Akademijoje įsikūręs Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institutas puoselėja tradiciją svarbius įvykius įprasminti sodinant ąžuoliukus. Į žemę šaknis įleido ir instituto 70-metį žymintis medis. Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Akademijoje klestinti mokslo meka paminėjo solidų jubiliejų

2026/11/12

Bendruomenės, Mano ūkis, Miškas, Organizacijos, Švietimas, mokslas,

Padidink tekstą

Kėdainiai („Rinkos aikštė“). Akademijoje veikiantis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institutas sutiko 70-metį. Su kiekvienu dešimtmečiu vis labiau auganti įstaiga šiandien žinoma gerokai plačiau nei tik šalyje. Šiame centre dirbančių mokslininkų atliekami tyrimai vertinami pasaulyje, o čia studijuoti norintiems doktorantams konkuruoti tenka su dešimtimis kitų kandidatų.

Išsidėstęs po visą šalį, o širdis – Akademijoje

Po visą šalį išsidėstęs Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras veikia kaip valstybinis mokslinių tyrimų institutas, kuriame vykdomi žemės ūkio mokslų srities agronomijos ir miškotyros bei su jomis susijusių ekologijos ir aplinkotyros, biologijos, biofizikos, botanikos, zoologijos krypčių moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra. Mokslininkai dalyvauja nacionaliniuose bei tarptautiniuose projektuose.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius dr. Gintaras Brazauskas pabrėžė, jog įstaigos veidas per septynis veiklos dešimtmečius gerai matomas tapo ir tarptautinėje erdvėje. Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Centre vykdomos įvairių augalų selekcijos programos, o sukurtos augalų veislės įrašomos į Nacionalinį augalų veislių sąrašą bei Europos Sąjungos žemės ūkio augalų ir daržovių rūšių veislių bendrąjį katalogą.

Nuo augalų selekcijos Lietuvoje pradžios 1922-aisiais visuose Centro filialuose sukurta kone pusė tūkstančio lauko, sodo ir daržo augalų veislių. Daugelis jų sėkmingai auginamos Lietuvoje, kaimyninėse ir kitose šalyse.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre bei jo padaliniuose dirba 401 darbuotojas, iš jų – 162 mokslo darbuotojai.

„Lietuvos ūkiai labai sparčiai vystosi ir gana plačiai naudoja modernias technologijas, todėl svarbu, kad mokslas ne eitų iš paskos, o būtų žingsniu priekyje.“ dr. G. Brazauskas

Subūrė visą bendruomenę

Žemdirbystės institutas, minėdamas solidžią progą, į šventinį renginį sukvietė gausų būrį svečių. Ypatingo dėmesio sulaukė ir buvę šios mokslo įstaigos šviesuoliai – jau senjorais tapę mokslininkai, kurių darbus sėkmingai tęsia jaunoji karta.

Instituto bendruomenę sveikino ne tik dabartinis Centro direktorius dr. Gintaras Brazauskas, bet ir ankstesnieji Žemdirbystės instituto vadovai: dr. Rimantas Dapkus, prof. habil. dr. Zenonas Dabkevičius, akademikas dr. Vytautas Ruzgas bei akademikė dr. Žydrė Kadžiulienė.

Renginyje prisiminta instituto istorija ir svarbiausi įstaigos mokslininkų nuveikti darbai. Centro direktoriaus pavaduotojas Žemdirbystės instituto veiklai dr. Antanas Ronis skaitė pranešimą apie Žemdirbystės instituto mokslinį kelią formavusius mokslininkus.

Institute ne vieną dešimtmetį dirbantis mokslininkas dr. Virginijus Feiza, 2022 m. drauge su žmona dr. Dalia Feiziene pelnęs Lietuvos mokslo premiją, renginyje pasidalino įžvalgomis apie dirvožemio tyrimus Žemdirbystės institute, aprėpiant praeitį, dabartį ir prognozuojant ateitį. Pasak dr. V. Feizos, nuo 1956-ųjų dirvožemio tyrimuose dalyvavo daugiau kaip 140 instituto mokslininkų.

Apie jų indėlį plečiant Lietuvos žemės ūkio bioįvairovę papasakojo kita instituto mokslininkė – dr. Monika Toleikienė.

Jos kolegė dr. Karolina Barčauskaitė pristatė pranešimą apie šiuolaikiniam žemės ūkiui mikroplastiko keliamus iššūkius.

70-mečio šventę vainikavo graži Žemdirbystės instituto puoselėjama tradicija – su gausia svečių palyda rūmų pašonėje buvo pasodintas svarbų įvykį ateities kartoms priminsiantis ąžuoliukas.

Mokslininkas dr. Virginijus Feiza renginyje pasidalino įžvalgomis apie dirvožemio tyrimus Žemdirbystės institute. Nuo 1956-ųjų šiuose tyrimuose dalyvavo daugiau kaip 140 instituto mokslininkų. Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Centras patrauklus ir užsieniečiams

Nuo 2018-ųjų Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktoriaus pareigas einantis dr. Gintaras Brazauskas su „Rinkos aikšte“ pasidalino, kaip įstaiga gyvuoja šiandien ir kokių iššūkių mokslininkams atvėrė žemės ūkį keičiantis technologinis proveržis.

„Gyvuojame puikiai, – pasidžiaugė pašnekovas. – Esame sukaupę ilgametės patirties ir taip pat nebijome žengti į naujus horizontus.

Turime visą būrį doktorantų – būsimų mokslininkų. Iš viso Centre jų studijuoja 70.“

Didelis doktorantų skaičius rodo, kad jaunoji karta išties domisi mokslu.

