Balta marška netruks papuošti Nemuno pakrantes

Dygiosios slyvos

Gegužės mėnesį vykstant į Kauną, pro Veliuoną link Klangių, dešiniajame Nemuno kranto šlaite šiuo metu galima pasigrožėti baltai žydinčiais dygiosios slyvos sąžalynais. Krūmai puikiai sutvirtina šlaitus. Šios slyvos ne visur gerai auga. Joms reikia daug saulės ir vidutiniškai derlingos dirvos su molio priemaiša.Dygiosios slyvos ne šiaip sau gavo tokį vardą. Jos iš tikrųjų apsiginklavusios aštriais ir tvirtais dygliais. Dygiųjų slyvų sąžalynai sunkiai peržengiami, dėl to juose noriai slapstosi įvairiausi gyvūnai. Čia dažnai peri paukšteliai, nes geresnės vietos jų namams tiesiog nesugalvosi.

Šie augalai apsipila gausiais, kvapniais nuostabaus grožio žiedais. Žydi anksti pavasarį, per žydėjimą belapės šakelės būna lipte aplipusios žiedais. Šie yra pavieniai, rečiau skleidžiasi poromis. Vainiklapiai balti. Jų atspalviai šiek tiek įvairuoja, kaip ir uogų dydis. Tai dygiųjų slyvų kryžminimosi su kitomis slyvomis pasekmė. Būtent žiedų atspalvių kaita ir traukia akį. Kartais baltumas labai šaltas, primenantis sniegą, kartais žalsvo atspalvio, o kartais su purpurinės spalvos priemaiša. Tai vienintelis nesukultūrintas slyvų genties augalas Lietuvoje. Ją dar vadina krykle, akstiniuote. Nors šis augalas natūraliai paplitęs kone visoje Europos teritorijoje, tačiau Lietuvoje jis pakankamai retas ir įrašytas į Raudonąją knygą.

Putinai

Šlaituose paplitęs sparčiai augantis krūmas, kurio lajos aukštis siekia iki 3-4 m. Lapai tamsiai žali triskiaučiai (retai penkiaskiaučiai), rudenį ryškiai raudoni. Žydi gegužės pabaigoje birželio pradžioje kvapniais baltais žiedais, surinktais 10 cm ilgio žiedynuose. Mėgsta derlingas, drėgnas dirvas. Gali atlaikyti dalinį pavėsį, tačiau norint pasiekti gausų žydėjimą ir derėjimą, reikia šviesios saulėtos sodinimo vietos. Suaugęs augalas pasiekia keturių metrų aukštį. Krūmo šakos tvirtos, tiesios, daugiakryptės, suformuoti apvalią karūną. Dideli baltų žiedų žiedynai gausiai dengia visą krūmą. Idealus augalas vandens telkinių, upelių pakrančių ar kitų užmirkstančių vietų apsodinimui.

Šeivamedžiai

Tai vaistinis, maistinis, dažinis, insekticidinis, dekoratyvinis augalas – juoduogis šeivamedis, dar vadinamas juoduoju bezdu, kiaurmedžiu, sambe, štruku. Tai vienas seniausiai Lietuvoje auginamų krūmų, dabar jau savaime plintantis miškuose, pamiškėse, pakrūmėse, dykvietėse, prie gyvenviečių augalas. Pastaruoju metu vykdomi juodųjų šeivamedžių vaisių biologiškai veikliųjų junginių įvairovės cheminių savybių tyrimai, taikant modernias biotechnologijas ir sukuriant naujus augalinius preparatus, maisto papildus, funkcinius ingredientus. Juoduogių šeivamedžių žiedai pripažinti kaip kokybiška, saugi ir efektyvi vaistinė augalinė žaliava, naudojama augalinių vaistinių preparatų gamybai. Tiesa, patiems eksperimentuoti su juoduogiais šeivamedžiais pavojinga: šio augalo lapuose, stiebuose, žievėje, sėklose ir nesubrendusiuose vaisiuose kaupiasi nuodingi cianidino glikozidai. Kaip dekoratyvinis vaistinis krūmas auginamas soduose, parkuose. Plinta savaime, kartais pasitaiko miškuose. Augalai žydi gegužės–birželio mėnesiais. Jų žiedai smulkūs, balti arba gelsvi, susitelkę šakučių viršūnėse skėtiškuose tankiuose žiedynuose, stipraus specifinio kvapo. Vaisiai – juodi, blizgantys, apvalūs, uogos pavidalo kaulavaisiai su raudonai violetiniu minkštimu. Juoduogių šeivamedžių vaisiai mėgstami paukščių, kurie juos ir išplatina.

Dygliavaisiai virkšteniai

Dygliavaisis virkštenis – moliūginių šeimos augalų rūšis, vienintelė savo gentyje. Pradžioje buvo auginamas parkuose kaip puošnus greitai augantis dekoratyvinis augalas, vėliau pateko į vandens telkinius, sulaukėjo ir tapo neatskiriama jų dalimi. Ypač didelė šių augalų invazija pastebima didesnių Lietuvos upių pakrantėse, kur virkšteniai antroje vasaros pusėje sudaro tankius, sunkiai praeinamus brūzgynus, vandens pagalba greitai plinta Stebima ypatingai didelė jo invazija, visi panemunių gluosnynai baltuoja juo apsikarstę. Labai dažnai jie auga šiukšlynuose, panamėse ir kitose drėgnesnėse vietose.

Šio vienmečio, laipiojančio žolinis augalo stiebai gali siekti didesnį nei iki 6 metrų ilgio, ūsais tvirtinasi prie kitų augalų. Lapai skiautėti, rečiau ištisiniai 5-10 cm ilgio, panašūs į agurko. Augalas vienanamis, žydi birželio-rugsėjo mėnesiais. Tada visi paupių gluosnynai ir karklynai apsikarsto baltų, kvapnių žiedų kekėmis. Peržydėjus užsimezga 1-6 cm ilgio kiaušinio formos, aštriais dygliukais padengti vaisiai, kurie rudenį ar net žiemos pradžioje ilgai kabo ant šakelių.

Vienmetės šiušelės

Dar vienas baltai žydintis ir panemunėje sutinkamas augalas tai vienmetė šiušelė – astrinių šeimos augalas, priklausantis šiušelės genčiai. Beveik metro aukščio siaurais lapais žoliniai augalai. Žiedynai pasipuošę baltos spalvos graižais. „Vienmetė šiušelė yra pripažinta invaziniu augalu Lietuvoje. Todėl jas skinti ir puošti savo namus galite dideliais glėbiais“, – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Eglė Lopšaitienė.

Šaltinis: Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija