Ar iš tikrųjų „Lifosa“ gali bankrutuoti ir kam tai gali būti naudinga?

Kam būtų naudingas „Lifosos“ bankrotas?

„Mintys dėl galimo „Lifosos“ specialaus bankrotinimo, pinigų plovimo yra absoliutus absurdas. Tokias mintis gali skleisti tik tie, kurie nesusipažinę su fosfatinių trąšų pasauline pramone, rinka ir kainų formavimo principais, – dėstė J. Dastikas. – „Lifosa“ yra pasaulinės trąšų pramonės rinkos dalis ir produkcija parduodama tik pasaulyje susiformavusiomis kainomis.“

Paklaustas, kam būtų naudingas „Lifosos“ bankrotas, apie kurį vis garsiau kalbama, J. Dastikas sakė: „Jis būtų naudingas mūsų konkurentams ir tiems, kurie gamina tokią produkciją ir importuoja į Lietuvą tokias pat trąšas. Jiems išeina geras biznis, nes užkelia kainas ir nebūtų konkurencijos iš „Lifosos“.

Pagrindiniai konkurentai yra Marokas ir Saudo Arabija. Šiais laikais Marokas yra visiškai netoli. Mus jau seniai stūmė ir galiausiai iš Indijos rinkos išstūmė Saudo Arabija. Anksčiau mes daug parduodavome produkcijos Indijos rinkoje. Paskutiniu metu tokios produkcijos labai daug pradėjo gaminti Kinija. „Lifosa“ ten anksčiau eksportuodavo ir Kinija sunaudodavo apie 30 proc. pasaulio eksporto. Dabar Kinija jau pati apsirūpina ir netgi dalį eksportuoja.

Pagrindiniai „Lifosos“ produkcijos pirkėjai buvo išsidėstę aplink Baltijos jūrą, taip pat ir Ukrainą. Įvedus sankcijas, dalis pirkėjų nenori turėti reikalų su „Lifosa“, nes ji yra sankcionuota. Šiuo metu dėl sankcijų dalis pirkėjų Europoje atsisako pirkti „Lifosos“ produkciją ir ši įmonė yra priversta rinkos ieškoti tolimesnėse šalyse – Pietų ir Šiaurės Amerikoje, dėl to labai padidėja logistikos išlaidos.“

Paaiškino trąšų rinkos veikimo principą

Buvęs gamyklos vadovas nuosekliai paaiškino trąšų pramonės veikimo principus remdamasis konkrečiu „Lifosos“ pavyzdžiu.

„Penkerius metus mūsų dalinė akcininkė buvo Amerikos kompanija „Cargill“ ir pagal jos ilgalaikius stebėjimus fosfatinių trąšų gamyklos vidutiniškai penkerius metus savo produkciją parduoda aukščiau savikainos, o dvejus metus – žemiau savikainos. Tai aiškinama tuo, kad fosfatinių trąšų poreikis pasaulyje nuolat auga, per metus 2–4 proc. Pasiūla taip pat auga, bet netolygiai, tik tada, kai pastatomos naujos gamyklos arba išplečiami senųjų pajėgumai. Tada pasiūla viršija paklausą ir kainos pradeda kristi. Įmonės, kurių produkcijos savikaina aukšta, užsidaro arba bankrutuoja.

Tų įmonių, kurių produkcijos savikaina aukšta, išgelbėti paprastai nepadeda nei bankai, nei tuo labiau konkurentai. Užsidarius keletui įmonių, pasiūla sumažėja ir dėl to kainos vėl pradeda augti. Likusių įmonių pelnai didėja, bankai siūlo paskolas ir paprastai statomos naujos įmonės arba plečiamos veikiančios. Tai užtrunka apie 3–4 metus. Po to pasiūla vėl viršija paklausą ir dainelė vėl prasideda iš naujo. Taip kad tos kainos taip ir svyruoja“, – aiškino J. Dastikas.

Anot jo, „Lifosos“ produkcijos savikaina niekada nebuvo labai žema ir pelnai lyginant su apyvarta nebuvo dideli. O nukritus kainoms, įmonė dirbdavo nuostolingai.

„Savikainą daugiausia lemia žaliavų kaina, kuri mano darbo laikais sudarydavo nuo 70 iki 85 proc., o likusią dalį sudaro logistika, energetika, eksploatavimo išlaidos ir mokesčiai.

„Lifosa“ savo produkciją pardavinėja pasaulinėmis kainomis, nes kitaip negali. Žemesne kaina parduoti negali, nes žaliavas perka iš įmonių, kurios ir pačios gamina tokį produktą.

Šiais laikais informacija sklinda labai greitai ir kolegos greitai imasi priemonių – arba pakelia žaliavų kainą, arba iš viso jų nebeparduoda. Čia tas pats, kas turguje pardavinėti lašinius: jeigu gadinsi rinką, kiti pardavėjai arba išvys tave iš turgaus, arba imsis kitokių žiauresnių priemonių, – palygino pašnekovas. – Įvedus sankcijas, prie savikainos „Lifosoje“ prisidėjo dar viena dedamoji – sankcijos. Ir tai gana nemaža dedamoji. Bijau, kad „Lifosos“ sukauptų lėšų ilgam neužteks, kad ji atlaikytų kainų nuosmukį.“

Netiki siekiu specialiai privesti įmonę prie bankroto

J. Dastikas prisimena, kad 2000 metais „Lifosai“ grėsė absoliutus bankrotas. Tada krizė tęsėsi 4 metus, o įmonę išgelbėjo būtent A. Melničenka. Buvę akcininkai pardavė įmonę jam, jis sudarė sąlygas dirbti ir „Lifosa“ per dvejus metus atsigavo.

Buvęs „Lifosos“ vadovas nesupranta kalbų neva A. Melničenka siekia specialiai į bankrotą atvesti gamyklą, nes, pasak jo, oligarchui iš to nebūtų absoliučiai jokios naudos, o tik sugadintų savo prestižą.

„Be trąšų ,A. Melničenkos įmonės dar gamina daugiau kaip 100 mln. tonų anglies, elektros energijos tiek, kiek gamindavo dešimt Elektrėnų elektrinių geriausiais laikais, šilumos per dvi valandas pagamina tiek, kiek „Lifosa“ per metus – taip kad jie dar papildomai pajamų gauna iš energetikos ir jo įmonių pelnas, mano žiniomis, per metus sudarydavo 2 mlrd. dolerių. Todėl jam užsiiminėti kažkokiais pinigų plovimais, kaip čia aiškinama, absoliuti nesąmonė. Tuo jis tikrai neužsiims, – įsitikinęs J. Dastikas. – Įsivaizduokit, tai yra paties A. Melničenkos įmonė, jis ją subankrotina, paskui subankrutavusią kažkaip perperka… Jam, uždirbant 2 mlrd. dolerių pelno per metus, „Lifosa“ yra lašas jūroje.“

Kompanijos vertybinė politika

Prisimindamas savo ilgus darbo metus gamykloje, buvęs jos vadovas pasakojo, kad kompanijos valdymo politikos naudą pajuto ne tik gamyklos darbuotojai, bet ir Kėdainių miestas.

„Dabar atsirado naujas terminas – vertybinė politika. Kai aš dirbau, kompanijos politiką tikrai buvo galima vadinti vertybine: pirmiausia iš mūsų buvo reikalaujama darbų saugos, aplinkosaugos, darbo sąlygų gerinimo ir tik ketvirtoje vietoje buvo pelno siekimas. O dar gavus tą pelną, buvo nuostata dalį jo skirti tai bendruomenei, kurioje yra gamyklos. Kėdainiai irgi tą yra pajutę, – kalbėjo pašnekovas. – Ta labdara irgi buvo skiriama pagal tam tikrą politiką, tam, kad nebūtų piktnaudžiavimų ar išdalijama kokiems pažįstamiems.

Priemonės turėjo būti suderinamos su vietos valdžia, o taip pat ir su „EuroChem“ vadovais. Buvo rekomenduojama paramą skirti švietimui, vaikų sportui, sveikatos apsaugai. Nerekomendavo remti sportininkų profesionalų. Visas dėmesys buvo skiriamas augančiai kartai. Ir tam A. Melničenko lėšų negailėjo.“

Ar bus kam gelbėti „Lifosą“?

Prakalbus apie dabartinę „Lifosos“ situaciją, J. Dastikas svarstė, jog kitą kartą įmonei atsidūrus ties bankroto riba, vargu ar bus kam ją gelbėti.

„Kadangi „Lifosos“ gaminamų trąšų savikaina dabar labai aukšta, nežinau, kas galėtų tą padaryti. Juolab kad dabar ir pačiam A. Melničenkai taip pat taikomos sankcijos, – pažymėjo pašnekovas. – Taip, kiek man tenka girdėti, darbuotojai baiminasi, kad įmonė gali bankrutuoti. Tačiau viešoje erdvėje teigiama, kad darbuotojai įtaria, jog A. Melničenka specialiai siekia bankroto.

Aš pažįstu visus darbuotojus, kurie supranta apie fosfatinių trąšų gamybą ir nė iš vieno negirdėjau, kad kaltintų „Lifosą“ specialiu bankroto siekiu. O įmonė eina bankroto link tik dėl to, kad produkcijos savikaina žymiai padidėjo. Ypač dabar ji labai padidėjo dėl jai taikomų sankcijų.

Ir čia jos neišgelbės nei joks administratorius, nei jokia kita kažkokia įmonė, kuriai ją galimai parduos. Čia gali tekti skirti ypatingai daug lėšų jai atsigauti. O kas gali pasaulyje tai padaryti šiuo metu, tai aš tokių įmonių nežinau.“

Ilgametę darbo patirtį „Lifosoje“ turintis buvęs jos vadovas dar kartą pakartojo, kad gamyklai bus labai sunku išgyventi kainų nukritimo laikotarpį. Nepaprastai sunku. Ir jeigu nebus paramos iš niekur, jos likimas gali būti tragiškas.

