Mūsų paliktus gatvėje vaikus susirenka svetimi

Daiva SKIRKEVIČIENĖ

MINČIŲ BRASTA

Mūsų politikai siūlo išaiškinti ir nubausti kaltuosius dėl Vilniaus moksleivių vežimo į Rusijos sukarintas jaunimo vasaros stovyklas. O aš siūlyčiau jiems pasižiūrėti į veidrodį.   
Ką per daugiau nei 20 Nepriklausomybės metų jie, buvę ir esantys valdžioje, nuveikė dėl Lietuvos vaikų ir jaunimo?
Modernių nemokamų vaikų žaidimo aikštelių, kur kasdien po darbo susirinktų mažyliai ir paaugę vaikai su tėvais, iki soties pamatysi tik užsienio valstybėse. O pasidairius po mūsų provincijos miestus ir miestelius gali pagalvoti, kad šioje šalyje vaikų gyventa prieš kokį 30 metų…
Miegamųjų rajonų „puošmena“ – dar sovietmečiu asfaltuotos aikštelės su krepšinio stovais be krepšių ir be lankų, smėlio dėžių pėdsakai, sūpynės su nulaužtomis medinėmis sėdynėmis, senų karstynių griaučiai. Ant šių „atrakcionų“ prieš kelis dešimtmečius žaidė dabar skaičiuojantieji ketvirtą savo gyvenimo dešimtį.
Tai kurgi leidžia laisvalaikį mūsų vaikai ir anūkai? Geru oru – kur tik gali prisėsti, atsiremti: prie daugiabučių suolelių, ant senų sūpynių liekanų, po balkonais, prie namo durų. Kamuolį spardo tiesiog gatvėse ar po langais, nuolat apšaukiami piktų senjorų. Orams pabjurus prieglobsčio ieško namų laiptinėse ir net rūsiuose. Pastaruoju metu tikras išganymas neturinčiam kur laiko praleisti miestų jaunimėliui – modernūs prekybos centrai: juose visada šilta ir jauku, tad tapo tradicija čia susitikti su draugais. Mažų miestelių gyventojai kartais laiką „stumia“ bibliotekose prie „prieštvaninių“ kompiuterių su sraigės greičio interneto ryšiu…
Per mokslo metus, laimė, to laisvo laiko lieka ne tiek ir daug. O kur dienų dienas dėtis vaikams, jaunimui vasarą ir per kitas atostogas? Šį galvosūkį spręsti tėvai palikti vieni. Valstybė nuo to nusiplovė rankas.
Socialiai remtinų šeimų vaikams viena kita stovykla organizuojama. Kartą į tokią, neišmanydamas jos specifikos, sūnų savo lėšomis išleido iš gana kuklių pajamų gyvenanti šeima. Sūnus grįžo namo išėjęs tam tikrą gyvenimo mokyklą – apvogtas ir pramokęs lošti kortomis iš pinigų…
Privataus verslo organizuojamų aukštesnio lygio stovyklų, žinoma, yra gausus pasirinkimas. Bet, sakykite, kiek procentų mūsų šeimų gali išleisti savo sūnų ar dukrą į, pavyzdžiui, snieglenčių rudens ir pavasario 7 dienų stovyklą Druskininkuose, sumokėdami 1800 Lt?  Arba 5 dienų moksleivių rudens kūrybinę dienos stovyklą (organizuojamą tik darbo valandomis) Vilniuje už 400 Lt? O jeigu dar šeimoje auga ne vienas ir ne du vaikai?
Be abejonės, didžiajai daliai Lietuvos tėvų toks vaikų atostogų kelialapis neįperkamas. Tad ko čia stebėtis, kad Lietuvos rusų moksleiviai susigundė siūlomu poilsiu nemokamose stovyklose Rusijoje?
Patys neinvestuodami į vaikų ir jaunimo auklėjimą, skundžiamės, kad juos auklėti pradeda svetimi! Tai beveik tas pats, jeigu impotentas vyras skųstųsi, kad jo žmona susirado meilužį… Tokioje situacijoje, gąsdink negąsdinęs, bausk nebaudęs, vis tiek liksi kvailio vietoje.
