Aukštaitijos nacionalinis parkas – ežerynų ir kalvagūbrių kraštas

Apie nacionalinių parkų kūrimosi pradžią ir ilgametį procesą iki valstybinių parkų įsteigimo prisimena Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyresnioji patarėja Rūta Baškytė – ilgametė saugomų teritorijų sistemos vadovė ir viena jos kūrėjų. Šį kartą apie Aukštaitijos nacionalinį parką.

Nuo Aukštaitijos nacionalinio parko prasidėjo mano karjera saugomų teritorijų planavime. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institute (tuo laikotarpiu tai buvo vienas pagrindinių institutų, rengusių teritorijų planavimo dokumentus) pradėjau dirbti 1982 m., baigusi Vilniaus universiteto kraštovaizdžio geografijos specialybę. Tai buvo pirmoji mano darbovietė. Čia įgijau taip vėliau darbui reikalingos patirties saugomų teritorijų steigimo, planavimo ir tvarkymo srityje.

Jau nebepamenu, kada pirmą kartą išvydau Palūšę, Ladakalnį, Šuminus, kitas Aukštaitijos nacionalinio parko vertybes, bet tikrai žinau, kad jame lankiausi ne vieną kartą studijų laikais, ne kartą dirbdama Statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institute ir žinoma, daugybę kartų besidarbuodama Aplinkos ministerijoje ir Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje. Visi tie apsilankymai buvo kitokie. Studijų laikais keliavome norėdami pažinti Lietuvą, pabūti gamtoje. Vėliau sekė gilesnė pažintis, tyrimai ekspedicijų, skirtų antrajai planavimo schema parengti, metu. O ministerijos ir Tarnybos laikotarpis daugiausia susijęs su problemų sprendimu, konkrečių tvarkymo projektų inicijavimu ir įgyvendinimu bei įvairiais renginiais.

Legendomis apipintą, ežerų apglėbtą Ladakalnį žino bene kiekvienas lietuvis, bet apie Šiliniškių gūbrį tikrai ne kiekvienas girdėjęs. Ladakalnį aplankiau, apie jį sužinojau pirmą kartą apsilankiusi nacionaliniame parke, o apie Šiliniškių gūbrį, jo vertę, dirbdama institute. Darbas šiame institute su dr. Giedriu Daniulaičiu, prof. Pauliu Kavaliausku atvėrė akis ne tik apie šio objekto vertę, bet ir apie kraštovaizdžio unikalumą, apie būtinybę jį išsaugoti, išmokė į viską žvelgti plačiai atmerktomis akimis, suvokti ryšius tarp kraštovaizdžio elementų, mokėti analizuoti, suvokti priežastinius ryšius. Ir dabar, kai girdžiu, kad reikia saugoti atskiras vertybes, sukyla įvairiausi jausmai: kartais nuostaba, kad galima nesuvokti visumos ir esmės, kad negalima išsaugoti dalies, nesaugant visumos; kartais gailestis ir noras padėti, paaiškinti; kartais išgąstis ar net pyktis dėl galimų praradimų, jei remiantis tokiais pasvaičiojimais būtų priimtas rimtas sprendimas.

Man vis nuostabą keldavo tai, kad net ir specialistai, kolegos dažnai pirmą kartą išgirsdavo apie išskirtinį Šiliniškių gūbrį. Kai sugalvojom, kad nacionaliniuose, regioniniuose parkuose reikia ne tik pažintinių takų, bet ir kraštovaizdžio ekspozicijų, ieškant būdo, kaip eksponuoti Šiliniškių gūbrį, teko jį parodyti, juo praeiti su tuometiniais nacionalinio parko vadovais. O juk jis puikiai regimas (tiesa ne visas) nuo Ladakalnio. Ladakalnis yra šio gūbrio dalis – smaigalys, tarsi pirštas įbestas į nuostabaus grožio kraštovaizdį, kviečiantis nepraeiti jo nepastebėjus Šiliniškių gūbrys yra vienas ryškiausių Lietuvoje žemės paviršiaus darinių, besidriekiantis tarp ežerų ne vieną kilometrą. Gūbrio ketera tįso tarsi apsamanojusi miegančio drakono nugara, o abipus jos vienas kitą keičia nuostabūs vaizdai: vienoje pusėje pro medžių kamienus spindi Linkmeno ežero vilnys, kitoje telkšo Ūkojas.