„Dabartiniai „Lifosos“ vadovai stengiasi tęsti jos veiklą, deda pastangas, kad ji išgyventų, bando kalbėti su valdžia, bet kad valdžia nieko negirdi. Savo laiku, kai buvome puolę į labai didelį bankrotą, padėjo dar a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris neleido atjungti energijos. Būtume užšalę ir palaidoję fabriką, o taip pat tuomet padėjo buvęs ilgametis susisiekimo ministras ir „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Biržiška“, – apie valdžios pastangas anuomet gelbėti gamyklą pasakojo J. Dastikas.

Abejoja administratoriaus reikalingumu

Šių metų gegužės 23 d. baigiasi laikinojo „Lifosos“ administratoriaus „Finance Guru“, kuris turėjo užtikrinti įmonės veiklos skaidrumą ir stebėti, kad jokie pinigai nenukeliautų sankcionuotiems asmenims, įgaliojimai. Per visus tuos metus administratorius buvo kaltinamas pernelyg varžantis ir kontroliuojantis gamyklos veiklą, kilo nesutarimų su įmonės administracija.

Dabar iškilo svarstymų, ar apskritai administratorius yra reikalingas. Tačiau laikinojo administratoriaus atstovas Rimvydas Vaštakas su tokiais svarstymais nesutinka ir ne kartą yra sakęs, kad atlieka tik jam pavestą darbą vadovaudamasis visais LR įstatymais ir dėl to gamykla dirba pelningai. Tačiau šiuo klausimu J. Dastikas turi savo nuomonę.

„Kaip supratau, administratorius labai kontroliavo ekonominę gamyklos veiklos dalį. Kai aš dirbau, buvo specialus Audito skyrius, kuris kontroliuodavo, kad nebūtų jokių machinacijų. Buvo pasamdyta Vokietijos kompanija, kuri buvo atsakinga už pardavimus, nes paprastai per daug įmonių atsiranda visokių machinatorių. Žaliavas pirkdavo centralizuotai pats „EuroChemas“. Mes buvome atsakingi tik už gamybą, kokybę, darbų saugą, aplinkosaugą, darbo sąlygas“, – kalbėjo buvęs vadovas.

J. Dastikas dar kartą pakartojo jau ne kartą išsakytą mintį: „Kol nepanaikins sankcijų, „Lifosa“ negalės normaliai dirbti. O aš suprantu, kad sankcijos bus tol, kol tęsis karas. Ar atlaikys „Lifosa“ ir ar užteks jai turimų resursų, nežinia. Jeigu lygintume užpernai ir pernai metų pelnus, nors produkcijos kainos buvo labai geros, tai yra nepalyginami dalykai.

Nors administratoriai giriasi, kad čia jų dėka buvo gautas toks pelnas, aš suprantu, kad administratoriai ir toliau nori iš „Lifosos“ gauti pajamas ir ją kontroliuoti, įrodinėja savo reikalingumą ir būtinumą. Taip galimai visuomenė ruošiama įmonės bankroto atveju kaltę suversti pačiai įmonei ar A. Melničenkai.“

Su sankcijomis gyvena jau nuo 2014 metų

Galbūt daug kam bus naujiena, tačiau, anot J. Dastiko, su sankcijomis „Lifosa“ gyvena jau nuo 2014 metų, kai buvo užimtas Krymas ir prasidėjo karas Donbase, tik jos buvo taikomos ne pačiai gamyklai, bet kai kuriems asmenims ir įmonėms, kurie yra susiję su Putinu ir turi akcijas įmonės, kuriose gaminamos žaliavos.

„Mūsų valdančios organizacijos juristai „EuroChem“ reikalavo, kad mes iš tokių įmonių nepirktume produkcijos. Mes taip ir darėme, jei tik, žinoma, žinodavome, kad jų akcininkai yra susiję su Putinu. Bet mums jokio sąrašo niekas nepateikė, kurie asmenys ar įmonės yra sankcionuoti, todėl nebuvo taip paprasta žinoti, iš ko galime pirkti produkciją, o iš ko ne“, – apie ilgus metus besitęsiančius gamyklos vargus pasakojo buvęs jos vadovas.

Taip pat jis pabrėžė, kad tai, apie ką kalbėjo, yra susiję tik su fosfatinių trąšų pramone. Kitų trąšų, pavyzdžiui, azotinių, kalio trąšų gaminimo ir pardavimo principai yra visai kitokie.

„Rinkos aikštė“ taip pat kreipėsi ir į „Lifosos“ administraciją su klausimais apie galimą tyčinį bankrotą. Tačiau atsakymų redakcija dar nesulaukė. Kai tik jie bus gauti, straipsnį papildysime.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ/Rinkos aikštė