Dieveniškių kraštas. 1951-ųjų ekspedicija

Parodos atidaryme LNDM atstovė ir viena parodos kuratorių Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė, pasakojo, kad 1951 metų etnografinei ekspedicijai vadovavo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Akvilė Mikėnaitė (1912–2001). Savo prisiminimuose ji rašė, kad atvykus reikėjo prisistatyti Šalčininkų vykdomajai valdžiai, pranešti Dieveniškių milicijai, o žmones, dar neužmiršusius karo, slėgė rūpesčiai dėl naujos tvarkos. Ekspedicijos dalyviai gyveno Poškonių mokykloje, o vietos gyventojai juos laikė mokytojais. Pradžia buvo sunki: muziejus tuomet neturėjo nei lėšų eksponatams pirkti, nei tinkamo transporto, nei etatinio profesionalaus fotografo.

Iš viso ekspedicijos metu padaryta per 400 nuotraukų. 1951 m. rudenį buvo surengta parodėlė, tačiau ji iškritikuota kaip neatitinkanti tuometės „socialistinės minties“. Tačiau Akvilė Mikėnaitė nenuleido rankų, o po pusmečio apie Šalčininkų ekspediciją iš Vilniaus ir Kauno muziejininkų pasitarimo tribūnos jau buvo kalbama kaip apie propaguotiną dalyką. Pabrėžta, kad „reikėjo apie tai padaryti platų susirinkimą su pranešimu, galima buvo ir spaudoje tai iškelti“. Taip prasidėjo ekspedicijos po visą Lietuvą.

Renginyje dalyvavusi Dieveniškių seniūnijos seniūnė Česlava Marcinkevič neslėpė susižavėjimo paroda ir teigė atvykusi iš Dieveniškių į Dieveniškes. Ji atviravo, kad nuo 1951 metų daug kas pasikeitė Dieveniškių apylinkėse, nepasikeitė tik žmonės, kurie iki šiol yra svetingi ir nuoširdūs.

Parodoje – kasdienybė, kuri neišliko

Paroda pasakoja apie XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės etninės kultūros objektus – sodybas, gamtovaizdį, architektūrą, namų apyvokos reikmenis, vien Šalčininkų kraštui būdingus audinių raštus.

Pirmosios LNDM ekspedicijos liaudies menui tirti ir rinkti pradėtos rengti tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Jos buvo daugiau žvalgomojo pobūdžio, o nuo 1951 m. prasidėjo rimtas nuoseklus darbas. Pirmąją tokią ekspediciją muziejus surengė Poškonių ir Dieveniškių apylinkėse. Savo archajiška buitimi bei įdomiomis tarmės ir kalbos ypatybėmis ši dabar iš trijų pusių Baltarusijos supama Lietuvos teritorija visada domino tyrinėtojus.

„Dieveniškių kraštas ekspedicijai buvo pasirinktas dėl tuo metu vis dar puoselėtų archajiškų gyvenimo formų. Kuo „biednesnis“ kraštas, tuo jis turtingesnis etnografams“, – pasakoja LNDM Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir saugojimo centro Liaudies meno skyriaus vadovė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė.

Brėžiniuose ir piešiniuose du architektūros studentai užfiksavo beveik 200 pastatų, jų puošybos elementų, interjero, baldų dekoro pavyzdžių. Buvo užrašyta įvairių objektų vietinė terminologija. Surinkta aprašomoji medžiaga sudaro daugiau nei 250 puslapių.

Šioje ekspedicijoje taip pat daug fotografuota. Fotoaparatu spragsėjo tuomet tik pradėjęs dirbti jaunas muziejininkas, vėliau – vienas žymiausių Lietuvos etnologų Vacys Milius (1926–2005). Daugiausia dėmesio jis skyrė architektūrai, fiksavo šio krašto žmonių gyvenimo ypatumus. Pro jo objektyvą neprasprūdo ir audiniai.

Sudomins ir vietinius gyventojus, ir krašto svečius

Pasak parodos kuratorės, Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centro etnografijos specialistės Ilonos Tunevič, paroda „Dieveniškių kraštas. 1951-ųjų ekspedicija“ bus įdomi ir nepažįstantiems Šalčininkų krašto, ir čia kilusiems žmonėms, ypač čia gyvenantiems. „Žmonės pamatys nuotraukose užfiksuotus senuosius namus, interjero detales, lovatieses, audinių ir jų raštų pavyzdžius ir kas įdomiausia, kad lankytojai galės atpažinti save ar pažįstamus žmones senose nuotraukose“, – pasakoja I. Tunevič.

D. Bernotaitė-Beliauskienė mano, kad vieni įdomesnių parodoje pristatomų audinių – Pietrytinei Dzūkijai būdingi skariniai. Jie siūti iš likusių galų, iškirpus iš staklių drobę, rečiau – keturnytį ruoželinį audinį. Viename gale iš likusių metmenų siūlų išpindavo pinikus, Dieveniškių apylinkėse vadinamus karūnkomis.

Šių pinikų raštai – įvairūs. Moterys mėgo išpinti rombelius, kuriuos vadino skrynutėmis, smulkių skylučių raštą – lietuką, trijų akučių raštą – kiškio pėdelą ir į kryputę sudėliotą lenciūgėlį.

Namuose moterys turėjo po kelis skarinius. Vienais šluostėsi rankas, veidą, kitais uždengdavo maistą: prariektą duonos kepalą, pieno puodynę. Susiruošusios į laukus dirbti, į skarinius susidėdavo pietus. Į vestuves, krikštynas ar kitas šventes eidamos moterys į gražiausius skarinius įsirišdavo sūrį, pyragą.

Paroda „Dieveniškių kraštas. 1951-ųjų ekspedicija“, Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centre (Vilniaus g. 48, Šalčininkai) veiks iki lapkričio 30 d.

LNDM ir Šalčininkų r. savivaldybės informacija

Titulinėje / Vacio Miliaus nuotr. – ekspedicijos dalyviai Poškonių apylinkėse