„Vietų skaičių, kiek galime priimti doktorantų, nustato valstybė. Pastaraisiais metais konkursą turime didelį – kartais į vieną vietą pretenduoja ir 30 kandidatų, – nustebina dr. G. Brazauskas. – Dauguma norinčiųjų mūsų Centre įgyti daktaro laipsnį – užsieniečiai. Tikrai galime pasiūlyti kokybiškas kompetencijas, todėl esame matomi ir tarptautiniu mastu.

Šiuo metu Centre iš užsienio turime ne tik studijuojančių doktorantų, bet ir tokių, kurie jau baigė studijas, apsigynė daktaro laipsnį ir liko pas mus dirbti mokslo darbuotojais. Dalis po studijų mokslinę karjerą tęsti grįžta ir į savąsias šalis.“

Žemdirbystės instituto mokslininkė dr. Monika Toleikienė papasakojo apie mokslininkų indėlį plečiant Lietuvos žemės ūkio bioįvairovę. Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Vietoje sąsiuvinių – šiuolaikinės technologijos

Septynmyliais batais modernėjančios technologijos mokslininkų darbą pakeitė iš pagrindų. Dr. G. Brazauskas šypsodamasis sako, kad bene akivaizdžiausiai apie permainas byloja tai, jog eidami apžiūrėti eksperimentinių laukų mokslininkai nebesineša sąsiuvinių.

„Vykdome žemės ūkio tyrimus, todėl atliekame daug lauko eksperimentų. Anksčiau mokslininkai vaikščiodavo po lauką su sąsiuviniu ir vertindavo kiekvieną laukelį vizualiai. Dabar tai darome visiškai kitaip – naudodami dronus, fotografuojame ir analizuojame vaizdus. Tai greičiau, tiksliau ir dar padeda surinkti papildomų duomenų – pamatome tai, kas nėra pastebima žmogaus akimi.

Lietuvos ūkiai labai sparčiai vystosi ir gana plačiai naudoja modernias technologijas, todėl svarbu, kad mokslas ne eitų iš paskos, o būtų žingsniu priekyje.“

Žemdirbystės instituto mokslininkė dr. Karolina Barčauskaitė pristatė pranešimą apie šiuolaikiniam žemės ūkiui mikroplastiko keliamus iššūkius. Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Ryšiai su tarptautinėmis kompanijomis

Centro direktorius pabrėžia, jog kuriant inovacijas valstybiniam sektoriui tenka konkuruoti su gerokai didesnes finansines injekcijas telkiančiu privačiuoju sektoriumi.

„Nors Lietuvoje mes esame gana didelis institutas, tačiau inovacijas kuria ne tik valstybinis sektorius pasauliniu mastu, bet ir didžiulės tarptautinės kompanijos, o šios, žinoma, turi kur kas didesnius biudžetus ir gali daugiau investuoti į savo privačius mokslinius tyrimus.

Vis tik jie taip pat negali padaryti visko, – sako dr. Gintaras Brazauskas. – Daug atliekama ir viešajame sektoriuje, o mes esame to dalis – jungiamės į tinklus su Baltijos, Skandinavijos šalimis ar netgi dar plačiau.

Bendradarbiaudami galime aprėpti didesnius regionus ir atsverti privačių kompanijų mokslinius tyrimus. Pavyzdžiui, mes atliekame įvairių tarptautinių kompanijų sukurtų produktų testavimą Lietuvos sąlygomis. Tai irgi yra labai svarbi mūsų veiklos dalis.

Taigi konkurencija vyksta – kartais laimime mes, kartais inovaciją pasiūlo privatus sektorius.“

Jubiliejiniame renginyje pasveikinti buvę Žemdirbystės instituto darbuotojai – senjorai. Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Finansavimas auga

Pašnekovas pažymi, jog mokslinei Centro veiklai būtinas finansavimas auga.

„Moksliniai tyrimai yra fantazijos dalykas – tai reiškia pamatyti ar sukurti kažka tokio, ko niekas dar nesukūrė ar nepamatė, – akcentuoja dr. G. Brazauskas. – Taigi finansavimo visada galėtų būti daugiau, bet tikrai džiaugiamės, kad pastaruoju metu iš valstybės biudžeto skiriama daugiau lėšų. Taip pat mes labai aktyviai dalyvaujame įvairiuose Lietuvos bei tarptautinės erdvės konkursuose, kuriuose laimime finansavimą savo projektams.

Esame išsikėlę tikslą – didinti savo tarptautinį matomumą ir labiau jungtis į partnerystes. Tokia strategija padeda užsitikrinti geresnį finansavimą iš tarptautinių fondų.“

Gamtos iššūkiai mokslininkams

Didžiausius iššūkius žemės ūkio srityje dirbantiems mokslininkams, pasak dr. G. Brazausko, šiandien kelia pati gamta.

„Spartėjanti klimato kaita – didžiausias iššūkis, – įvardija pašnekovas. – Daugelį technologijų, kurios buvo kuriamos, testuojamos kelerius metus ar net dešimtmečius, dabar reikia labai staigiai adaptuoti.

Turime būti pasiruošę itin greitai prisitaikyti prie kintančio klimato ir taip pat turėti ateities prognozes – kas laukia po 5–10 metų, nes technologijos ar produkto patekimas į rinką nuo mokslininko eksperimento iki rinkos užtrunka tam tikrą laiką. Taigi visada turime būti žingsniu priekyje ir tai nėra paprasta, ypač – kai viskas labai sparčiai keičiasi.“

Akvilė KUPČINSKAITĖ / „Rinkos aikštė“