Moteris kaimo plėtroje“ rašė: „Šiandien gera prisiminti ir net pasididžiuoti, kad Lietuvos ūkininkių draugijos 1939-aisiais pradėtą veiklą, kurią netrukus nutraukė sovietų okupacija, po pusšimčio metų su Kauno rajono ūkininkėmis ėmėsi gaivinti „Ūkininko patarėjas“. Pirmoji atkurtosios LŪD pirmininkė Lina Bružikienė šviesiai prisimena tą atkuriamąjį laikotarpį ir po to vykusį bendradarbiavimą su redakcija. „Dar prieš oficialų organizacijos įkūrimą pradėta pažintis su giminingomis organizacijomis iš užsienio. „Kadangi mūsų šeima pradėjo ūkininkauti dar 1989 m. (pagal Valstiečio ūkio įstatymą), o dauguma dabartinių ūkininkų dar tik kūrėsi, dažnai tekdavo priiminėti užsienio fermerių delegacijas. Sutikome kartą Švedijos fermerių atstovus. Vienas svečias paklausė, ar Lietuvos moterys susibūrusios į kokią nors organizaciją. Kai atsakiau, kad ne, jis šiek tiek papasakojo apie prie Švedijos ūkininkų federacijos veikiantį aktyvų moterų skyrių. Nuo tos dienos vis kirbėjo mintis į vieną būrį sukviesti Kauno rajono ūkininkes (apie visas šalies moteris vienijančią organizaciją tada net nedrįsau pagalvoti). Mano siekiui pritarė ir tuometis LŪS pirmininkas Jonas Čiulevičius. Jis patarė savo ketinimais pasidalyti su „Ūkininko patarėjo“ redaktoriumi V. Neverdausku, jo pavaduotoja Gražina Petrošiene ir korespondente Dalia Juškiene. Redakcijos žmonės jau buvo pasklaidę tarpukaryje leistą „Ūkininko patarėją“ bei jo priedą „Šeimininkė“ ir išsiaiškinę apie tada veikusią Lietuvos ūkininkių draugiją. Taip Kauno rajono kaimo moterų mintis burtis peraugo į istoriniu tęstinumu pagrįstą tarpukariu veikusios visos Lietuvos ūkininkių draugijos atkūrimą. 1992 m. birželio 6-ąją tai ir buvo padaryta“, – prisimena L. Bružikienė. Nė vienas kitas šalyje leidžiamas laikraštis neskyrė tiek daug dėmesio visuomeninei kaimo moterų organizacijai, jos veiklai įsukti, o vėliau ir nušviesti kaip „Ūkininko patarėjas“. Netrukus po atkuriamojo suvažiavimo laikraščio puslapiuose nuolat pasidžiaugiama susibūrusiais naujais organizacijos skyriais, vėliau – ko kaimo moterys mokosi žemės ūkio ir aukštesniosiose žemės ūkio mokyklose, įspūdžiai iš pirmųjų kelionių pas giminingas kaimo moterų organizacijas Švedijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, ko moko mokslininkai iš Didžiosios Britanijos, JAV, Švedijos. Ilgą laiką su „Ūkininko patarėju“ kartą per mėnesį pas ūkininkes keliaudavo specializuotas leidinys „Moterų ūkis“. Jame visų pirma buvo skelbiama oficiali informacija apie Ūkininkių draugijos veiklą, o tik paskui kiti kiekvienai moteriai aktualūs dalykai – šiek tiek psichologijos, šiek tiek valgių receptų, patarimų, kaip tvarkytis buityje, darže, sode. Kad po kelerių metų atkurtoji organizacija vienijo per tris tūkstančius narių ir buvo įvardijama kaip gausiausias kaimo ir moterų visuomeninis judėjimas, yra didelis Žemės ūkio rūmų bei redakcijos nuopelnas. * * * Per 25-erius atgimusio „Ūkininko patarėjo“ metus laikraštis išsaugojo vieną svarbiausių leidinio misijų – tausoti tautos kultūrinį, dorovinį palikimą, skatinti pilietiškumą, pritarti ir palaikyti aktyvių žmonių iniciatyvas. „Ūkininko patarėjui“ padedant įkurtas automobilininkų klubas „Autoviražas“, Respublikinė lenk­­tyninių žirgų lyga, Lietuvos traktorių sporto federacija. Visos šios organizacijos yra registruotos „Ūkininko patarėjo“ redakcijos adresu. Redakcija talkina ir pagal galimybę remia daugelį respublikinių ir kraštuose organizuojamų renginių.

Redakcijos archyvo nuotraukos

Angelė PILVELIENĖ „ŪP“ korespondentė

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.