Apie australiškai lietuvišką ūkininkavimą – iš pirmų lūpų

Saulėtąją Australiją į Obelijos kaimą Alytaus r. iškeitę Vaida ir Karlas Zygfridas Peteraičiai savo sprendimo ūkininkauti Lietuvoje tvirtina nesigailintys.

Apie šalyje vystomus stambius ir smulkesnius mėsinės galvijininkystės ūkius bei įvairius iššūkius, kuriuos tenka įveikti šių ūkių šeimininkams, „Ūkininko patarėjas“ kalba nuolat. Tačiau apie Alytaus r., Miroslavo seniūnijoje, kuriamą Peteraičių šeimos ūkį pasakojimą reikėtų pradėti nuo labai netikėtos aplinkybės, kaip kartą prieš dvidešimt metų Vilniuje susitiko lietuvaitė Vaida ir per atostogas į Lietuvą ieškoti savo giminės šaknų atskridęs australas Karlas Zygfridas... Nes jei ne šis susitikimas, šiandien, tikėtina, nebūtų nei atkuriamo dvaro vaizdingoje Obelijos ežero kaimynystėje, nei iš tolimos Australijos parsivežtos savitos ūkininkavimo patirties.

Lietuva–Australija–Lietuva „Esu viena tų lietuvaičių, kuriai susitikimas su užsieniečiu buvo lemtingas. Karlas Zygfridas 1995-aisiais pirmą kartą buvo atvykęs į Lietuvą, norėdamas susirasti Žemaitijoje gyvenančius savo senelių iš tėvo pusės giminaičius, o aš, ką tik baigusi architektūros ir urbanistikos studijas tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute (šiuo metu – Vilniaus Gedimino technikos universitetas – aut. past.), dirbau „Lietuvos avialinijose“ klientų aptarnavimo sektoriuje. Karlas Zygfridas mane netikėtai ir užkalbino, pasiguosdamas, kad po nepažįstamą Vilnių klaidžioja vienišas. Sutikau jam pavertėjauti. O jau po poros savaičių Panevėžyje gyvenančių mano tėvų jis paklausė, ar galėtų Vaidą pakviesti į Australiją paatostogauti. Vyras iki šiol prisimena, kaip piktai tąsyk į jį žiūrėjo mano tėtis“, – šiandien su šypsena pasakoja Vaida Peteraitis. Į Australiją po pusmečio ji išskrido ir šios „atostogos“ užsitęsė... 17 metų. Per tą laiką šeimoje gimė trys atžalos – Elena, Rasa ir Zygfridas. Buvo susikurti namai ir finansiškai stabili aplinka – abu sutuoktiniai turėjo perspektyvius darbus, o gyvendami kaimiškoje vietovėje papildomai ir ūkininkavo. Periodiškai išsiruošdavo ir į tolimas keliones Vaidos gimtinėn. „Viena dukrų buvo šeštokė, kai mokykloje pasirinko užduotį parašyti rašinį apie jos vienmečių moksleivių gyvenimą Australijoje, Rumunijoje ir Lietuvoje. Todėl būdami Vilniuje atostogų metu apsilankėme Lietuvių namuose, t.y. internatinėje mokykloje, kurioje mokosi iš užsienio atvykę lietuviškų šaknų turintys vaikai. Ir ten mus nepaprastai šiltai priėmė. Nuo to laiko gal dvejus metus vis kirbėjo mintis, kad reikia suteikti galimybę vaikams artimiau susipažinti su Lietuva ir joje gyvenančiais giminaičiais. Kol vieną dieną priėmėme ilgai brandintą sprendimą – arba dabar, arba niekada. Vienų vaikų, aišku, neišleidome. Su vyru sutarėme, kad su jais išvykstu vieniems mokslo metams, o jis lieka dirbti Australijoje. Bet jau po trijų mėnesių vyras vienas neišlaikė ir paskui mus atskrido į Vilnių. O po pusmečio pardavėme ūkį Naujajame Pietų Velse ir nusipirkome apleistą dvarvietę Obelijos kaime. Nei vaikams, nei mums niekas nesakė, kad bus lengva. O gerai ar blogai padarėme, parodys laikas“, – filosofiškai dėsto Vaida Peteraitis, skaičiuodama, kad šios Kalėdos Lietuvoje jų šeimai buvo jau trečiosios. Ir jų šventiškai nuotaikai, moters teigimu, niekada neprilygo po kaitria Australijos saule vidurvasarį puošiamas kalėdinis medis.

