Mugėse – lietuviškų maisto produktų lobynas

Žemaitijos sostinės, Plungės miesto, Kretingos šventės (kartu su Šv. Antano atlaidais) ir dar daugiau jų mažesniuose miestuose ir miesteliuose – toks pastarasis savaitgalis nušurmuliavo Žemaitijoje. Neatsiejama šių renginių dalis – mugės, į kurias suplaukia verslininkai iš visos Lietuvos, siūlydami kas tautodailės dirbinių, kas aprėdų, kas šiaip praktiškų dalykų, kas gausybę maisto produktų. Apsilankėme Kretingoje per Antanines tradiciškai rengiamoje šventėje ir išvydome visą Rotušės aikštę užpildžiusį mugės palapinių miestelį. Neabejotinai dominuoja maisto kultas. Kokio nacionalinių maisto gėrybių lobyno čia esama?

Reabilituotų lašinių – pilni prekystaliai

Jei kalbėtume apie mėsos gaminius, jais mugėje prekiauta bent dviejose dešimtyse prekybos vietų, tiesa, kai kurie gamintojai jų buvo įsirengę po kelias.

Pamenate, dar ne taip seniai lašiniai buvo nustumti į maisto asortimento paribį kaip labai nesveikas maisto produktas, didinantis cholesterolio kiekį ir šiaip netinkamai veikiantis žmogaus organizmą. Aplankytoje mugėje ant prekystalių buvo sukrauti kalnai lašinių palčių, ir ne bet kokių – storų, kokius lietuviai kadaise labai vertindavo. Jei lašiniai nebūdavo plaštakos apimties, sakydavo, bloga kiaulė.

Dešimtmečiams įsigalėjus riebaus gyvūninio maisto neigimui, buvo išvestos kiaulių veislės beveik be lašinių. Pasikeitus „politikai“ ir pirkėjams vis dažniau reikalaujant senolių vertinto gardaus produkto, didžiųjų prekybos centrų vitrinose galima išvysti šios niekingos kiaulių selekcijos rezultatą – centimetro storio lašinukus, tiksliau skūrą. Visai kitą vaizdą išvydome mugėje. Pavyzdžiui, savo produkciją iš Kauno atgabenusios bendrovės „Kumpeliukas“ vitrinos lūžo nuo storų lašinių palčių, gausiai jų prekystalius atakavo ir šventės dalyviai. Ši bendrovė vietos pirkėjams gerai žinoma, mat dažną šeštadienį prekiauja ir miesto turgavietėje. Už parduodamų rūkytų lašinių kilogramą kauniečiai prašė per 5 Eur.

Svarbu, koks dūmelis

Gausiai savo produkcija prekiaujančių vietos verslininkų kretingiškių („Avitra“) pasiteiravome, kokiu dūmu jie savo dešras, kumpius ir kitus mėsos gaminius rūko. Išgirdome, kaip ir dera, nacionalinės virtuvės taisykles atitinkantį atsakymą: alksnio, o norėdami pagardinti prideda ir obels. Pastarosios, tiesa, nėra lengva gauti, bet daug ir nereikia.

Yra tekę prekybos centre pirkti labai gražiai įpakuotą, patraukliai atrodantį vokiško „Švarcvaldo“ kumpio gabalėlį. Tik parsinešęs namo etiketėje perskaičiau, kad jam rūkyti panaudotas eglių dūmas. Tiesa, užrašas kita kalba skelbė, kad „rūkyta natūraliu dūmu“. Mūsų krašte kategoriškai nerekomenduojama nei rūkyti mėsos eglių dūmuose, nei naudoti šios medienos, pavyzdžiui, šašlykams kepti. Paragavus minėto kumpio, kąsnis gerklėje strigo būtent dėl eglės sakų ir spyglių skonio... Tebeguli tas gabaliukas šaldytuve iki pat šiandien.

Nevardysime visų regėtų mėsos gaminių, paminėsiu tik išskirtinius: ant prekystalių buvo galima išvysti rūkytų kiaulių ausų (10 Eur/kg), rūkytų knyslių (4 Eur/kg), kraujinių vėdarų, dzūkai („Skaistės mėsa“) nepabijojo ir per karščius į Žemaitiją atvežė sūdytų lašinių ir kitų mėsos gaminių. Dzūkai tikino, kad jų gaminiai „natūraliai pagamyci, sausai sūdzyci, rankom supjauscyci, medzinėse rūkyklose juodalksnio malkomis išrūkyci, kadagio dūmu pagardzyci“.

