Darbovietėse įtampą mažina keturkojai „psichologai“

Kauno technologijos universiteto Laisvalaikio sporto ir sveikatingumo skyriaus vadovė Ernesta Karaškienė savo darbo vieta pasidalijo su dviem savo augintinėmis Sibiro haskėmis.

Dar visai neseniai daug kur kabojęs ženklas – su šunimis įeiti draudžiama, regis, grimzta užmarštin. Jau niekam nekelia nuostabos prekybos centre pirkėjo nešamas šuniukas, kavinėse, restoranuose kompaniją šeimininkams palaikantys augintiniai, viešojo transporto bendrakeleiviai keturkojai ar bibliotekose besilankantys šunys „skaitovai“, mokantys vaikus skaityti. Trumpai tariant, šunis bandoma integruoti ten, kur kasdien sukamės patys. Ne išimtis ir darbovietės. Keturkojams „kolegoms“ dalyje įmonių jau sukurtos nuolatinės darbo vietos, o šie net ir prikrėtę eibių atleidimo lapelio gauti nebijo, nes jie it kokie klijai sutvirtina kolektyvą, padeda šeimininkams atsipalaiduoti ir sutramdyti stresą.

Pasiskolinta idėja prigijo Šunų mylėtojai kiekvieną rytą išgyvena mažą dramą užrakindami namų duris ir už jų palikdami ilgesingu žvilgsniu palydintį augintinį. Tačiau pasaulyje plačiai įgyvendinama idėja į darbą atsivesti augintinį, regis, smarkiai populiarėja ir Lietuvoje. Šią idėją Lietuvos kinologų draugija (LKD) parsivežė iš Suomijos. Ten šunys pradėjo „eiti į darbą“ dar prieš dešimtmetį. Tačiau suomiai toli gražu nėra šio sumanymo pradininkai. Amerikiečiai vieni pirmųjų į biurus įsileido keturkojus. 1999 m. nuo 300 įmonių, prisijungusių prie akcijos „Pasiimk savo šunį į darbą“, šiandieną jų skaičius JAV darbovietėse išaugo kelissyk, ir kasdien darbuotojams nuotaiką kelia apie 2,3 mln. šunų. Ši praktika plačiai paplito ir tarp didžiųjų pasaulio įmonių, tokių kaip „Nestle“, „Google“, „Amazon“. Nors šiuo klausimu užsienio šalys mus gerokai lenkia, šiuo pozityviu „virusu“ užsikrečia ir vis daugiau Lietuvos įmonių, plečiasi šunims draugiškų viešbučių, restoranų, kavinių, bibliotekų tinklas. LKD viešųjų ryšių atstovė Aurelija Staskevičienė pasidžiaugė, kad šiemet, balandžio 24 d., antrą kartą minimoje Šuns dienoje prie akcijos „Kolega“ šuo: pozityvas darbe“ oficialiai prisijungė daugiau kaip tūkstantis įmonių, tačiau dalyvių buvo dar daugiau, tik ne visi dalyvavusieji registravosi.

Šunys žmones moko socialumo Vis tik kas lemia, kad tiek darbuotojai, tiek ir patys darbdaviai šuns apsilankymą laiko ne tik norma, bet ir sveikintina iniciatyva? A. Staskevičienė šiuo klausimu užtikrinta – buvimas šalia šuns ar kito šiltakraujo gyvūno žmones daro laimingesnius. Tai šunų mylėtoja grindžia amerikiečių mokslininkų tyrimais, įrodančiais, kad šuns glostymas ar paprasčiausias buvimas šalia jo didina vadinamųjų laimės hormonų kiekį, o juk ir nereikia aiškinti, kad džiugiai nusiteikusius darbuotojus dažniau lydi sėkmė, jie tampa produktyvesni, kūrybiškesni, generuoja daugiau idėjų. Būtent todėl patys darbdaviai vis labiau suinteresuoti, kad darbuotojas į darbą ateitų su keturkoju. „Amerikiečių tyrimas taip pat atskleidė, kad tam tikroje bendruomenėje, pavyzdžiui, darbovietėje, esant gyvūnui, žmonės yra labiau linkę padėti vieni kitiems. Kolegos tarpusavyje dažniau pasidalija problemomis, susivienija spręsdami rūpesčius, ko iš tiesų anksčiau nebūdavo. Skamba paradoksaliai, tačiau šunys mus daro socialesnius. Tai reiškia, kad mes dažniau atsiveriame, daugiau bendraujame. Pavyzdžiui, jeigu gatve eina du žmonės pavieniui, jie tikrai nesusipažins ir nieko nepaklaus, o štai vesdamiesi šunis žmonės lengviau užmezga pokalbį, pasidomi vieni kitais, jų gyvūnais. Taigi ir darbe žmonės dažniau keičiasi patirtimi, emocijomis. Jie ne tik bendrauja, bet ir bendradarbiauja“, – su teigiamu šunų poveikiu supažindino A. Staškevičienė. Kitas svarbus faktorius, plačiau atveriantis biurų duris keturkojams, – patiriamas stresas darbe. Įrodyta, kad šiuo atveju geriausi „raminamieji“ – šuns kompanija. „Buvimas kartu su šunimi mažina streso lygį. Susidūrus su stresinėmis situacijomis, į jas pasižiūrima su humoru. Šuo tarsi išelektrina situaciją. Pastebėkite žmonių veidus, kai staiga į kabinetą įbėga šuo, – jų veidus dažnai papuošia šypsena“, – pasakoja LKD atstovė. Kaniterapinės pagalbos centro prezidentė Iveta Šikšniuvienė, be jau paminėtų privalumų, prideda ir tai, jog dirbant su šunimi dėl jo fiziologinių poreikių nori nenori tenka su juo išeiti į lauką ir kartu pajudėti, pasimankštinti, o tai labai svarbu dirbantiems sėdimą darbą.

Darbe pavyksta įsikrauti Šuo – pats socialiausias gyvūnas, tačiau vis dar abejojama, ar lūkuriavimas šalia šeimininko, kol jis ekrane veda skaičius ar rašo ataskaitas, iš tiesų naudingas keturkojui? „Jeigu tarp augintinio ir šeimininko užsimezgęs ryšys, šuo nori nuolat būti su tuo žmogumi“, – pabrėžia LKD atstovė A. Staskevičienė, aiškindama, kad tai gyvūnui netgi svarbiau nei gardesnis kąsnis ar prašmatnus, minkštas guolis. Tokios pat nuomonės laikosi Bistrampolio dvaro (Panevėžio r.) žirgyne besidarbuojanti Vaiva Kokštaitė. Jai pasisekė dvigubai – jojimo instruktore dirbanti mergina ne tik kasdien mėgaujasi hipoterapija (žirgų terapija), bet ir kaniterapija, nes į darbą bene kasdien keliauja su dvejų metų auksaspalviu retriveriu Naitu. „Naitas labai nemėgsta likti vienas. Jis – žmogaus šuo, paliktas stresuoja, ima loti, o kai jį vežuosi kartu, net dreba iš džiaugsmo, žirgyne visada mato mane, naujoje aplinkoje jam smalsu visur sudalyvauti. Be to, aš pati jaučiuosi nepalyginamai ramiau, atsipalaiduoju, kai jis šalia. Būnant drauge nereikia galvoti, ką jis veikia vienas namuose, visada jaučiuosi už jį atsakinga. Buvimas kartu su savo augintiniu darbe – didžiulis džiaugsmas tiek jam, tiek man“, – šypsosi Vaiva, pasakodama, kad nors ji kol kas vienintelė iš darbuotojų atsivedanti drauge šunį, visi kolegos šią iniciatyvą skatina ir palaiko, patys dažnai užsuka pasidžiaugti Naito kompanija. Kalbantis su Vaiva susidaro įspūdis, jog jai darbas žirgyne ne pareiga, o nesibaigianti relaksacija. „Darbe žirgai – savi, šuo – savas, todėl į darbą važiuoju visada linksmai nusiteikusi“, – pasakoja mergina ir priduria, jog visą dieną praleidžia su žirgais ir iš akių nepaleisdama savo augintinio, todėl sugrįžta namo nepavargusi, su dar didesniu energijos užtaisu.

Žirgyne besidarbuojanti jojimo instruktorė Vaiva Kokštaitė su numylėtu augintiniu Naitu nesiskiria nei namuose, nei darbe. Pasak merginos, žirgai jau priprato prie smalsaus ir draugiško „kolegos“, be to, jai pačiai daug ramiau, kai jos auksu tviskantis retriveris zuja aplink.

Su šunimis neišskiriami Akcijos „Kolega“ šuo: pozityvas darbe“ pagundai neatsispyrė ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Laisvalaikio sporto ir sveikatingumo skyriaus vadovė Ernesta Karaškienė. Tiesa, ji į darbą atsivedė ne vieną šunį, o du paklusniausius, kuriuos išsirinko iš keturių. Visą pusdienį KTU sporto centre „dirbo“ dvi Sibiro haskės, tačiau jų šeimininkė neslepia, kad šuneliai naujoje aplinkoje iš pradžių jautėsi kiek nejaukiai, o vėliau jau įsidrąsinę tikrino kiekvieną atėjusįjį apuostydami, apdalydami šuniškais bučiniais. Kad šunys suartina kolektyvą, patvirtina ir E. Karaškienės žodžiai. „Visi, kurie žinojo, jog atsivedžiau šuniukus, tik dėl jų užsukdavo, nes norėjo paglostyti, paniurkyti, nes mano haskės labai meilios, visus prisileidžia“, – prisimena E. Karaškienė, atviraudama, kad jų šunys – pilnateisiai šeimos nariai, todėl net ir renkantis atostogų kryptį ieškoma tokios vietos, kur po vienu stogu tilptų ne tik tėvai su dviem atžalomis, bet ir keturi augintiniai. Prieš kelias savaites šuns lojimas aidėjo net ir KTU rektoriaus Petro Baršausko kabinete. Į paskaitas šunis atsivedė keli dėstytojai, darbo atmosferą praskaidrino ir kitų universiteto darbuotojų, studentų atvesti keturkojai draugai.

Darbuotojai tampa lojalesni Ne vienoje įmonėje į darbą atsivesti šunis tapo tradicija. Reklamos agentūros „Du dvylika“ direktorė Jolanta Pupkevičienė kartu su savo vipeto veislės augintine viename kabinete pradėjo darbuotis dar prieš penkerius metus. Netruko ir kolegos pasekti vadovės pavyzdžiu, tad užsukus į šią bendrovę nereikėtų nustebti biure išvydus vienu metu bent penketą šunų. Pasak pašnekovės, kolektyve dirba kūrybininkai, todėl šunys jiems padeda trumpam nukreipti dėmesį nuo užduočių, prablaško, pakelia nuotaiką. Pašnekovės įsitikinimu, kiekvienas darbuotojas turi žinoti, kad darbdavys jaučia jo poreikius. Antai jeigu šuo suserga arba nenorima palikti jo vieno, sudaromos tokios sąlygos, kad abiem jiems darbe būtų galima jaustis patogiai. „Manau, kad pas mus sukuriama tokia atmosfera, kurioje darbuotojai jaučiasi geriau. Žmonės tampa kūrybiškesni, produktyvesni ir lojalesni įmonei“, – savo požiūrį reiškė J. Pupkevičienė.

Reikia pratinti palengva Kaniterapija ne vienus metus užsiimančios I. Šikšniuvienės pasiteiravus, ar toks sumanymas turėtų būtų plėtojamas toliau, ar visgi geriau propaguoti tik vienadienę akciją, ji pabrėžė, kad šunis reikėtų „įdarbinti“ palengva. „Nereikėtų skubėti, kad šunys visada būtų matomi. Galima atsargiai bandyti kartą per mėnesį atsivesti jį, jeigu viskas sekasi gerai, kodėl nepabandžius šuniuką atsivesti kartą per dvi savaites. Aš manau, kad reikia prie to gyvūnus ir, žinoma, kolektyvą pratinti“, – svarsto I. Šikšniuvienė. Šuns dienos proga organizuojamų akcijų tikslas – didinti visuomenės toleranciją šunims, šviesti visuomenę, rodyti šunų socializavimo svarbą. Kitąmet žadama ir toliau tęsti šią vis giliau šaknis Lietuvoje leidžiančią tradiciją. LKD viešųjų ryšių specialistė A. Staskevičienė užsiminė, kad kitąmet akcijos tema gali tapti aktyvus laisvalaikis, sportas su šunimis.

Monika KAZLAUSKAITĖ „ŪP“ korespondentė

Pašnekovų ir „Pixabay“ nuotraukos