Kas valdys valstybinės žemės valdytoją?

Aplinkos ministerija (AM) neslepia ketinimų iki 2022 m. sausio iš Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) perimti Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) pavaldumą ir dalį valstybinės žemės valdymo funkcijų perduoti savivaldybėms, tačiau kokiais būdais to sieksianti ir kodėl, kokia iš to nauda valstybei, Lietuvos gyventojams, vis dar slapukauja. Ar nesigaus taip, kaip ir su skandalinguoju ministerijos perkėlimu į Kauną?

Siekia nežinomų pokyčių

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas vasario 11 d. Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos konferencijoje „Precore“ pranešė apie AM planus iki 2022 m. pradžios pertvarkyti NŽT, kai kurias jos funkcijas perduodant savivaldybėms, o pačią tarnybą – AM. „Vyriausybės programoje numatyta savivaldai atiduoti žemės formavimo klausimus ir iš esmės perduoti NŽT pavaldumą AM, kuri sutelktų savo įrankius vienoje dėžutėje: nuo statybų planavimo iki žemės politikos formavimo“, – teigė aplinkos ministras.

Vyriausybės koridoriuose šnekama, kad 2022 m. sausis turėtų būti ta data, kai NŽT funkcijos bus perduotos savivaldybėms, o kompetencija bus išskaidyta tarp centrinės valdžios ir savivaldos. Mat AM norėtų savo rankose sutelkti visus žemėtvarkos politikos klausimus. „Norima, kad AM pereitų žemės politikos reguliavimas, nes matome, kad žemėtvarkos politika yra neatsiejamas įrankis formuojant teritorijas. Jei kalbame apie darnų vystymąsi, priemiesčių plėtros koncepcijas, negalime šito užtikrinti be žemės politikos formavimo, o AM yra atsakinga ir už biudžetą, ir už teritorijų planavimą, ir už architektūrą, ir už statybas“, – konferencijoje kalbėjo S. Gentvilas.

AM iki vasario 19 d. „Ūkininko patarėjui“ neatsakė į vasario 15 d. pateiktus klausimus apie motyvus perimti NŽT valdymą, nors Visuomenės informavimo įstatyme ir numatytas vienos darbo dienos terminas pateikti atsakymams į klausimus, jei tam nereikia didelio pasirengimo. ŽŪM, kaip suinteresuotas asmuo, atsakė susilaikanti nuo komentarų, kol nebus priimtas Vyriausybės nutarimas šiuo klausimu.

Idee fix

Valdančiajai koalicijai priklausantis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis „Ūkininko patarėjui“ patvirtino, kad naujosios Vyriausybės programoje yra įtvirtinta nuostata daugiau teisių ir pareigų tvarkant žemės reikalus perduoti savivaldybėms, tačiau šis klausimas Vyriausybėje dar nebuvo svarstomas.

„Tai yra Vyriausybės programoje, bet kaip tai bus įvykdyta ir ar bus įvykdyta, kol kas nežinia, nes joks mechanizmas dar nenumatytas, todėl yra tik idėja. Seime apie tai dar nebuvo jokios diskusijos, juolab kad dabar dirbame tiktai komitetuose“, – sakė V. Pranckietis.

Jo nuomone, dėl NŽT pavaldumo turėtų spręsti Vyriausybė, o valstybinės žemės valdymas, anot jo, neturėtų būti AM rūpestis, nes ši institucija neturėtų užsiimti gamybinėmis funkcijomis ir turėtų būti kontroliuojanti, o ne vykdanti. „Dėl to pirmiausia turėtų būti daug diskusijų ir tik paskui nuspręsta. Nuspręsti politiškai nėra svarbu. Svarbu tai, ar gerės sąlygos žmonėms, kurie tvarko žemės reikalus. Jei to neįmanoma pagerinti, o tik išjudinti sistemą, tai, matyt, NŽT pavaldumo perdavimo kitai žinybai reikia kažkam kitam“, – ironizavo V. Pranckietis.

Kertasi interesai

Sprendžiant iš šalies, AM ir ŽŪM pozicijos kertasi dažnokai, tačiau tai, matyt, dėsninga, nes pirmoji yra aplinkos apsaugos politiką kurianti ir tvarkanti organizacija, o kita – gamybinė, siekianti kuo palankesnių sąlygų žemės ūkio verslams.

Atrodytų, siekiant išvengti konfliktinių situacijų, užtektų šiuos Vyriausybės padalinius sujungti, juolab kad juos vienija ir vienas svarbus bendras vardiklis – klimato kaitos mažinimas, tačiau bent kol kas tai menkai įmanoma dėl skirtingų abiejų ministerijų funkcijų, juolab kad ir AM kuruoja keletą ūkinių padalinių – statybų, teritorijų planavimą, infrastruktūrą, miškininkystę, atliekų tvarkymą, o ŽŪM – tik žemės ūkį. Tad kai kurios dabar AM kuruojamos gamybinės sritys galėtų priklausyti, pavyzdžiui, Ekonomikos ir inovacijų, Energetikos, Sveikatos apsaugos ministerijoms bei tai pačiai ŽŪM.

„Tam reikia labai gerai parengtos ir įgyvendinamos žaliojo kurso politikos Lietuvoje. Tokiu atveju ŽŪM ir AM sujungimas, sprendžiant keliamus iššūkius, gali būti prasmingas“, – svarstė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos kanclerė Astrida Miceikienė. Jos nuomone, vienoje vietoje (centralizuotai) administruojama ir skiriama parama žemės ūkiui, turto, pirmiausia žemės, naudojimas padėtų matyti visą kompleksišką vaizdą.

Abejoja nauda

NŽT direktorius Laimonas Čiakas apie jo vadovaujamos tarnybos perdavimą kitai institucijai į diskusiją įsitraukia nenoriai, bet irgi ginčytų kai kuriuos numanomus AM motyvus. „Visi sprendimai, susiję su didžiausiu visai visuomenei priklausančiu turtu – žeme, turi būti grindžiami išsamia galimų pasekmių analize. NŽT funkcijų išskaidymas – būtų radikali permaina, bet kuris staigus ir reikšmingas žingsnis trukdo institucijų darbą, kainuoja dideles viešąsias išlaidas, nenumatytas nei valstybės, nei savivaldybių biudžetuose, kelia sumaištį tarnybų darbuotojų galvose“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė jis.

L. Čiakas taip pat baiminasi, ar visos valstybinės žemės valdymą perėmus AM, nebus nukrypta į kraštutinumus, neabejotiną prioritetą skiriant tradicinėms AM kuruojamos sritims ir visiškai pamirštant žemės ūkį plėtojančių žmonių gamybinius, socialinius ir regioninius poreikius ir viso žemės ūkio svarbą Lietuvos ekonomikai. Esą visur reikalingas racionalus balansas. „Savotiškai gaila, jog pandemijos akivaizdoje nepritrūko maisto produktų – tuomet visi valgantys daug geriau būtų suvokę maisto grandinės svarbą ir koks tai strategiškai svarbus sektorius“, – kalbėjo L. Čiakas.

A. Miceikienė „Ūkininko patarėjui“ teigė, jog dabar, kai 48 proc. Lietuvos žemės sudaro žemės ūkio naudmenos (ariamoji žemė, sodai ir pievos bei natūralios ganyklos), 33 proc. – miškai, kurių dalį valdo ūkininkaujantys asmenys, ko gero, būtų prasminga NMA palikti ŽŪM veiklos sričiai.

„Vertinant šią žemės struktūrą, taip pat šiuo metu 5 proc. turimos kitos žemės (pelkės, medžių ir krūmų želdiniai, pažeista žemė, nenaudojama žemė) bei Europos žaliojo kurso keliamus klimato kaitos padarinių švelninimo, aplinkos būklės gerinimo reikalavimus, žemė tampa itin svarbi, – kalbėjo kanclerė. – Yra keliami reikalavimai 30 proc. teritorijų paversti saugomomis, didinti ekologinio ūkininkavimo ir didelės biologinės įvairovės kraštovaizdžio elementus žemės ūkio paskirties žemėse, pasodinti daug (visoje Europos Sąjungoje – 3 mlrd.) medžių.“

Tačiau kartu, anot jos, didėja kokybiško maisto poreikis. Lietuva yra žinoma kaip kokybišką maistą gaminanti šalis. Mūsų eksportas grindžiamas žemės ūkio, maisto produktais. Per krizes būtent šių produktų eksportas gelbsti Lietuvą nuo didelių finansinių sukrėtimų.

Savivaldybės išsiprašė

„Aš pritarčiau idėjoms, kad daugiau valstybinės žemės valdymo galių tektų savivaldybėms, juo labiau kad ir susitikimuose su kaimiškųjų rajonų bendruomenių atstovais, kai dar buvau Seimo pirmininkas, girdėjau daugybę skundų, kad jiems negrąžinta arba neteisingai grąžinta žemė, kitų žemės problemų. Viso to adresatas buvo vienas – žemėtvarka. Taigi, yra problemų. Jei valstybinės žemės valdymo funkcijų perdavimu savivaldybėms būtų galima pagerinti padėtį, reikėtų apie tai kalbėti“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Seimo KRK pirmininkas V. Pranckietis.

