Ar reikia nebelimituoti tauriųjų elnių medžioklės?

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) direktorius Laimonas DAUKŠA: „Mes apie šį projektą žinome ir sakome, kad tokiems kanopiniams gyvūnams – tauriesiems elniams – sumedžiojimo limitai turėtų būti nustatomi atsakingai. Yra kita problema – elnių apskaita pagal jų pėdsakus sniege. Tokia metodika nustato tik elnių pėdsakų dažnumą, o ne populiacijos gausą. Tai ir yra pati didžiausia problema, kodėl medžiotojai nori gauti kuo didesnius limitus. Rašydami prašymus limitams gauti, nurodydavo kuo didesnius skaičius. Kadangi AM neturi tikslios apskaitos, neatlieka mūsų šalyje jokios medžioklėtyros kas 10 metų ar kitokiu dažnumu, neturi jokio nepriklausomos apskaitos metodo, neprašo mokslininkų tyrinėti kanopinių žvėrių populiacijų, tai tokius skaičius ir turime. Aš drįstu teigti, kad jie yra gerokai išpūsti. Tie 86 tūkst. tauriųjų elnių, kurie pateikti praėjusių metų statistikoje, yra tiesiog iš lubų. Manau, kad realus skaičius yra trečdaliu mažesnis – apie 50 tūkst. tauriųjų elnių. Netgi dar motyvuočiau, kad jų sumedžiojimas parodo tą tikslingumą, kadangi buvo sumedžiota 15 tūkst. tauriųjų elnių, o prašyta leisti sumedžioti 21 tūkst. Tad jeigu jų tiek daug būtų, tai lengvai ir sumedžiotų prašytą kiekį. Turbūt dėl godumo medžiotojai prašo didesnio jų medžioklės limito.

Tokie išpūsti skaičiai kelia ūkininkų susierzinimą ir jie sako, kad elnių tikrai yra per daug. Kai kur tikrai yra per daug – žinome situaciją Kauno r., o Kėdainių, Jurbarko, Tauragės, Šakių, Joniškio, Pakruojo, Šiaulių, gal ir Mažeikių regionuose tikrai tų elnių gausu. Natūralu, kad ūkininkai bei miškininkai ten fiksuoja daugiau elnių, kartu ir didesnius jų padaromos žalos dydžius. Ten medžiotojai turi imtis atitinkamų priemonių, daryti išvadas – gal panaikinti kažkokius atskirų medžioklės klubų vidinius susitarimus, ribojimus, kad žemės ūkiui būtų daroma kuo mažesnė žala.

Mano asmenine nuomone, limitų panaikinimas yra skubotas dalykas, galbūt tai reikėjo daryti palaipsniui, pirmiausia nuimant limitus tose vietovėse, kur tauriųjų elnių yra daugiausia. O tada pasižiūrėti, kas išeina. Jeigu neatsirastų permedžiojimo ir kitokių požymių, būtų galima ir kituose regionuose taikyti tokią tvarką. Bet yra rajonų, kur tikrai mažai tauriųjų elnių, ypač pušynais apaugusiose vietovėse, kur įsikūrę briedžiai. Yra medžiotojų kolektyvų, kurie gaudavo 5, 10 ar 20 tauriųjų elnių sumedžiojimo limitą, tai tikrai nėra dideli skaičiai, bet ir tiek jie nesumedžiodavo. Žinau vieną pavyzdį – kolektyvą, kurį stebiu jau kurį laiką ir kuris prieš dvejus metus prašė leidimo sumedžioti 12 patelių ir jauniklių, bet, svarbiausia, jų nesumedžiojo, o kitais metais komisijos, kurioje aš pats dalyvauju, prašė jau 40-ies. Ir be jokių aiškių motyvų, nors apskaita rodė, kad ten yra daug elnių, dažniausiai ji būna išpūsta. Toks buvo būrelio poreikis... Patvirtinome 40-ies tauriųjų elnių limitą, bet jie net tų 12-os, kaip ir prašytų prieš metus, tąkart vėl nesumedžiojo. Tokių būrelių neatsakingumas privedė prie to, kad valdininkai turėjo padaryti išvadas, kurios gal šiek tiek skubotos, sugalvojo atšaukti tauriųjų elnių medžioklės limitus.

Tai, galima sakyti, yra pasitikėjimo mandatas medžiotojams – jiems suteikiama visapusiška atsakomybė dėl tauriųjų elnių medžioklės. Kai kurie medžiotojai tikrai apdairiai tai darys, kad nebūtų išmedžiota per daug, bet juk yra ir tokių medžioklės būrelių plotų, kur miškingumas nedidelis ir elniai išvis ten negyvena, pasitaiko tik praeinančių. Tokiose vietose jų tikrai bus sumedžiota per daug.

Su ūkininkais dažnai tenka bendrauti, išgirsti jų problemas, todėl regionuose, kuriuos jau minėjau, turime labai stipriai užsiimti ta medžiotojų pareiga. Yra ir nemaža dalis ūkininkų medžiotojų, tai medžiotojai turi sudaryti prieinamumą ir patiems ūkininkams savo žemėse, mažinti tą žalą ir jos naštą. Tai – žmoniškieji dalykai, kurie sprendžiasi be biurokratijos. Jeigu limitą turėjo nuimti ministras savo įsakymu, tai yra biurokratinis siekis, jeigu reikia vietoje sukontroliuoti tą populiaciją, tai jau žmoniškieji ištekliai, kuriuos reikia derinti su miškininkais, žemės savininkais ir medžiotojais. Tą turi visi bendrai įgyvendinti. Apie 40 proc. miškų Lietuvoje yra privati nuosavybė, žemėnauda beveik 100 proc. yra privati, todėl reikia užtikrinti ir jų savininkų teises. Visi turėtų būti partneriai, kad iš esmės suprastų tą žalos mastą. Pasiruošimas medžioklei yra sudėtingas, reikia pastatyti ir biotechninius statinius – stacionarius ar kilnojamus bokštelius, suderinti su savininkais privažiavimo kelius, o to be bendravimo niekaip neįmanoma padaryti. Ten, kur gyvūnai eina į pasėlius, būtų galima juos nuošaliau pavilioti, sutelkti į vieną vietą, o kai maitinsis viliojimo vietoje, mažiau eis į pasėlių laukus.

Buvo daug pastangų įdėta, kad prieš 100 metų Lietuvoje atsiradęs taurusis elnias išliktų mūsų ekosistemoje. Teko dirbtinai juos vežti ir į Žagarę, ten, populiacijai įsitvirtinus, jie buvo gaudomi ir vežami į kitus šalies regionus. Tauriųjų elnių įsitvirtinimas mūsų gamtoje nebuvo lengvas darbas, dabar savo vaidmenį turi tinkamai atlikti medžiotojai, o valstybė laiku inventorizuoti tuos gyvūnus – kiek iš tikrųjų jų yra.“

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Viršelyje Algimanto SNARSKIO piešinys

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.