Ar tikrai valgome „atlantinę lašišą“?

Sindziango regionas yra šiaurės vakarų Kinijoje. Tai vienas sausiausių ir labiausiai į sausumą nutolusių regionų Žemėje, apimantis Tarimo baseiną ir visą Taklamakano dykumą. Čia per metus iškrenta vos 150 milimetrų kritulių, o gyventi tinkama vos dešimt procentų sausumos. Regiono Taklamakano dykuma per amžius palaidojo net 20 skirtingų miestų ir buvo vadinama įvairiais niūriais vardais, pavyzdžiui – „Griuvėsių šalis“ arba „Mirties jūra“.

Tačiau šioje dykynėje dabar veisiamos Atlanto lašišos, krevetės, omarai, karpiai ir kitos žuvų bei jūros gėrybių rūšys. Dvi bendrovės – „Hotan Yujianjianglai“ ir „Qiemo Shishixian“ dar 2024 m. pradėjo čia veisti žuvis, o dabar maždaug 1000 akvakultūros ūkių Sindziange kasmet pagamina daugiau nei 200 000 tonų žuvies ir jūros gėrybių už 100 mln. JAV dolerių. Tačiau ši sėkmė turi savo kainą, praneša žurnalas „Inside Climate News“.

Šis kraštas įgyvendino vieną giliausių gręžimo programų pasaulyje ir atliko intensyvius Tarimo upės rekonstrukcijos darbus, kad kietą ir sausą dirvožemį paverstų dirbama žeme. Rezervuarai, nukreipiamieji vartai ir iškloti kanalai sukūrė gerai reguliuojamą ir patikimą vandens kelią. Dėl to Sindziange veisiamos ne tik žuvys – dabar čia pagaminama maždaug 20 procentų pasaulinės medvilnės ir jis yra pagrindinis pomidorų, levandų ir vyninių vynuogių eksportuotojas.

Kaip kūrėsi žuvų ūkiai

Akivaizdi sėkmės istorija turi savo praeitį. Viskas prasidėjo nuo problemos Kinijos pakrantėse. Dešimtmečius Kinija negailestingai eikvojo natūralius žuvų išteklius prie savo krantų – ir ne tik ten, atsižvelgiant į tai, kad šalis turi didžiausią pasaulyje žvejybos laivyną.

Todėl nuo devintojo dešimtmečio Kinija daugiausia dėmesio skyrė akvakultūrai. Siekiant patenkinti žuvų paklausą, pakrantėje atsirado didžiuliai žuvų ūkiai. Iki 2014 m. daugiau nei 30 procentų Kinijos pakrantės sudarė akvakultūros įrenginiai.

Iš pradžių dauguma Kinijos žuvų ūkių buvo sutelkti rytinėje pakrantėje, ypač Guangdongo, Fudžiano, Džedziango ir Šandongo provincijose, kur uždaros įlankos ir upių deltos greitai virto akvakultūros zonomis.

Tačiau, kaip ir daugelis žmogaus išradingumo žygdarbių, akvakultūra turi daugybę trūkumų: milijonai veisiamų žuvų kartu gamina milžiniškus atliekų kiekius. Sekliuose pakrančių aptvaruose šios nusėda tirštu dumblu ant jūros dugno, uždusindamos augalus ir gyvūnus.

Perkėlė į sausumą

Tad nenuostabu, jog vietos valdžia nusprendė dalį žuvų veisimo perkelti į sausumą. Iki 2016 m. apie 300 000 žuvų narvų buvo perkelta iš pakrančių į kitas šalies dalis, įskaitant teritorijas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su tipinėmis žvejybos vietomis.

Jau 2019 m. Žemės ūkio ministerija aiškiai paragino ir skatino akvakultūros plėtrą tokiuose regionuose kaip Sindziangas. Lašišų veisimas Gobio dykumoje eksperimento tvarka vykdomas jau daugiau nei dešimt metų. Be pakrančių spaudimo mažinimo, ši iniciatyva turi dar vieną strateginį tikslą: Kinija siekia padidinti savo aprūpinimą maistu ir tapti mažiau priklausoma nuo žuvų importo.