Dar dvi nacionalinio parko vertybės – du ežerai: giliausias šalyje Tauragnų ežeras (62,5 m) ir vienintelė šalyje Baluošo ežere stūksanti Ilgasalės sala, savyje glaudžianti mažytį ežerėlį. O vaizdingiausia šio ežero dalis pasidabinusi tarsi šokančiomis salomis ir pusiasaliais. O kur dar skaidrioji Žeimenos upė. Ji ne tik nuostabi, žaisminga, graži, bet ir slepianti dar mažai žinomus neįkainojamus radinius, neatskleistas paslaptis.

Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžio grožį, unikalių vertybių gausą lemia tai, kad jis yra dviejų skirtingų darinių – pakraštinės Aukštaičių moreninės aukštumos ir smėlėtos Žeimenos lygumos – sandūroje.

Nacionalinio parko miškų masyvas gana vientisas. Itin vertingos Ažvinčių ir Minčios girios. Rengiant pirmąją Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schemą, būtent jos buvo įvardytos sengirėmis. Ir nuo šios schemos patvirtinimo, nuo 1974 m., Ažvinčių giria saugoma kaip viena seniausių Lietuvoje girių. Nuo to laiko praėjo daugiau kaip pusė amžiaus, ir per tą laiką girios dalis, paskelbta gamtiniu rezervatu, nematė kirvio. Man neteko dirbti su šia pirmąja planavimo schema, mat dar nebuvau baigusi Vilniaus universiteto, bet vartyti ją, iš jos mokytis buvo daugybė progų, ypač rengiant antrąją Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schemą 1988-1989 metais.

Ažvinčių ir Minčios giriose randamos labai retos augalų, gyvūnų ir grybų rūšys: belapė antbarzdė, virgininis varpenis, miškinė žiomenė, Helerio kryžmataurė, paprastasis taukius, erelis žuvininkas, juodasis gandras, šiaurinis elniaragis. Ir visoms šioms ir kitoms rūšims, natūralioms buveinėms išsaugoti labai svarbu saugoti vientisus miškų masyvus, o ne atskirus jų plotelius. Belieka tik džiaugtis, kad nacionaliniuose parkuose nuo paskutinio praeito šimtmečio pabaigos neleidžiami plyni kirtimai. Rezultatas akivaizdus!

Ginučių ąžuolynas – medžiais apaugusių ganyklų buveinė, viena vertingiausių Europos Bendrijos svarbos natūrali buveinė. Čia biologinė įvairovė formavosi ir buvo palaikoma miške šienaujant ir ganant gyvulius. Tais laikais tai buvo tradicinis ūkininkavimo būdas, būdingas šiam kraštui, kur didelius miškų plotus įrėminęs tankus ežerų tinklas. Ir tai visai kitokio žmogaus santykio su gamta pavyzdys.

Didžiausia laukinių orchidėjų įvairove nacionaliniame parke, o gal ir Lietuvoje išsiskiria kalkinga Baluošo apyežerė. Vasaros pradžioje čia pražysta beveik tūkstantis plačialapių klumpaičių. O virš Kretuono ežero Didžiosios salos, kurią nuo seno yra pamėgę įvairių rūšių vandens ir šlapynių paukščiai, vienoje vietoje galima išvysti tūkstantį sparnuočių.

