Ashburn +36,1 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 23 Bir 2024
Ashburn +36,1 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 23 Bir 2024

Ankstyvasis šalpusnis – pavasario pranašas

2023/03/04


Prasidėjo kalendorinis pavasaris. Tikrojo, kai išsilies didžiosios upės, pradės tekėti klevo ar beržo sula ir prasidės augalų vegetacijos periodas, dar teks šiek tiek palaukti. Gamtoje pavasario pradžia laikoma, kai parlekia paukščiai keleiviai, pasirodo pirmieji drugiai ir pražysta augalai. Pašalui išėjus, kai vidutinė temperatūra pakyla per 3-5 °C, pražysta ankstyvasis šalpusnis.

Pavasario sezonas fenologijoje yra skirstomas į tris periodus: ankstyvąjį, tikrąjį ir vėlyvąjį. Ankstyvojo pavasario periodo pradžioje pražysta paprastasis lazdynas (Corylus avellana L.), baltalksnis (Alnus incana Moench) ir ankstyvasis šalpusnis (Tussilago fanfara L.).

Paprastojo lazdyno ir baltalksnio žydėjimui pakanka, kai vidutinė paros oro temperatūra yra aukštesnė negu 0 °C, o ankstyvajam šalpusniui pražysti reikalinga šiluma, todėl jis pražysta tik pašalui išėjus, kai vidutinė temperatūra pakyla per 3-5 °C.

Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago fanfara L.) apie savo atgimimą iš pradžių praneša tik žiedais, o lapai išauga vėliau. Romėnai šį augalą vadino filius ante patrem, t. y. „sūnus anksčiau už tėvą“.

Anksti pražystantys, saulės geltonumo žiedai nuo seno naudojami nuo įvairių uždegimų, kosulio, kitų kvėpavimo takų ligų gydymui. Lietuvoje auga vienintelė šios genties rūšis – ankstyvasis šalpusnis. Tai astriečių (Asterales) eilės astrinių (Asteraceae) šeimos daugiamečių augalų gentis. Jos pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio tussis - kosulys ir agere - judintis, kurie nusako dažniausią šių augalų vartojimą liaudies medicinoje - pajudinti, išvyti kosulį.

Šalpusnis kilęs iš Europos ir Azijos. Dabar paplitęs ir Amerikoje. Kiekvienoje šalyje šalpusnis nelieka nepastebėtas, todėl turi savitą liaudišką pavadinimą, atspindintį tos šalies papročius. Išvertus į lietuvių kalbą vienur vadinamas asilo koja, kitur – jaučio pėda, dar kitur – kumeliuko koja, arklio snukio žole, žiemos gėle...Šalpusnis auga visoje Lietuvoje, tad turi ne vieną vardą. Kai kur šis augalas vadinamas šaltapusiu, šaltašoniu, šaltpusniu, baltapusniu, baltapusiu, peršaute, poplučiakiais, šalpusne, ugnialapiu... Kai kur vadinamas rusišku šalpusnio pavadinimo „motina–pamotė“ sulietuvintu vertiniu – močeka, močekalapiu, močekėle.

Šalpusnis mėgsta drėgną molingą dirvą. Jeigu vieta augalui patinka, jis plačiai išsikeroja. Jo prisirinkti galima ant pylimų, apydrėgniuose laukuose, grioviuose, miško laukymėse. Gausios šalpusnio kolonijos įsikuria šaltiniuotose vietose, tad renkantis vietą šuliniui kasti, reikėtų pasidairyti šio augalo augimviečių. Sakoma, kad šalpusnis kiaurai žemę vandenį mato.

Ankstyvasis šalpusnis – daugiametis žolinis medingas vaistinis augalas, turintis vertikalų apie 20-25 cm ilgio šakniastiebį, iš kurio anksti pavasarį išauga vienas ar keletas vienagraižių stiebų. Ankstyvųjų šalpusnių stiebai paprasti, apaugę žvyniškais–voratinkliškais rausvais lapeliais, pamatiniai lapai 10-20 cm skersmens, apskritoki, šiek tiek dantyti, viršutinė jų pusė – plika, apatinė – baltai pūkuota, žiedai susitelkę į pavienius, 2-2,5 cm skersmens graižus, ryškiai geltoni, kraštiniai išsidėstę keliomis eilėmis, liežuviški, piesteliniai, vaisingi, viduriniai vamzdiški.

Ankstyvieji šalpusniai žydi balandžio ir gegužės mėnesiais. Jų žiedus labai pamėgusios bitės surenka vieną iš skaniausių medaus rūšių. Augalams žydint dieną, jų stiebai būna statūs, o naktį – ir nepražydusių ar peržydėjusių – nulinkę. Graižuose subręsta apie 300 vaisių – cilindriškų, briaunotų, geltonų lukštavaisių, kurių viršūnėje yra 2–3 kartus ilgesni už vaisių skristukai. Šalpusnių sėklos subręsta per 10–25 dienas. Augalams nužydėjus, susidaro pūkai (lukštavaisiai su skristukais), panašūs į pienių pūkus, o juos išnešioja (ir taip išplatina) vėjas.