Sausra truko... septynerius metus Karlas Zygfridas Peteraitis yra diplomuotas aukščiausios kvalifikacijos vynuogininkystės specialistas, kurio studijas universitete finansavo jo pirmasis darbdavys. Pašnekovas pasakoja, kad Australijoje, nepriklausomai nuo šeimos finansinės padėties, įprasta, jog vaikai nuo paauglystės pradeda dirbti. Tad ir jis su bendraamžiais stropiai triūsė vynuogyne. Sulaukęs pilnametystės yra ragavęs ir kaubojaus gyvenimo romantikos – jodinėdamas arkliu varinėjo kalnuose ir ganyklose ganomas didžiules galvijų bandas. „Šiam darbui Australijoje pasitelkiami net sraigtasparniai“, – pasakoja jis, paaiškindamas, kad šios šalies atokiuose, sunkiai pasiekiamuose regionuose įprasti ūkiai, kuriuose laikoma 2–3 tūkst. galvijų. Bet kaip papildomas šeimos verslas populiarūs ir visiškai maži ūkeliai, kuriuose laikoma vos keletas galvijų, avių ar arklių. Ne išimtis šiuo požiūriu buvo ir patys Peteraičiai, papildomai penėti aukcione pirkdavę nujunkytų mėsinių mišrūnų. Į klausimą, kiek perspektyvi vynuogininkystė galėtų būti ir Lietuvoje, K. Z. Peteraitis su šypsena teigia, jog šią „perspektyvą“, tikėtina, numatė dar senieji Lietuvos kunigaikščiai. Priešingu atveju vynuogės jau seniai čia noktų. „Mėgėjiška vynuogininkystė, be abejo, gali gyvuoti, tačiau pramoninei gamybai Lietuvoje ir klimatas per šaltas, ir dirvožemis per daug derlingas“, – teigia patyręs vynuogininkystės žinovas. Peteraičiai 300 km atstumu nuo Sidnėjaus nutolusį 16 ha ploto ūkį, kuriame ketino auginti vynuoges, pasakoja įsigiję 2001 m., nesitikėdami, kad Naujajame Pietų Velse 2000 m. prasidėjusi sausra truks net septynerius metus. „Regione buvo paskelbtas vandens dalijimosi planas. Tarkime, per mūsų valdą tekėjo upelis. Australijoje vandens telkinys laikomas vertingu nekilnojamuoju turtu. Tačiau, norint ir iš savo upelio pumpuoti vandenį, reikia įsigyti nepigiai kainuojančią licenciją, pagal kurią buities ir žemės ūkio reikmėms leidžiama suvartoti ne daugiau kaip 20 megalitrų per metus. Maistui gaminti renkamas ir filtruojamas lietaus vanduo. Visuose tokiuose upeliuose yra įrengti vandens matuokliai. Jeigu per parą upeliu prateka mažiau kaip vienas megalitras vandens, jo semti negalima. Sausros metu vandenį apskritai leidžiama vartoti tik buičiai ir gyvuliams girdyti. Draudžiama lašinti ant vynuogie­nojų, laistyti daržoves, vaismedžius. Vieną vynuogių derlių per sausrą esame visiškai praradę. Todėl vyras iki šiol negali atsistebėti, kodėl Lietuvoje su aplinkosauga ir vandeniu dažnai elgiamasi labai neatsakingai“, – kalba iš Australijos grįžusi lietuvė.

Pirmenybė mišrūnams ir žaliesiems pašarams Pasakodamas apie mėsinės galvijininkystės specifiką Karlas Zygfridas pastebi, kad Australijoje populiariausia mėsinių galvijų veislė yra angusai. Taip pat herefordai, šarolė, limuzinai. Bet ne veislininkystės tikslams, o mėsos gamybai auginamose bandose dažniausiai laikomi mišrūnai ir taikomas heterozės efektas. Tad ir Lietuvoje šeima yra nusipirkusi angusų veislės reproduktorių ir porą veislinių telyčių bandos genetinei kokybei pagerinti, o visi kiti 30 ha plote laikomi galvijai – mišrūnai. Tiek žiemą, tiek vasarą jie šeriami tik žaliaisiais pašarais. „Mokslo įrodyta, kad miltai, kuriais papildomai penimi galvijai, žmogaus organizme skatina „blogojo“ cholesterolio gamybą. Be to, galvijas yra žolėdis, todėl grūdiniai netinka ir jo paties prigimčiai“, – savo nuostatą dėsto Karlas Zygfridas. Visus gyvulius šeima yra įsigijusi vidaus rinkoje, nes, pašnekovų nuomone, iš Vakarų Europos įvežamų veislinių galvijų kaina mūsų šalyje yra neadekvačiai aukšta. „O štai žemė Lietuvoje 3–4 kartus pigesnė negu Australijoje“, – su šypsena pastebi pašnekovas. Peteraičiai ūkyje laiko ir avių. Jos taip pat berišon diu šer ir Romanovo veislės mišrūnės, kergiamos su grynaveisliu sufolkų veislės avinu, nes, pasak ūkininkų, tai leidžia padidinti skerdenos išeigą išlaikant geriausias skonines mėsos savybes.