Sūrių gamintojai – opozicijoje

Smagu kitoje prekystalio pusėje pamatyti pažįstamą veidą. Maja Sedalė gerai žinoma šio krašto sūrių mėgėjams – Žvainių k. pati augina ožkas, o neseniai įsigijo ir dvi karves, jų produkciją naudoja įvairiems sūriams, taip pat ir fermentuotiems, gaminti, pati juos ir pardavinėja. Sūrių gamintojos stalas nebuvo itin gausus – kelių rūšių švieži ir fermentuoti sūriai, pirkėjams papjaustyta gabaliukų produkcijai degustuoti. Apie šią ūkininkę esame rašę „Ūkininko patarėjuje“, sutikę mugėje pasiteiravome, kas jos ūkyje naujo.

„Nauja tai, kad nelabai seniai įsigijome dvi karves. Viena džersių veislės, duodanti labai didelio riebumo pieną. Kiti jas vadina sūrio karvėmis. Ir turime Lietuvos šėmąją – lietuviško genotipo pilkos spalvos karvę. Karvės, duodančios po 30 l pieno, mūsų nedomina, renkamės duodančias kokybišką pieną, ir minėtosios mums labai tinka sūriams gaminti“, – pasakojo M. Sedalė.

Fermentuotus sūrius žvainiškių šeima gamina jau daugiau kaip penkerius metus. Pripažįsta: kelias į šią jautrią verslo sritį nebuvo lengvas, ilgą laiką pirmaisiais jų gaminiais gardžiavosi... vištos, dėl to dėdavusios daugiau kiaušinių. Pasižvalgę po mugę daug prekiautojų sūriais ir kitais pieno gaminiais neišvydome – slėgtais, parūkytais ir su įvairiais prieskoniais sūriais prekiavo vos viena kita moterėlė.

Kepėjų konkurencija

Duonos kepiniai savo įvairove stengėsi nenusileisti mėsos produktams, nors pastaraisiais metais apie neigiamą grūdo, ypač saldinto, įtaką organizmui prirašytos devynios jaučių odos. Vis dėlto tai dar neišgujo iš prekybos visiems puikiai pažįstamų šakočių, šimtalapių, skruzdėlynų, nekalbant apie paprasčiausią juodą duoną.

„Rimutės šimtalapių“ iš Alytaus gaminiais prekiavusi pardavėja nepanoro atskleisti savo pavardės, tačiau į mūsų klausimus atsakė. Paklausta, ar esama naudos iš taip toli vežti šį produktą į pajūrį, moteris atsakė santūriai: „Jei važiuojame, vadinasi, apsimoka“. Ne paslaptis, kad šiais globalizacijos laikais šimtalapio receptą stengiasi atskleisti ir kai kurios Žemaitijos šeimininkės. Ar gali toks produktas prilygti šimtametes tradicijas turinčiam Dzūkijos produktui? ŪP pašnekovė sakė, kad bandyti gali visi, kas tik netingi, konkurencija esanti sveikas dalykas. Pirkėjas pats atsirinks, kuris jam skaniausias. Tik štai apie gamybos paslaptis moteris į kalbas nesileido, teužsiminė, kad vien tešlą šimtalapiui paruošti užtrunka gerokai ilgiau nei paprastam pyragui.

Kiekvienoje mugėje pastaraisiais metais tenka sutikti iš Panevėžio r. Radviliškių k. atvykusių duonos kepėjų. Didžiulis ir jų tamsios, ir šviesios duonos pasirinkimas, taip pat galima įsigyti pyragų ir net šimtalapių. Kuris produktas toje gausybėje yra iš lietuviškų produktų lobyno, net sunku susigaudyti, tačiau šio rašinio autorius nusprendė nusipirkti paprastos ruginės viso grūdo duonos. Savo pirkinių krepšelį papildę dar ir šaltai rūkytais lašiniais, fermentuotu ir paprastu ožkų sūriais, apsirūpinome išskirtiniais produktais gerai savaitei į priekį, todėl nereikės rūpintis ir prekybos centruose ieškoti centimetro storio lašinių.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas