Dyzelino kainą gali nulemti „povandeniniai akmenys“

„Vasario 5-ąją įsigaliojo ES sankcijos importuojamiems naftos produktams ir žaliai naftai į ES šalis. Yra numatytos tam tikros finansinės, piniginės ribos, nuo kurių negalima mokėti daugiau, t. y. naftai – iki 60 dolerių už barelį, perdirbtos naftos produktams – iki 100 dolerių už barelį. Labai sunku prognozuoti, kokios gali būti pasekmės, nes tokio atvejo dar nebuvo. Ir prekybos tokiomis sąlygomis, įvedus tam tikrus apribojimus, dabar negalima nei planuoti, nei modeliuoti.

Yra keletas aspektų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Sankcijos įvežamai žaliai naftai mus, turbūt, turėtų mažiausiai dominti, nes naftos perdirbimo gamykla Mažeikiuose šiandien neatsiveža naftos iš Rusijos. Kur kas labiau turėtų rūpėti situacija su konkrečiais naftos produktais ir mums svarbia preke – dyzelinu, kuris yra dominuojanti degalų rūšis. Tam tikrų gąsdinimų, baimės ir įžvalgų netrūksta. Neatmestina tikimybė, kad rinkoje gali atsirasti dyzelino deficitas, nes, anot Eurostato, ES per praėjusių metų sausį–lapkritį 42 proc. naftos produktų importavo būtent iš Rusijos. Tai yra gana daug, daugiausia įsivežė Prancūzija, mažiausiai – Suomija. Vokietija, Nyderlandai, net Lenkija ir kitos didesnės šalys su stipresne ekonomika importavo nemažai rusiškų naftos produktų.

Karui tęsiantis vyko prekyba nafta, o šiandien tai – lyg ranka nuimta. Dabar šių produktų jau nebegalima importuoti. Ne visi įvertino ir atkreipė dėmesį į tai, kad 100 dolerių kaina už naftos produktų barelį yra gana aukšta. Pagal pastarųjų metų statistiką ir 60 dolerių už barelį naftos kaina nėra gąsdinanti, bet žinokime, kad iškart po sankcijų paskelbimo Vladimiras Putinas išleido nurodymą išvis neparduoti naftos toms šalims, kurios priims šių sankcijų sąlygas. Nesvarbu, kad galime pirkti naftą už 59 dolerius, Rusija vis tiek neparduos. Susiklosto savotiškas dvilypumas – ES šalys negalės pirkti, o Rusija ir neparduos – abi pusės atsidūrė savotiškame susitarimo kartelyje. Reikia atkreipti dėmesį, kad situacija tampa dar sudėtingesne – nors sankcijų variantas leidžia pirkti už tam tikrą kainą, Rusija neparduos nei už mažesnę, nei už didesnę kainą.

Būtent susiklosčius tokioms aplinkybėms ir gali atsirasti tam tikrų naftos produktų deficitas. Nesvarbu, kad turime naftos produktų gamyklą ir tai yra didelis privalumas, nes degalų turėsime, tik kyla klausimas – kokia bus jų kaina? Gali pritrūkti degalų, nes 42 proc. ES rinkos vis tiek reikės iš kur nors užpildyti.

Kiti teigia, kad buvo išankstinis pasiruošimas, bet aš jo praktiškai nelabai matau. Sukaupti daugiau skystų naftos produktų, tokių kaip benzinas, dyzelinas ar panašių, yra gana sudėtinga. Jeigu dujoms yra įrengti tam tikri rezervuarai, tai naftos produktams jų, tokių didelių, nėra. Dyzelinas dar skirstomas pagal jo panaudojimo sezoniškumą. Jeigu sukaupta vasarinio, tai dabar, žiemą, jis nenaudojamas, todėl iškyla jo saugojimo problemų.

Dyzelino rinką gali reguliuoti kiti biržiniai santykiai, o jei atsiras deficitas, nepriklausomai nuo naftos kainos, atskirų produktų kaina gali būti visiškai kitokia. Tokiu atveju, nors Lietuvoje ir yra naftos perdirbimo gamykla, ji turės prekiauti ir prekiaus degalais tokiomis kainomis, kurios tą dieną bus nustatytos rinkoje. Procesas vyksta, kainodaros mechanizmas yra toks, tik, galbūt, mes jo staigiai nepastebime, kai dabar yra normalus gamybos ir pirkimo režimas. Kada jis pasikeis ir atsiras deficitas, tuomet kaina nusistatys ir turėsime pirkti už tą kainą, kokia dyzelinas bus paduodamas į rinką. Tai yra užslėptas variantas, kurio negalime iš anksto numatyti.

Alternatyvūs tiekimo variantai irgi yra gana įdomūs. Jei šiandien naftą tiektų iš kitų Azijos regiono šalių, įsivaizduokite, kokia būtų jos kaina. Atplukdyti iš ten naftos ar jos produktų bus sudėtingiau, nes jūros kelias yra tolimesnis. Ir iš ko pirksime, ar jie turės rezervų parduoti tokius didelius kiekius? Yra dar viena labai įdomi medalio pusė – didžiąją dalį rusiškos žalios naftos ėmė pirkti kitos Azijos šalys. Viena jų – Indija, kuri praktiškai nuo nulio perėmė beveik visą naftos supirkimą iš Rusijos. Jeigu Indija perdirbimui pradėjo pirkti apie 50 proc. naftos iš Rusijos, tai yra daug. Jungtinė Karalystė bandė dėl to panikuoti, atskirai pirštu pagrūmoti Indijai, ši atsikirto: „Mes jau nebe jūsų kolonija. Mes laisvi žmonės.“

Kita naftos dalis nutekėjo į Kiniją. Tai nėra blogai, šios šalies rinka didelė ir būtent ji gali sudaryti mums didesnę deficito bangą.

Tad viskas atsiremia į kainą, ir ką mes turėsime atsiplukdę naftos iš Amerikos ar Azijos regiono, iš kokio nors Dubajaus ar kitur? Ir dar įdomu – ar Europa gaus naftos produktų, pagamintų iš minėtų šalių naftos ar padarytų iš rusiškos naftos? Ten niekas neatskirs ir neskirstys naftos kilmės. Kas galėtų tai kontroliuoti? Rinkoje gali atsirasti ir piktnaudžiavimo atvejų, mėgstančiųjų labai greitai ir daug uždirbti. Todėl yra labai daug „povandeninių akmenų“, kurie gali degalų kainą reguliuoti labai įdomiai. Todėl turi būti numatytos ir logistinės degalų tiekimo linijos. Jeigu bus sukurtos naujos grandinės ir jos veiks teisingai, tada problemų nebus.“

Parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

Vido ŠUKIO asmeninė nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.