Tiek žiemą, tiek vasarą galvijai šeriami tik žaliaisiais pašarais, nes šeimininkų teigimu, mokslo įrodyta, kad miltai, kuriais papildomai penimi galvijai, žmogaus organizme skatina „blogojo“ cholesterolio gamybą. Be to, galvijas yra žolėdis, todėl grūdiniai netinka ir jo paties prigimčiai.

Pasigenda gyvulių aukcionų „Šiemet jau planuojame pradėti pardavinėti pirmąjį galvijų prieauglį. Bet Lietuvoje labai pasigendame aukcionų. Laimė, užmezgėme kontaktą su Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija, su Alytaus r. ūkininkų sąjunga. Tikimės per kooperatinę bendrovę „Baltic cattle“ bulius parduoti Šveicarijos rinkai, avis – tiesiogiai vartotojams Lietuvoje. Australijoje, kaimiškoje vietovėje, kurioje gyvenome, regioniniai aukcionai vykdavo du kartus per savaitę ir žmonės juose galėdavo parduoti viską –pradedant buliais, baigiant žąsimis“, – vardija aukcionų privalumu neabejojanti Vaida. Pašnekovai pasakoja, kad rajono centre Masvelbruke, 25 km atstumu nuo jų buvusių namų, veikia net kelios agentūros, užsiimančios aukcionų organizavimu. Į ūkį atvykęs tokios agentūros atstovas apžiūri bandą, sutvarko dokumentus, pasirūpina gyvulių transportavimu. Už šias paslaugas ūkininkas sumoka 1–1,5 proc. nuo galvijų pardavimo sumos. „Keli šimtai galvijų į aukcioną paprastai suvežami iš vakaro. Renginys prasideda 8 val. ryto ir tęsiasi visą dieną. Pats ūkininkas gali važiuoti pasižiūrėti, kaip seksis jo galvijams, bet gali ir nevažiuoti, nes aukciono rezultatai nuolat pranešinėjami per radiją. Suprantama, po ilgesnės sausros, kai stinga vandens ir žalienų, kainos aukcionuose paprastai krinta, nes padidėja galvijų pasiūla“, – Australijos galvijininkystės realijas dėsto Vaida, pastebėdama, kad šioje šalyje ūkininkai pašarus, skirtingai nei lietuviai, kaupia ne žiemos, o sausros periodui. Porą kartų per metus regione vyksta ir įspūdingos veislinių galvijų parodos-aukcionai. Jų metu savo puoselėjamus augintinius pristato ne tik ūkiai, bet ir mokyklų moksleivių komandos. „Šalies švietimo sistema veikia labai nuosekliai ir kryptingai, jau šiandien galvojant apie dabartinės kartos ūkininkų pamainą“, – teigia pašnekovė neabejodama, kad ši Australijos patirtis labai tiktų ir Lietuvai. „Buvome nuvykę į Algirdiškį. Ten sąlygos aukcionams organizuoti išties puikios“, – dalijasi įspūdžiu sutuoktiniai, nesuprasdami, kodėl aukcionai Lietuvoje vis dar neįsibėgėja, o ūkininkams tenka ieškoti skelbimų apie galvijų pardavimus laikraščiuose ir internete. Apmaudu jiems ir dėl to, kad į ūkį atvykę supirkėjai už mėsinį bulių siūlo ne daugiau nei už išmelžtą pieninę karvę. Karlas Zyg­fridas sako nuolat laikantis ranką ant visos Europos Sąjungos jautienos rinkos pulso. Ir jį stebina, kad, šią savaitę ES vidurkiui esant 4,34 Eur/kg, Lietuvos vidaus rinkoje galvijų skerdenos kilogramo vidutinė kaina tesiekia 2,69 Eur.

