Ar neteks pradėti skaičiuoti kąsnius?

Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen Europos Parlamentui skaitė metinį pranešimą apie situaciją Europos Sąjungoje (ES). Ir nors didžioji dalis pirmininkės teiginių eilinio piliečio ausiai turėjo skambėti įtikinamai, kai kurių, mano nuomone, kertinių aspektų neišgirdau.

Pripažinta klaida

Pradėsiu nuo to, kas U. von der Leyen pranešime mane nudžiugino. Pirmiausia – ryžtas nuosekliai laikytis tvirto partnerio pozicijų, kurias ES demonstruoja Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste. EK planuoja tęsti tiek galiojančias prieš Rusiją nukreiptas sankcijas, tiek visokeriopą paramą Ukrainai. Nuo pat savo pirmosios kadencijos Europos Parlamente pradžios nepaliaujamai kartojau, kokią didžiulę grėsmę Europai ir pasauliui kelia Putino režimas. Akcentavau, kaip svarbu atitrūkti nuo rusiškų dujų priklausomybės ir apsirūpinti energetika patiems. Dėl šios savo pozicijos patekau į Rusijoje nepageidaujamų asmenų sąrašus, bet nuomonės niekada nepakeičiau. Tad klausantis U. von der Leyen kalbos, buvo džiugu išgirsti pripažintą klaidą – ES derėjo įsiklausyti į Rusiją puikiai pažįstančių valstybių, taip pat ir Lietuvos, perspėjimus dėl agresoriaus neprognozuojamumo.

Ne mažiau nudžiugino didelis EK pirmininkės dėmesys situacijai (tiksliau tariant – chaosui) ES energetikos sektoriuje. Jau spalio mėnesį EK ketina įgyvendinti priemonių planą, kuris turėtų padėti stabilizuoti krizę energetikos sektoriuje. Tačiau, mano manymu, vien šių priemonių nepakaks. Valstybės narės, taip pat ir Lietuva, turi neatidėliodamos imtis veiksmų ir spręsti problemas pačios. Sąskaitos gyventojams išaugo dešimtimis kartų, tačiau įmonės žeriasi pelnus – pavyzdžiui, „Ignitis“ pelnas išaugo tris kartus! Tai ne tik nesąžininga gyventojų atžvilgiu. Tam buvo galima užkirsti kelią laiku, tačiau Lietuvos Vyriausybė to nepadarė. Maža to, pačiu netinkamiausiu metu pradėjo energetikos rinkos liberalizavimą. ES taip pat metus delsė imtis veiksmų, nors dujų kainos pradėjo kilti dar praeitą rudenį ir buvo akivaizdu, kad netrukus gyventojai ir verslai atsidurs sudėtingoje situacijoje.

Apie infliaciją ir apsirūpinimą maistu – nė žodžio

Nusivyliau, kad EK pirmininkė neužsiminė apie smukusį euro kursą ir didžiulę infliaciją. Metinė infliacija ES siekia 8,9 proc., Lietuvoje, remiantis Statistikos departamento duomenimis, vasarą infliacija perkopė 20 proc., o vidutinė metinė infliacija Lietuvoje viršija 13 proc. Tai – ne šiaip sausi skaičiai. Jie reiškia, kad tą patį uždarbį gaunantis žmogus gali įpirkti vis mažiau, o juk nuo kosminių sąskaitų už elektros energiją ar šildymą nepabėgsi. Apmaudu, kad EK net nekalba apie priemones situacijai suvaldyti.

Visgi labiausiai metiniame EK pirmininkės pranešime pasigedau bent menkiausio dėmesio apsirūpinimo maistu klausimui. Regis, tiek pašonėje vykstantis karas, tiek daugybę mėnesių užsitęsusi pasaulinė pandemija turėjo pasiųsti nedviprasmišką signalą, kad užvis svarbiausia – ES bei savo valstybėje pasigaminti pakankamai maisto. Bendraudamas su Lietuvos žemdirbiais, ypač gyvulininkais, matau, į kokią beviltišką situaciją patekę ūkininkai. Trąšų, energetikos, kitų gamybos sąnaudų šuolio nei iš tolo nepadengia už produkciją gaunamos kainos. Ne visiems žemės ūkio sektoriams buvo dėkingos ir šių derliaus metų klimato sąlygos – laukuose supuvo daržovės, kai kuriuose Lietuvos regionuose ypač menka grūdinių kultūrų kokybė. Suvedus pelno ir nuostolių matematiką, daugybei ūkininkų, ypač neturinčių tęstinių projektinių įsipareigojimų, norisi numoti ranka ir negrįžtamai trauktis iš gamybos. Lietuvos valdžia žemdirbių negirdi – Žemės ūkio ministerija neturi plano, kaip padėti žemdirbiams išbristi iš uždaro didžiulių trąšų, energetikos kaštų rato, kaip juos motyvuoti išgyventi šį sunkų laikotarpį, kad iš parduotuvių lentynų nedingtų lietuviška paukštiena, kiaušiniai ar varškė.

Strategijos skatins maisto gamybą

Dar prieš karo ir pandemijos pradžią EK pasiūlytos Biologinės įvairovės, „Nuo lauko iki stalo“ strategijos, neraminančios žemdirbius naujais reikalavimais, turėtų lanksčiai atliepti gerokai pakitusią situaciją bei greta žaliųjų prioritetų skatinti ir maisto gamybą. Net geriausi ketinimai turi būti įgyvendinami pasvertai ir pamatuotai, nes žemės ūkis – toks sektorius, kuriame padarytoms klaidoms ištaisyti reikia daugybės laiko. Sunykusio pienininkystės ar mėsinės galvijininkystės sektoriaus per naktį neatkursi, o susidariusį tam tikrų maisto produktų deficitą importuotais užkamšysime tik iki tam tikro lygio, kol eksportuojančioje šalyje jų nepradės stigti. Neverta ir aiškinti, kad tapus priklausomais nuo importuojamo maisto, jo kainą diktuos eksportuotojas, o vartotojams juos teks įsigyti gerokai brangiau, nei būtų galima pasigaminti savo šalyje, čia kuriant darbo vietas, mokant mokesčius ir prisidedant prie savo krašto klestėjimo.

Kai kuriose gretimose valstybėse žmonės jau raginami sumažinti šilumą namuose ar trumpinti bei retinti apsilankymus duše. Matydamas, kaip sparčiai blogėja mūsų žemdirbių situacija, pradedu baimintis, ar neįvyks taip, kad Lietuvos valdžia bus priversta prašyti savo piliečių... pradėti skaičiuoti kąsnius.

Bronis ROPĖ

Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys

Susijusios temos - skaitykite: Bronis Ropė, Ursula von der Leyen pranešimas, Ignitis, elektros kaina

Nr. 139/7