Alytaus rajone įgyvendino originalią idėją – įrengė medaus savitarnos namelį

Medaus savitarnos namelis iškilo prie bitininko namų

Per ilgus darbo metus bitininkas Virginijus Buterlevičius užsiaugino nemažą  būrį ištikimų klientų, kurie kasmet sugrįžta įsigyti jo medaus. O norėdamas medų padaryti dar lengviau prieinamą, prie savo namų Punioje Virginijus neseniai įrengė medaus savitarnos namelį.

Jaukios idėjos autorė – Virginijaus antroji pusė Milda. Ji pasiūlė įrengti vietą, kurioje žmonės galėtų patogiai ir paprastai įsigyti medaus bet kuriuo metu. Taip prieš maždaug mėnesį prie namų atsirado nedidelis medinis namelis, kurio lentynose išrikiuoti įvairūs medaus stiklainiai.

Bitininkas džiaugiasi, jog savitarnos namelis greitai tapo pastebėtas. Nors namelis veikia dar visai neseniai, juo jau aktyviai naudojamasi – važiuodami keliautojai vis dažniau stabteli prie namelio pakelėje nusipirkti šviežiai išsukto medaus.

Pats Virginijus su pirkėjais akis į akį nesusitinka. Žmonės medų įsigyja savarankiškai, todėl jam net nereikia palikti darbų bityne ir skubėti pasitikti klientų. „Nesu matęs nė vieno pirkėjo. Žmonės atvažiuoja, pasiima medaus ir palieka pinigus. Viskas vyksta pasitikėjimo principu“, – pasakoja bitininkas. Virginijus Buterlevičius savo medų pirkėjams siūlo ne tik savitarnos namelyje Punioje, bet ir reguliariai veža ir į Jazminų turgavietę, Alytaus mieste.

Bitės moko neskubėti

Per daugelį metų sukaupta patirtis leido suprasti, kad bitininkystėje nėra vietos skubėjimui. Kantrybė – viena svarbiausių savybių šiame darbe. „Bitininku gali būti ne kiekvienas. Reikia mėgti bites. Kantrybė yra pagrindinė savybė. Jei motinėlė prastai dirba ir ją reikia pakeisti, tarp dešimčių tūkstančių bičių ją surasti nėra paprasta. Kartais prie avilio tenka prastovėti ir kelias valandas“, – bitininkystės subtilybėmis dalinasi Virginijus Buterlevičius.

Paklaustas, kas bitininko darbe labiausiai patinka, Virginijus nedvejodamas atsako – pavasaris. Būtent tada po žiemos atgyja visa gamta, o kartu ir bitės. Tuomet tikrinami aviliai, stebima motinėlės veikla ir rūpinamasi, kad šeimoms netrūktų maisto. „Visada įdomu stebėti jų gyvenimą. Kiekviena šeima savita, o kuo daugiau metų dirbi, tuo geriau supranti jų pasaulį“, – pasakoja bitininkas.

Vasarą aviliuose verda tikras gyvenimas. Dešimtys tūkstančių bičių kasdien skrenda į laukus ir pievas rinkti nektaro. Anot Virginijaus, medaus kiekis kasmet labai priklauso nuo gamtos sąlygų. Vienais metais medaus būna gausiai, kitais – priešingai. Pernai bitės sunešė daugiau kaip tris tonas medaus. Koks bus šių metų rezultatas, bitininkas prognozuoti neskuba. „Dabar medaus yra, o kas bus vėliau, nežinome. Viskas priklauso nuo oro ir gamtos“, – sako jis.

Didžiausia nelaimė kiekvienam bitininkui – bičių šeimų žūtis. Su tuo Virginijui teko susidurti ir šiemet. „Bitės sunkiai žiemojo, viena šeima krito. Tai skaudžiausia, kas gali nutikti bitininkui“, – prisipažįsta pašnekovas.

Nors šaltuoju metų laiku aviliuose darbų mažiau, jis vis tiek jaučia poreikį aplankyti savo bičių šeimas, įsitikinti, kad joms nieko netrūksta, ir bent trumpam pabūti šalia.

Neatsiejama gyvenimo dalis

Nuo pirmųjų pavasario žiedų iki paskutinių rudens darbų bityne Virginijus kasdien vis labiau įsitikina, kad būtent čia atrado savo tikrąjį pašaukimą. Su bitėmis jis susipažino dar būdamas dešimties metų. Tuomet padėdavo pažįstamam patyrusiam bitininkui, o už darbą gaudavo ne pinigų, o medaus. Nors šeimoje niekas bitininkyste neužsiėmė, vaikystėje užsimezgęs ryšys su bitėmis išliko visam gyvenimui. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius gyventi į Dzūkiją iš Biržų krašto atsikėlęs vyras neturėjo nė vienos bičių šeimos, tačiau netrukus įsigijo dvi ir pradėjo kurti savo bityną. Šiandien savo bitinuose jis prižiūri apie 90 bičių šeimų.

Virginijaus šeimoje bitininkystės tradicijų nebuvo. Nei tėvai, nei kiti artimieji bitėmis nesidomėjo, todėl jis tapo pirmuoju ir iki šiol vieninteliu bitininku šeimoje. Nors sūnus užaugo matydamas tėvo darbą, bitininkystė jo nesuviliojo.

Virginijus Buterlevičius įsitikinęs, kad tikras bitininkas negali dirbti vien dėl rezultato ar derliaus. Svarbiausia – meilė bitėms ir noras jas suprasti. Būtent todėl jis iki šiol su tokiu pat entuziazmu atveria avilius kaip ir pirmosiomis savo bitininkavimo dienomis.

Per ilgus bitininkavimo metus vyrui nė karto nekilo mintis atsisakyti bitininkystės. Priešingai – kuo daugiau laiko praleido tarp avilių, tuo stipriau įsitikino, kad būtent čia yra jo vieta: „Jei tai man nepatiktų, seniai būčiau pasirinkęs kitą veiklą. Bitininkystė – ne darbas, o gyvenimo būdas – kai myli tai, ką darai, nebeskaičiuoji nei metų, nei valandų.“

Alytaus rajono savivaldybės informacija