Žuvis iš dykumos tarsi skamba kiek keistai, tačiau techninis pagrindas slypi geologinėje ypatybėje. Prieš milijonus metų Taklamakano dykuma buvo padengta vandeniu. Tai įrodo dirvožemyje esančios koralų liekanos ir požeminio vandens atsargos, aptiktos giluminio gręžimo metu. Šis vanduo jau išgaunamas medvilnei auginti.

Tačiau gruntinis vanduo dažnai yra per sūrus žemės ūkiui ir netinkamas gerti žmonėms. Vis dėlto Kinijos mokslininkai atrado, kad jo cheminę sudėtį galima pakeisti taip, jog ji primintų jūros vandenį, todėl toks vanduo tapo tinkamu tam tikrų rūšių žuvų veisimui. Jei jūra nėra tik dykuma, ją reikia susikurti patiems. Tam reikalingi sudėtingi hidrotechniniai projektai, kad būtų sukurta sistema. Nuo šeštojo dešimtmečio Kinija reguliuoja tokias upes kaip Tarimas per rezervuarus, kanalus ir nukreipimo sistemas. Ši infrastruktūra dabar leidžia eksploatuoti daugybę žuvų ūkių itin sausringoje aplinkoje.

Sėkmės kaina

Kaip konkrečiai tai veikia? Yra sukurti dideli atviri tvenkiniai, taip pat uždari šiltnamių rezervuarai. Viena iš pagrindinių įmonių yra „Xinjiang Tianyun Organic Agriculture“. Ji kasmet pagamina daugiau nei 6000 tonų žuvies ir sudaro apie 40 procentų Kinijos vidaus lašišų produkcijos. Kinijos valstybinė žiniasklaida tai vadina „mėlynuoju stebuklu“ ir laiko įrodymu, kad šiuolaikinės technologijos gali atverti net nesvetingas vietoves maisto gamybai.

Tačiau ši sėkmė turi savo kainą. „Outlaw Ocean Project“ atliktas tyrimas atskleidžia reikšmingų problemų. Ypač rimti kaltinimai nuolat nukreipti Kinijai dėl priverstinio darbo. 2024 m. pabaigoje valstybinis sukarintas Sindziango gamybos ir statybos korpusas dalyvavo mažiausiai 50 žuvų ūkių veikloje. Organizacija žinoma dėl žemės nusavinimo, prievartos priemonių ir valstybės organizuoto darbo jėgos perkėlimo. Nukentėjusieji daugiausia yra etninių mažumų, tokių kaip uigūrai ir kazachai, nariai.

Be to, kaip rašo „Time“, dar 2020 m. žurnale „Nature“ atliktame tyrime nustatyta, kad akvakultūroje antibiotikų naudojimo intensyvumas vienam biomasės kilogramui yra didžiausias tarp pagrindinių gyvulininkystės sektorių, viršijantis jų naudojimą tiek žmonėms, tiek sausumos gyvuliams. Kinijos tyrėjai jau daugelį metų perspėja apie didelį antibiotikų vartojimą pramonėje, o raminamieji vaistai kelia dar vieną problemą – visa tai būdinga ir Sindziango žuvims.

Šis modelis taip pat prieštaringai vertinamas ekologiniu požiūriu. Intensyvus žuvų veisimas sukuria didelius kiekius nuotekų ir organinių atliekų. Prie to prisideda ir rizika, susijusi su antibiotikų ir kitų vaistų vartojimu. Nepriklausoma stebėsena Sindziange praktiškai neįmanoma. Todėl aplinkosaugos organizacijos kritikuoja tarptautinius tvarumo sertifikatus kaip galimą „žaliųjų atliekų plovimą“.

Kita problema – žuvų pašarai. Intensyviam žuvų veisimui reikalingi baltymingi žuvų miltai, kurie daugiausia gaminami iš laisvėje sugautų žuvų. Kinija jau importuoja daugiau nei 40 procentų pasaulyje parduodamų žuvų miltų, ypač iš Peru. Todėl žuvų gamybos perkėlimas į dykumą nepašalina spaudimo vandenynams, o tik perkelia jį į kitus pasaulio regionus.

Parengė Ričardas Čekutis