Kaimo trauka

Kiekvieną dieną viešojoje erdvėje girdime, kaip skriaudžiami žmonės tolimoje pasaulio valstybėje, kurios net žemėlapyje patys nerastume. Vietos problemos atsimuša į gerovės valstybės iliuzijas. Pastaruoju metu Lietuva Europos Sąjungai pristatoma kaip dvipolis: Vilnius ir kas už jo.

Ne paslaptis, kad šiandienos kaimas daugeliui atrodo kaip pinigų kapšas: milijoninis derlius, milijardinės išmokos, negrąžinamos investicijos. Tačiau vizijos dūžta susidūrusios su realybe. „Jeigu prieš tris dešimtmečius su 30 karvių ir tiek pat hektarų verslą pradėjęs ūkininkas šiandien teturi tokio pat dydžio ūkį ir dar dejuoja, geriau tegu eina šėko pjauti“, – sako žinomas ūkininkas Kazimieras iš Skuodo. Olandas su tokio dydžio ūkiu viename hektare sukuria apie 15 tūkst. Eur pajamų, lietuvis – apie 800 Eur.

Žaliasis kursas suvokiamas taip pat skirtingai: Nyderlanduose laikoma apie 1,6 mln. karvių, Lietuvoje – apie 230 tūkst. Mokslininkai apskaičiavo, kiek viena karvė suėda pašaro, išgeria vandens, duoda pieno, išskiria šalutinių skystų ir tirštų produktų, vėliau vadinamų mėšlu. Pastarojo kiekis per dieną – apie 60 l. Per 365 d. – beveik 22 kub. m. iš vienos karvės. Kaip tuomet yra urbanizuotuose Vakarų kraštuose, jeigu Lietuvoje taip viduriuojama dėl taršos, kvapų ir apskritai fermų? Vokiečiai laiko 4 mln. karvių, o mėšlą panaudoja biodujų jėgainėms, gamina elektrą, valstybė ją superka. Mūsų žemdirbiai per atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius svečiavosi Europos ir Amerikos šalyse, domėjosi ūkininkavimo patirtimi ir naujovėmis, grįžę modernizavo savo verslus. Investavo ES ir nuosavas bei iš bankų skolintas lėšas. Milijardai eurų nugulė šalies agrariniame sektoriuje. Nė viena valdininkų kadencija nesuskaičiavo, kiek bendrijos lėšų teko mulčiuojamoms pievoms, kiek – už ankstyvą pasitraukimą iš žemės ūkio veiklos. „Duoda – imk, muša – bėk“, – tokia logika rėmėsi beveik visi, įkliuvę į žemės ūkio gamybos kinkinį. Gal kuriam trūko vadybinių įgūdžių, gebėjimo prognozuoti verslo ateitį? Dažną užvaldė noras būti viršininku, o ne darbininku savo ūkyje. Gerovės regimybė siūlė panaudoti lėšas. Tarsi veltui gaunama parama prašapo tarp gražiai parašytų projektų eilučių. Šiandien vidutinis pieno ūkis – 12 karvių. Olandas vienas prižiūri 100 karvių, klaipėdietis tokio dydžio ūkyje triūsia su keturių asmenų šeima ir dar samdo vienuolika darbininkų. Tokiam mūsiškio žingsniui pritaria valstybė – kaime kuriamos darbo vietos, užtikrinamas socialinis stabilumas.

Mūsų ūkininkai su baltu pavydu stebi, kaip tvarkomasi kaimyninėse šalyse, kur galioja tie patys ES reglamentai. Lietuvis milijonus investuoja į meldinės nendrinukės apsaugą. Lenko, vokiečio, olando ūkininkavimo sėkmė – efektyvi gamyba ir tvari kooperacija. Tris Lietuvos dešimtmečius tęsiasi žemdirbių kopimas į kooperacijos stiklo kalną. Savivaldos rūmai, finansiškai įgalioti tuo rūpintis, ne tik sukompromitavo pačią idėją, bet ir galimai paleido vėjais gautas lėšas. Valstybės institucijos periodiškai „perkrato“ gausiai susikūrusius kooperatyvus, vienus pripažindamos tikrais, kitų – ne. Mąstymo įšalu apsišarvavę valdininkai neturi motyvacijos dirbti – kadencija po kadencijos jie patarinėja vis kitiems politikams, teikia jiems pasirašyti raštus, imituoja, kad rūpinasi sektoriumi.

Akivaizdu, kaip Vilnius pavydi kaimui, kuris žvelgiantiesiems pro šilto kabineto langą atrodė kaip tikras Klondaikas. Juk prieš keliolika metų atsisakantieji žemės ūkio gamybos, dažniausiai pienininkystės, neatlygintinai gavo 770 mln., po to visi kiti sektoriaus dalyviai vien tiesioginių išmokų už deklaruotus plotus – po 450 mln. kasmet. Dar pridėkime mistines kaimo plėtros, ūkių modernizavimo, gamtos tausojimo ir kitas lėšas. Kaime kuriama gerovės valstybė pakvipo Vilniui.

Vis dažniau pasitaiko, kai miestietis įsikuria šalia ūkininko fermų. Visuomenė tuomet išgirsta, kaip žemės ūkis kenkia aplinkai, klimato kaitą didina ne tik galvijų mėšlas, bet ir traktorių išmetami dūmai, kaimo ramybę drumsčia anksti rytais giedantys gaidžiai. Valdininkui tokie signalai – kaip kompresas ant žaizdos. Tuoj darbo grupė, komisija, patikra, bauda arba sankcijos stabdyti projektą. Tokios veiklos valdininkas laukė metų metus. Kai per vieną savo suvažiavimą ūkininkai pareikalavo mažinti ministerijos klerkų skaičių, paaiškėjo, jog dar ne visi etatai užimti. Viešai teigiama, kad su padaliniais ministerija turi 3,5 tūkst. etatų. Kokia valstybės agrosektoriui skirto „pyrago“ dalis tenka jų kėdėms išlaikyti ir kiek lieka kaimui – politikų tabu. Vienintelis žemdirbys šiandien karantino sąlygomis be jokių prastovų kuria valstybei pridėtinę vertę, tiekia pieną, mėsą, duoną, daržoves ir vaisius. Be savo tiesioginės veiklos, ūkininkas su savo traktoriumi valo seniūnijos kelius, iš vėpūtinių traukia įklimpusius autobusus ir pienvežius. Už ačiū. Užtat kai pavasarį išvažiuos su tuo pačiu traktoriumi iš suarto lauko, tuoj prisistatys policija ir išrašys baudą už išpurvintą kelią.

Ūkininkas Kazimieras sako pastebintis, kaip miestas „okupuoja“ kaimą ir siūlo patarimą. Šalia fermų ūkininkas galėtų pastatyti ir įrengti keletą sodybų, kurias vėliau valstybė iš jo nupirktų ir parduotų jaunoms šeimoms, buvusioms miestiečiais ar emigrantais. Gal tai padėtų įgyvendinti kaimo trauką, kuri lietuviui įgimta?..

Justinas Adomaitis

 

2021-02-20