Mūsų šalies vidaus politikos prioritetas visada buvo pensininkai, socialinių išmokų gavėjai, bet ne jaunimas. Kad įtiktų senjorams, iš kailio neriasi ir kairieji, ir dešinieji. Nes didžiajai daliai politikų, deja, svarbiausia ne tai, kaip Lietuva gyvens po dešimtmečio kito, o kad jį išrinktų į Seimą kitai kadencijai. Ir senjorai renka. Tuos, kurie pažada pakelti pensijas, kompensuoti būsto šildymo išlaidas. Net koktu pagalvojus, kad tuoj vėl prasidės tų nuvalkiotų pažadų lavina prieš eilinius rinkimus.
O jaunimas balsuoja kojomis. Ir ką jam veikti šalyje, kurioje, be savo tėvų, jie niekam nerūpi?
Pavyzdžiui, kaimų bendruomenės. Kiek bendruomenių įgyvendintų projektų yra skirta jaunimui, vaikams užimti? Amatų namai, kultūros centrai, sutvarkytos miestelių aikštės su grįstais takeliais ir dailiais suoliukais. Tai puiku. Bet dėl ko tai daroma? Dėl tų, kuriems gerokai per 30. O kur vaikams pasiausti? Kur berniukams parodyti sau ir pasauliui, kad jie drąsūs, stiprūs ir vikrūs? Juk vaikų pagrindinis darbas yra žaidimas. Tai ignoruoti – vadinasi, tikėtis, jog vaikas iš vystyklų tiesiai žengs į suaugusiųjų pasaulį: kaip senis ramiai vaikštinės parko takeliais ar sėdės amatų namuose lipdydamas puodus bei pindamas krepšius.        
Visais laikais mergaitės supo lėles, o berniukai ieškojo pavojų ir žaidė karą. Augant žaidimai darosi sudėtingesni. Mes tikimės, kad iš tų karą žaidusių berniukų ir lėles supusių mergaičių išaugs dori, tėvynę mylintys piliečiai. Bet pastangų tam pasiekti nededame. O Vladimiras Vladimirovičius Putinas jaunimo brandos proceso nepaleidžia savieigai. Senas kėgėbistas žino ideologinio darbo svarbą. Savo sekėjų gretas, mūsų siaubui, jis siekia papildyti ir Lietuvos jaunimo sąskaita.
Ką dabar darysime, paaiškėjus karčiai tiesai, kad Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviai sukarintose stovyklose Rusijoje ruošiami tapti Rusijos desantininkais?
Apsiribosime pabardami švietimo ir mokslo ministrą? Baudžiamajame kodekse įvesdami pataisą, kad dalyvavimas kariniuose dariniuose, priklausančiuose priešiškoms ar potencialiai priešiškoms valstybėms, tokioms kaip Rusija ar islamistų teroristinėms organizacijoms, būtų baudžiamas pagal įstatymą?
O nubaudę kaltuosius ar ištrinsime iš jų smegenų kėgėbistų pasėtą melą, iškreiptas istorijos pamokas? Ar atversime tuos jaunus žmones, paragavusius nemokamos V. Putino košės, į Lietuvos patriotus? Duok Dieve, kad nebūtų per vėlu. Tačiau meilė nepripažįsta prievartos. Bausmėmis jos neįkrėsi.
Meilei sužadinti reikia meilės. Valstybės meilės jaunajai kartai ir suvokimo, kad mūsų visų ateitis – jų rankose. Jeigu valstybė ir toliau laikysis  pozicijos, kad vaikų ugdymas laisvalaikiu yra ne jos reikalas, netrukus galime išgirsti, kad mūsų jaunimas vasaras leidžia ne tik V. Putino, bet ir kitų pasaulio diktatorių ar džihadistų organizuojamose vasaros stovyklose. 

Daiva SKIRKEVIČIENĖ

UP  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.