Šalpusnių žiedynai renkami kovo–balandžio mėnesiais saulėtą sausą dieną, visiškai išsiskleidę. Jų lapai skinami kiek vėliau, iki birželio pabaigos, tik sveiki, be rudų dėmių, su ne ilgesniais kaip 5 cm lapkočiais. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, paskleisti plonu sluoksniu ant popieriaus ar audinio, o geriausia ant tinklo arba specialioje džiovykloje iki 40 °C temperatūroje. Džiovinant lapus ne džiovykloje, kartkartėmis juos reikėtų atsargiai pavartyti, o žiedynus, kai apvysta, patariama suverti ant siūlo, taip jie greičiau išdžiūsta. Lapus dar patariama išdėlioti balta, pūkuota puse į viršų. Vaistinę žaliavą reikia sudėti į sandarų indą ir laikyti tamsioje vietoje. Gerai išdžiovinti šalpusnių lapai yra bekvapiai, viršutinėje pusėje žali, apatinėje - balzganai pūkuoti, kartoko skonio. Iš 5 kilogramų šviežių lapų gaunama apie 1 kilogramą sausos žaliavos.

Valstybinės miškų tarnybos (VMT) specialistai pastebi, kad, norint vaistinei žaliavai prisirinkti šalpusnių žiedų, reikia būti gudriam ir kantriam – jei skinsime jau išsiskleidusius žiedus, nieko nepešime. Vietoj geltonų žiedynų karštu vandeniu teks plikyti balkšvus šalpusnių „pūkus“. O kad taip nenutiktų, reikėtų skinti neišsiskleidusius žiedynus.

Vaistažolių žinovai tvirtina, kad šalpusnis – šauni vaistažolė, kurios vertingi tiek žiedai, tiek lapai. Senovės daktaras Hipokratas karštais lapų kompresais gydė odos uždegimus. Lietuvos senoliai net slogą gydė šviežiomis šalpusnio sultimis. Manyta, kad užtenka šalpusnio sulčių įtraukti į šnerves, ir sloga pasitrauks. Šalpusnio žiedų arbata padeda atsikosėti, skatina prakaitavimą. Mokslininkai ištyrė, kad daugiausia aktyvių medžiagų yra ne šalpusnio žieduose, o jo lapuose. Tad geriausia balandį prisirinkti šalpusnio žiedų, o birželį – lapų.

Literatūroje nurodoma, kad šalpusnis mažina uždegimą, padeda gydant bronchitą, ypač užsitęsusį, gerklų ir trachėjos uždegimus, bronchinę astmą. Šalpusnis pasižymi stipriu priešuždegiminiu poveikiu, skystina gleives ir lengvina atsikosėjimą, gelbsti užpuolus bronchų astmai, nes šalpusnis turi dar ir spazmus atpalaiduojančių savybių. Ypač tinka su medumi. Žieduose ir lapuose yra gliukozido tusilagino, gleivinių medžiagų, inulino, tanidų, dekstrino. Šalpusnio lapų užpilas ar nuoviras, ypač mišiniuose su kitomis tam tikslui parinktomis vaistažolėmis, yra geras gerklės, bronchų, plaučių draugas, tad tinka visais atvejais, kai sakoma „gripuoju“, nesvarbu, ar tai būtų tikras gripas ar banalus peršalimas – abiem atvejais reikia padėti savo gerklei, bronchams, trachėjai, plaučiams, juolab, kad šalpusnio lapų veikliosios medžiagos dar ir stimuliuoja kvėpavimą.

Tačiau DĖMESIO! Ankstyvųjų šalpusnių preparatų vartoti galima tik itin atsargiai, ne daugiau kaip valgomąjį šaukštą žaliavos per parą, ne ilgiau negu 5–7 dienas. Jeigu padėjo – puiku, nepadėjo – ką padarysi, ilgiau vis tiek negalima vartoti.

Ankstyvojo šalpusnio preparatų negalima vartoti nėštumo metu ir žindant. Nepatartina vartoti sergant anemija ir širdies ligomis. Dar daugiau: itin dideli kiekiai arba ilgas šalpusnio preparatų vartojimas gali sukelti kepenų susirgimus. Ir nors gydytojai tikina nepastebėję ūminių apsinuodijimų nuo šios vaistažolės, joje randamų pirolizidino alkaloidų poveikis nėra iki galo ištirtas.

Dr. Jadvyga Balvočiūtė, profesionali farmacininkė, ekologinio vaistažolių ūkio įkūrėja pasakojo, kad svarbiausia – saikas. „Šalpusnis uždraustas, neturim teisės jo rekomenduoti. Labai gerai pavartoti jo žiedelių ir lapai naudingi, tačiau rado vėžį sukeliančių medžiagų ir uždraudė rekomenduoti. Šis augalas turi retai augaluose randamo sidabro, tačiau labai stipriai veikia priešuždegimiškai. Manau, jeigu išgersime kokį puodelį arbatos, nieko neatsitiks“, - sakė daktarė. Žymioji Lietuvos žolininkė įsitikinusi, kad jeigu susirgęs žmogus iki savaitės laiko pagers šalpusnių arbatos, nieko blogo neatsitiks, tačiau be reikalo gerti šių augalų arbatos, juolab šalpusnių žiedynų įmesti į salotas ar daryti iš jų desertus, jokiu būdu negalima.

 

VMT informacija

Dalintis