Ilgisi australiškos tvarkos Į klausimą, kas gyvenant Lietuvoje labiausiai yra nepriimtina, Karlas Zygfridas atsako ilgai nesvarstęs: „Biurokratija, korupcija ir prie grandinių rišami šunys, galvijai, arkliai.“ Australijoje, anot jo, valdžia stengiasi, kad žmogui būtų kuo lengviau, Lietuvoje – kuo „klampiau“. „Kai steigėme ūkį ir tvarkėme dokumentus, neretai paaiškėdavo, kad net specialistai tą patį teisės aktą traktuoja skirtingai“, – vyrui antrina ir Vaida. Gyvendami Lietuvoje sutuoktiniai teigia pasigendantys žmonių pilietiškumo, sąmoningumo, bend­ruomeniškumo, o iš valstybinių institucijų pusės – didesnio pasitikėjimo ūkininkais. „Be abejo, tam tikra kontrolės sistema veikia ir Australijoje, tačiau ūkininkas artimiausioje kaimo parduotuvėje gali laisvai nusipirkti vakcinos ir pats vakcinuoti, taip pat kastruoti gyvulius. Lietuvoje dėl to buliuką reiktų vos ne vežti į ligoninę. O štai šimtametes galvijų auginimo tradicijas turintys australai neabejoja, kad bulių kastravimas yra naudingas bent keliais aspektais – iki minimumo sumažina atsitiktinio poravimosi riziką, agresiją bei pagerina mėsos kokybę“, – teigia Karlas Zygfridas. Peteraičius glumina ir iš so­cial­inių pašalpų Lietuvos kaime gyvenančios šeimos. „Australijoje valstybė deda didžiules pastangas, kad tik žmogų įtrauktų į darbo rinką. Kai jauniausias sūnus pradėjo lankyti mokyklą, turėjau galimybę baigti kursus, kuriuose mokiausi kompiuterinio raštingumo, papildomai matematikos ir anglų kalbos, darbdavio ir darbuotojo santykių etiketo. Pastarojo dalyko Lietuvoje ypač pasigendu. Vėliau nesunkiai susiradau darbą statybos ir dizaino firmoje, naudojausi lanksčiu darbo grafiku, kuris leido pakankami laiko skirti ir šeimai“, – gyvenimą Naujajame Pietų Velse prisimena Vaida. Anot pašnekovų, kaimiškųjų gyvenviečių Australijoje praktiškai nėra – visi žmonės gyvena vienkiemiuose, bet bendruomenių savivalda yra labai stipri. Bend­ruomenės priima sprendimus, organizuoja renginius, kuriuos finansuoja vietos pramonininkai. „Australiškos tvarkos ilgisi ne tik vyras, bet ir aš“, – prisipažįsta Vaida, pastebinti, kad Australijoje nėra atskirties tarp kaimo ir didmiesčių. Visi žmonės jaučiasi lygūs ir valstybei vienodai svarbūs. „Ten prieš įstatymą visi yra tikrai lygūs. Politikai už prasižengimus lygiai taip pat baudžiami kaip ir eiliniai piliečiai. Žmogus taisyklių laikosi ne todėl, kad jį, tarkime, mato pareigūnas, o todėl, kad tai yra įaugę į kraują. Australijoje ne kalbomis, o iš tiesų skatinamas ir visų sričių smulkusis verslas. Taip pat ir žemės ūkio. PVM šviežiai mėsai, pienui, daržovėms yra nulinis, gyventojų pajamų mokesčiai progresiniai. Kitaip tariant, daugiau uždirbi, daugiau ir atiduodi, nes turi galimybę tai daryti. O atsiskaitymas už darbą vokelyje būtų visiškai nesuprantamas dalykas nei darbdaviui, nei darbuotojui. Pranešimus atitinkamoms tarnyboms apie gyvūnų gerovės ar kitokios tvarkos pažeidimus australai traktuoja ne kaip skundimą, o kaip pilietiškumo apraišką. Lietuvoje tokio sąmoningumo dar taip pat labai stinga. Tačiau ne kritikuoti čia sugrįžome, o gyventi, dirbti ir pagal išgales kažką pakeisti į gera“, – teigia Vaida ir Karlas Zygfridas Peteraičiai, džiaugdamiesi, kad vietos žmonės juos sutiko draugiškai, kad kaimynams padedant Karlui Zygfridui pavyko susiremontuoti ankstesnių dvaro šeimininkų paliktą traktorių „Belarus“, kad kaimynai vis drąsiau praveria jų namų duris, nes kitos vietos susibūrimams iki šiol Obelijos bendruomenė neturėjo. Tiesa, Peteraičių ūkiui labai praverstų ir naujas traktorius, tačiau pasinaudoti investicine ES parama žemės ūkio valdų modernizavimui ūkininkams vargu ar pavyks, nes besikuriantis ir kol kas produkcijos nerealizuojantis ūkis neatitinka šiuo metu galiojančių paramos įgyvendinimo taisyklių reikalavimų.

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.