Ir kaip nacionaliniame parke be kultūros paveldo. Juk Lietuvos nacionalinių parkų koncepcija originali. Mūsų nacionaliniai parkai įsteigti nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, išsaugoti. Nacionaliniame parke didelė tradicinių etnografinių kaimų įvairovė. Pagal gatvinių rėžinių, padrikųjų, vienkieminių kaimų ypatybes galima atsekti šimtmečius skaičiuojančią Lietuvos kaimo raidą, žmogaus ir gamtos dermę. Dažniausiai lankomi Šuminai, Vaišnoriškės, Salos, Varniškės. Beje išsaugoti kultūros paveldą dažnai yra sudėtingiau, nei gamtinį.

Palūšės Šv. Juozapo medinė bažnyčia su varpine ne tik Aukštaitijos nacionalinio parko architektūros įžymybė. Tai vienas ryškiausių medinės architektūros kompleksų Lietuvoje, tai svarbus šalies medinio paveldo objektas. Visos bažnyčios sienos ir lubos buvo puoštos puikia barokine tapyba. Ji įamžinta ne tik pirmojo šalies nacionalinio parko ženkle, bet ir 1 lito banknote. Užrašas virš šios bažnyčios durų kviečia: „Įeik geras, išeik geresnis“.

Seniausius laikus menantys Papiliakalnės, Ginučių piliakalniai, senovinis gynybinis įtvirtinimas, akmens ir žalvario amžiaus kapinynai, V–XI amžiaus pilkapynai, akmens amžiaus gyvenvietės sudaro vieną didžiausių archeologinių kompleksų Lietuvoje. Vėlgi apie pilkapius, piliakalnius esame tikrai daug girdėję, bet apie senovinį gynybinį įtvirtinimą tik vienas kitas. Tai 50 km ilgio darinys, sukurtas žmogaus ir gamtos. Jis tęsėsi nuo Tauragnų iki Daugėliškio kalvyno. Jį sudarė piliakalniai, senovinis gynybinis pylimas (karaliaus Mindaugo laikų kūrinys) – unikalus Lietuvoje Rėkučių, Pavajuoniogynybinis įtvirtinimas ir natūralios kliūtys: ežerai, upės, pelkės, kalvagūbriai.Archeologai mano, kad jo ilgis buvo apie 2 km ilgio (išliko mažiau nei 1 km). Jį sudarė kelių metrų gylio griovys ir 2–3 m aukščio siena. Šis įrenginys vadinamas Mindaugo siena ar net Didžiąją lietuvių siena.

Nacionaliniame parke puoselėjamos Aukštaitijos etnografiniam regionui būdingos tradicijos, verslai ir amatai: Sekminių šventė Meironų kaime, Medkopio pabaigos šventė ir bitininkystės amatą pristatanti ekspozicija Bitininkystės muziejuje. Etnografinė poledinė stintelių žvejyba sukant bobas įrašyta į Nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąvadą. Rytų Aukštaitijos kultūrą skleidžia kasmet vykstantys tradicinio muzikavimo cimbolais, dūdmaišiu ir mažuoju būgneliu kursai ir sutartinių – pasauline vertybe pripažintų, tik aukštaičiams būdingų giesmių – mokymai.

Norint perprasti kraštovaizdį, reikalingos ne tik žinios, būtinas pajautimas visais pojūčiais. Kartais atrodo, kad ne tiek svarbu dirbti su teisės aktais ar planavimo dokumentais, kiek svarbu pasiekti kiekvieno žmogaus gelmes, prisibelsti į kiekvieno širdį, leidžiant suvokti gyvenimo esmę ir prasmę, suvokti visus tuos nematomus ryšius, nuo kurių esame priklausomi ir mes patys, įžvelgti, kad žmogaus gyvenimo prasmė nėra kaupti turtus, kad svarbu tai, kiek davei, ne kiek gavai, nes sunaikinus gamtą, išnyksime patys… Beje, gamta visuomet išliks, žmonija nebūtinai...

VSTT informacija