Bėdų turgus, arba kaip ūkininkui išlipti iš kaliošų

Žemdirbiai skundžiasi, kad iš jų ūkių tiekiamo pieno ir mėsos Lietuvos rinkai nebereikia, valstybė ir Europos Sąjunga (ES) išmokomis remia sofos ūkininkus. Pieno ir mėsos perdirbėjai podraug su prekybininkais iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos importuoja žaliavą, valstybė praranda dešimtis milijonų eurų. Skaudžiausia tai, kad dėl parduotuvėse keliamų maisto produktų kainų kaltinami žemdirbiai, esą jie pabrangino žaliavą.

Protestų pamokos

„Žemdirbiai turi būti matomi ir girdimi, – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovas Jonas Vilionis. – Ūkininkų reikalavimus išdėstėme visiems trims šalies vadovams, peticija atakavome Briuselį, tačiau perspektyvos visiškai niūrios“. Lietuvoje pieno supirkimo kainos yra vienos mažiausių ES, tiesioginės išmokos taip pat mažiausios. Apie tai kalbėta Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje vykusiame LPGA tarybos narių susitikime su Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) ir verslo partnerių atstovais. „Prancūzai, belgai dėl gamybos kaštų nepadengiančių pieno supirkimo kainų su traktoriais protestuoja Briuselyje, prie rūmų išverčia mėšlo, o lietuviai nuvažiavę tik padainuoja, – pasakoja Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) vadovas Petras Puskunigis. – Patirtis mus moko elgtis kitaip“. Jo nuomone, ūkininkui privalu prioritetą skirti verslo ekonomikai ir vadybai, argumentais atakuoti visų lygių politikus ir valdininkus. „Reikia belstis į visas duris, – LŽŪBA vadovui pritaria žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. – Dėl Bendrosios žemės ūkio politikos nauju finansiniu laikotarpiu pokyčių ir biurokratinių Briuselio žaidimų šalies laukia nežinia“. „Ministerijoje dirbame su 91 bėdos rinkiniu, – sako žemės ūkio viceministrė Ausma Miškinienė. – Tačiau daugiausia ūkininkų rūpesčių yra susiję su Aplinkos ministerijos teisės aktais“.

Gamybos kaštai ir kainos

LPGA tarybos nariai, pieno ūkių šeimininkai Arūnas Kudrevičius (Utenos r.), Albinas Šneideris (Vilkaviškio r.), Alvydas Miliūnas (Šakių r.), Vytautas Stankevičius (Biržų r.), Andriejus Štombergas (Jonavos r.) kalbėjo apie pieno gamybos kaštus, žaliavos supirkimo kainas, nesukalbamus verslo partnerius, valdžios nenorą būti arbitru nelygioje kovoje su prekybos tinklų apetitais. LPGA vadovas J. Vilionis teigė ne tik žodžiu, bet ir raštu informavęs šalies vadovus, kad dėl mažų pieno supirkimo kainų žemdirbiai 2018 m., palyginus su 2017 m., negavo maždaug 32 mln. Eur pajamų. Pajamos sumažėjusios ir dėl pernykštės sausros, per ją stipriai krito riebalų ir baltymų rodikliai. Be to, ūkininkus piktina netolygus pieno kainos „pyrago“ pasidalijimas: parduotuvėse litras pieno kainuoja eurą, o ūkininko dalis nesiekia nė 20 proc. Prekybos centruose pieno produktams taikomos nuolaidos. Vėliau prekybininkai iš pieno perdirbėjų reikalauja atitinkamų nuolaidų, pastarieji savo praradimus kompensuoja mažindami žalio pieno supirkimo kainas. ŽŪM duomenimis, iš Lietuvos ūkių per mėnesį superkama apie 120 tūkst. t pieno, apie 40 tūkst. t sudaro pienas iš Latvijos ir Estijos, taip pat pieno koncentratas iš Vokietijos.

Ambicijos ir tikrovė

ŽŪM ministras G. Surplys, praėjusią vasarą lankęsis Griškabūdžio žemės ūkio bendrovėje, tvirtina, kad pieno ūkio ateitis – išlipti iš kaliošų ir modernizuoti gamybą. Viceministrė A. Miškinienė įsitikinusi, kad ambicingas šalies pienininkų uždavinys pagaminti per metus 3 mln. t pieno yra visiškai įmanomas. „Žemiškų“ statistinių duomenų apie pieno ūkių struktūrą ir pokyčius pateikusi VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras Gyvūnų ir gyvūnų produktų apskaitos departamento direktorė Daiva Beinorienė optimizmu netryško. Per paskutinįjį penkmetį šalyje karvių sumažėjo nuo 310,41 tūkst. (2014 m.) iki 256,69 tūkst. (2019 m.). Ypač mažėjo pieno ūkių skaičius: 2016 m. jų buvo 47 339, 2018 m. pabaigoje – 36 278. Po vieną dvi karves pastaruoju metu Lietuvoje laiko 22 776 ūkininkai, po 3–5 karves – 6 425, po 21–30 karvių – 838, po 101–150 karvių – 115, o po 150 ir daugiau karvių – 145 ūkininkai. Kraupoka statistika apie galvijų (bulių, telyčių ir karvių) likvidavimą: 2015 m. – 208 381, 2016 m. – 201 564, 2017 m. – 189 544, 2018 m – 186 672. LPGA tarybos nariai įsitikinę, kad šalies pieno sektoriui stabilizuoti vadinamųjų įrankių yra ne tik Vilniuje ar Briuselyje, bet ir Rygoje bei Varšuvoje. Latvijoje brandinami planai stiprinti pieno gamybą, nes atsivėrė pieno produktų eksporto kelių. Lenkija taip pat valdo dideles pieno produktų vartojimo šalyje ir eksporto rinkas. Jau šiandien mūsų kooperatyvai patys išveža pieno žaliavą kaimynams parduoti. Didesnių išmokų, kaip tikėjosi mūsų žemdirbiai, iš Briuselio gali tekti palūkėti. Europos Parlamento Peticijų komitetas šį klausimą atidėjo. LPGA tarybos nariai vietos valdžiai siūlys nacionaliniu lygmeniu išmokas pakoreguoti, kad jas gautų laikantieji gyvulius, gaminantieji žemės ūkio produkciją, o ne sofos ūkininkai.