A. Miceikienė pritarė, kad Lietuvoje labai aktuali problema yra savivaldybių finansinio savarankiškumo stygius. „Tik didžiosios savivaldybės yra finansinės donorės, o kitų savivaldybių didžiąją dalį pajamų sudaro valstybės biudžeto dotacijos, – teigė ji. – Bet savivaldybės nėra suinteresuotos didinti ir turimo turto, visų pirma žemės, efektyvaus ir kartu tvaraus naudojimo, kad iš to gautų finansinę naudą. Fiskalinė decentralizacija Lietuvoje nepakankamai išplėtota. Tą akcentuoja tiek mokslininkai, tiek kiti ekspertai. Ekspertai pabrėžia, kad tik tinkamai taikomas subsidiarumo principas – laisvas individų, bendruomenių̨, savivaldybių̨ ir kitų smulkių subjektų veikimas, į kurį aukštesnio lygio valdžia gali įsikišti tik tada, kai šie nepajėgia veikti patys, suteikia postūmį vystytis.“ Todėl, anot jos, ir žemės valdymas turėtų būti daugiau savivaldybių prerogatyva.

Įžvelgia pavojų

L. Čiakas atkreipia dėmesį į tikrąją situaciją. „Savivaldybės kėlė klausimą dėl išlaidų dydžio, kai jos nėra žemės patikėtinės ir dėl to esą turi stabdyti investicijas. Pažvelgus į dabartinį reglamentavimą, tokia skleidžiama žinia neatitinka tikrovės. Dabar yra gerai suderintas vietinės ir valstybinės valdžios pasidalijimo aspektas“, – ŪP tvirtino NŽT vadovas.

Bendradarbiaudama su savivaldybėmis NŽT per beveik trejetą metų valdyti patikėjimo teise savivaldybėms jau perdavė 258 valstybinės žemės sklypus, kurių bendras plotas siekia 427 ha. „Valstybinės žemės perdavimo savivaldybėms intensyvumas labiausiai priklauso nuo savivaldybių iniciatyvos, kaip aktyviai jos suplanuoja savo teritorijas atitinkamai veiklai per bendruosius planus, o toliau jau visi įrankiai yra sukurti ir kai kurios savivaldybės aktyviai tuo naudojasi. Yra sukurtos palankios teisinės ir kitos sąlygos rengti teritorijas investicijoms. Kai kurios savivaldybės, kurios iš tiesų, o ne deklaratyviai yra suinteresuotos investicijų pritraukimu, aktyviai naudojasi savo teisėmis ir galimybėmis. Tačiau dalis savivaldybių per beveik trejus metus nesikreipė į NŽT dėl valstybinės žemės perdavimo joms valdyti patikėjimo teise“, – teigė NŽT vadovas.

Anot jo, žemės santykiuose savivalda ir šiandien turi labai dideles galias. Būtent savivaldybės yra atsakingos už teritorijų planavimo dokumento parengimą, jos, o ne NŽT numato, kuriose vietose norėtų turėti gyvenamąsias, komercines, rekreacines teritorijas. Jos tai išsprendžia tvirtindamos savo bendruosius planus. NŽT negali stabdyti šių planų tvirtinimo, išskyrus atvejus, kai savivaldybių numatomose teritorijose planuojami strateginiai valstybės projektai. Pavyzdžiui, būtų nepriimtina, jei savivaldybės imtųsi planuoti statybas teritorijose, kurios reikalingos numatytam transporto infrastruktūros tobulinimui ar magistralinėms energetikos trasoms.

„Nereikia tikėtis, kad, turėdamas valstybinės žemės teisę, gali daryti ką nori. Yra įstatymai, kurie numato ribas, o NŽT užtikrina šių įstatymų vykdymą visose 60-yje Lietuvos savivaldybių, – kalbėjo NŽT vadovas. – Perduodama valstybinę žemę valdyti savivaldybėms, Vyriausybė grįžtų į decentralizaciją, kuri, labai tikėtina, greitai pavirstų tam tikru chaosu. Sunku patikėti, kad bent viena savivaldybė, nors ir pati galingiausia, gebės vykdyti visos valstybinės žemės naudojimo kontrolę, valstybinės žemės apskaitą, kaupti duomenis apie valstybinę žemę, sudaryti visų valstybinių kadastrinių matavimų bylas, sudarinėti nuolat kintantį visos Lietuvos ortofotografinį žemėlapį.“

Anot jo, diskutuojama, kad valstybinės žemės valdymą būtų galima patikėti miestų savivaldybėms, o rajoninių savivaldybių žeme turėtų pasirūpinti NŽT. „Bet juk žemė, valdymo ir administravimo prasme, neskirstoma į kaimo ir miesto. Lietuva turi apie 1 mln. ha valstybinės žemės, ir ją valdyti patikėta NŽT. Būtent mūsų tarnyba valdo informaciją apie žemės sklypus, tarp jų ir tuos, kuriuose galima sodinti mišką ar kasti karjerus. Visi tokie projektai turi būti rengiami valstybės mastu, regint visumą. Yra labai daug dalykų, kai pasiteisina centralizuotas valdymas. Neįsivaizduoju, kaip Lietuva būtų sėkmingai ir koordinuotai susitvarkiusi su „Rail Baltica“ vėžės žemėtvarkos darbais (žemės paėmimo visuomenės poreikiams), jei NŽT tai nebūtų organizavusi centralizuotai“, – teigė NŽT vadovas ir savo poziciją iliustravo dar vienu pavyzdžiu – Kauno savivaldybės sprendimu dėl Ąžuolyno parko. „Gyventojų nepasitenkinimas būtų bejėgis prieš savivaldybės sprendimą, o NŽT yra tas filtras, kuris reikiamu laiku pasižiūrės, ar aikštelė iš tikrųjų yra prasminga vietoje, kuri gali būti paveldo teritorija, kurioje gali būti šimtamečių ąžuolų. Panašūs savivaldybių sprendimai gali privesti prie to, kad visa valstybinės žemės politika bus fragmentuota ir kiekviena savivaldybė su tokia žeme elgsis taip, kaip pati sumaniusi, o tikroji žemės savininkė – valstybė ir kiekvienas valstybės pilietis – neturės savo balso ir negalės įgyvendinti valstybei svarbių tikslų“, – svarstė L. Čiakas.

Pašnekovas priminė ir Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrimo ataskaitą, kurioje nurodoma, kad savivaldybėse daugiausia visame valstybės sektoriuje aptinkama korupcijos požymių: nepotizmo (20 proc. savivaldybių darbuotojų yra susiję giminystės ryšiais), naudojimosi asmeniniais interesais. Taip pat ir Valstybės kontrolė savo valstybinio audito ataskaitoje apie kito nekilnojamojo turto (statinių), perleisto savivaldybėms valdyti patikėjimo teise, nustatė daug tokio turto valdymo ydų. Todėl perdavus valstybinės žemės valdymą savivaldybėms dabar nebūtinai pavyktų sulaukti pageidaujamų pasekmių, o kelis dešimtmečius kurta bendra valstybės turto valdymo sistema būtų sunaikinta.

„Sakymas, kad dabar NŽT užkerta kelią investicijoms savivaldybėse, tikriausiai ir valstybės politikos formuotojams nerodo teisingos padėties, nes jiems įrodinėjama, kad savivaldybės nieko negali. Iš tikrųjų jos gali labai daug“, – darė išvadą NŽT vadovas.

Dar neaišku

A. Miceikienė nebūtų tokia griežta savivaldybių atžvilgiu, juolab kad ir galimi korupcijos pasireiškimai turi būti apribojami atitinkamomis valdžios priemonėmis.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas V. Pranckietis priminė, kad klausimas dėl valstybinės žemės valdymo perdavimo savivaldybėms buvo keliamas ir ankstesnėse kadencijose 2008 m., 2016 m., tačiau ir ankstesnių kadencijų Seimas apsisprendė, kad žemės valdymo funkcijų savivaldybėms valstybė neperduos.

„Jei šiam Seimui bus pateikta naujų argumentų arba įrodyta kaip nors kitaip ir nustatytas tinkamas funkcijų perdavimo mechanizmas, būtų galima svarstyti. Kas po to – nežinau, nes kol kas yra tik siūlymai pateikti galimybių siūlymus“, – konstatavo jis.

Pasak V. Pranckiečio, galimybė NŽT perduoti AM iki šiol buvo naujosios Vyriausybės programos priemonių plano dalis, turinti sąsajų su AM, tačiau ketvirtadienį koalicijos pasitarime, anot jo, buvo pasakyta, kad trečdalis programos vykdymo plano punktų atmetama, Vyriausybės kanceliarijai revizuojant. „Tad abejoju, ar liks ir punktas dėl NŽT perdavimo kitai ministerijai, kai nėra pasiūlyta, kaip ir dėl ko tai reikėtų padaryti“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė V. Pranckietis.

Kazimieras ŠLIUŽAS

ŪP korespondentas

Redakcijos nuotrauka

2021-02-22