EP narys Bronis Ropė: „Neleisiu, kad nevykę valdžios sprendimai nušluotų Lietuvos pieno sektorių“

Šalies pieno sektorius vis dar išgyvena krizę dėl mažų pieno supirkimo kainų. Šių metų kovo mėnesį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje visiems ūkiams siekė 38 centus už kilogramą. Palyginimui, šių metų sausį natūralaus pieno supirkimo kaina siekė tik 34 ct/kg, o vasarį – vos 36 ct/kg.

Ūkininkai susirūpinę, kad situacija pieno sektoriuje išlieka itin neapibrėžta ir nestabili, todėl yra neužtikrinti dėl ateities. Vyriausybė ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) laiku nereagavo į pieno krizę: žemės ūkio ministras finansinės paramos iš Europos Komisijos (EK) pradėjo prašyti tik šių metų kovą, nors pieno supirkimo kainos pradėjo kristi dar pernai. Deja, bet gerokai pavėluotos derybos dėl Europos Sąjungos (ES) rezervo fondo, panašu, yra nesėkmingos, nors ministerija viešojoje erdvėje žada „nenuleisti ginklų“.

Keista, kad, skirtingai nei kitos šalys, Lietuva neskyrė jokių lėšų iš laikinos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo (RRF) priemonės, siekdama sustiprinti šalies žemės ūkio sektorių, sušvelninti ekonominius padarinius ir pereiti prie skaitmeninės pertvarkos. Pagal šią priemonę ES buvo skiriama 723,8 mlrd. eurų – 358,8 mlrd. Eur paskolų ir 338 mlrd. Eur dotacijų.

Siekdamas suvaldyti pieno krizę, šiandien EP narys Bronis Ropė kartu su LPGA direktoriumi Eimantu Bičiumi susitiko su EPT prezidentu Kjartan Poulsen ir direktore Silvia Daberitz. Susitikimo metu ieškota galimybių, kaip spręsti pieno krizę Lietuvoje, kai ūkininko gaunama kaina už žalią pieną nedengia gamybos kaštų. Parlamentaras, diskutuodamas su susitikimo dalyviais, akcentavo, kad ES būtina įvesti ir taikyti lankstų pieno gamybos reguliavimą, ir kvietė atvykti į Lietuvą, kur rudenį LPGA planuoja organizuoti EPT kongresą.

Europa padėtų suvaldyti pieno krizę

„Matydamas, kad Vyriausybė ir ŽŪM negeba suvaldyti pieno krizės, nusprendžiau imtis iniciatyvos, ką galiu padaryti ES institucijose, kad ūkininkams būtų ištiesta pagalbos ranka. Labai svarbu, kad Lietuvoje žemės ūkis ir pieno sektorius, kurtas dešimtmečiais, atsilaikytų. Šalies žemės ūkis ne tik solidžiai prisideda prie mūsų šalies bendrojo vidaus produkto, – čia dirba nemaža dalis žmonių iš šalies regionų ar atokių kaimo vietovių, kur daugiau nėra kur dirbti. Negalime iš šių žmonių atimti galimybės užsidirbti duonos kąsniui“, – sakė EP narys B. Ropė.

Viena iš konkrečių iniciatyvų, kurių europarlamentaras ketina imtis, užtikrinant Lietuvos ir visos ES pieno sektoriaus stabilumą, – kreipimasis į ES žemės ūkio komisarą, raginant nedelsiant aktyvuoti laikiną pieno rinkos reguliavimo instrumentą. Anot B. Ropės, ūkininkams skubiai reikalingas aiškus signalas, kad ES institucijos imasi spręsti sektoriuje artėjančią krizę. Tokiu atveju ūkininkai būtų tikri, kad pieno sektorius tebėra perspektyvus ir ūkininkai nėra bėdoje palikti vieni.

B. Ropė – šešėlinis EP pranešimo apie kartų atsinaujinimą žemės ūkyje pranešėjas, tad, jo įsitikinimu, nepaprastai svarbu, kad EK laiku ir operatyviai bendrojoje žemės ūkio politikoje (BŽŪP) aktyvuotų instrumentus, kurie paskatintų jaunus žmonės nebijoti ateiti į pieno ir kitus žemės ūkio sektorius, kuriuose būtų užtikrintas veiklos stabilumas.

Pieno gamintojui turi būti mokama gamybos kaštus padengianti kaina, antraip jis nematys ilgalaikių perspektyvų dirbti. Jau dabar Lietuvoje yra ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nors ir turime Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, panašu, kad praktikoje toks įstatymas neveikia. Su EPT atstovais aptartas Ispanijoje veikiantis įstatymas, draudžiantis pirkti ir parduoti produktus už žemesnę kainą nei jų savikaina. Gal ispanų patirtimi galėtų pasinaudoti ir kitos valstybės narės, visų pirma – Lietuva, kurioje situacija šiuo metu sudėtingiausia?

Pasak parlamentaro, ūkininkų būrimasis į kooperatyvus šiandien negali būti siūlomas kaip pieno krizės sprendimas, nes sukurti tokius kooperatyvus reikia laiko. Maža to, kooperatyvams, kurie vienija pieno gamintojus, nesiūloma didesnė pieno supirkimo kaina. Vienas iš sprendimų, galinčių padidinti pieno kainas ir šalies ūkininkams pasiekti konkurencingumo, – jei ūkininkai ar kooperatyvai patys perdirbtų pieną. Tokiu atveju trumpėtų pieno gamybos grandinė, todėl daugiau pinigų galėtų atitekti ūkininkui. Vyriausybė ūkininkams siūlo kurti ir rizikos fondus, tačiau ar gali pieno gamintojai mokėti įmokas tokiam fondui, kai daugelis tokių ūkių yra ties žlugimo riba?

Vertinant tai, kad pieno gamintojo gaunama kaina už žalią pieną nedengia gamybos kaštų, šalies ūkininkams būtina gauti finansinę paramą. Vyriausybė vietoje ūkininkų prašytų 40 mln. Eur paramos teišgalėjo skirti 8 mln. Eur. Pieno gamintojų darbas tapo nuostolingu, kai stipriai krito pieno supirkimo kaina, todėl ūkininkai, siekdami išsilaikyti, protestuose prašė Vyriausybės, kad ši užtikrintų bent 40 proc. galutinės pieno kainos.

Vidutinė pieno supirkimo kaina Lietuvoje šiandien yra net 40 proc. mažesnė negu ES vidurkis. Smulkieji pieno ūkiai išgyvena dar sudėtingesnę situaciją – jie už pieną gauna gerokai mažiau nei šie statistiniai vidurkiai.

Nuo pernai 10 proc. sumažėjo ūkių, auginančių karves. Remiantis Oficialios statistikos portalo duomenimis, Lietuvoje buvo primelžta mažiau pieno, palyginus su 2020 m., kai viso buvo primelžta 1 491 676 tonos, o 2021 m.
primelžta 1 476 887 t.

„Nesuvaldę pieno krizės Lietuvoje, rizikuojame, kad pienininkystės sektorius dar labiau susitrauks, todėl teks importuoti pieną ir jo produktus iš kitų šalių. Tokiu atveju ne tik tapsime priklausomi nuo eksporto rinkų, aprūpindami savo gyventojus maistu, bet ir turėsime gerokai daugiau mokėti už pieno produktus“, – sakė parlamentaras.

Pieno gamybos reguliavimo modelis krizės akivaizdoje

ES pernai sausį–lapkritį sumažėjo visų pieno produktų eksportas – nugriebto pieno miltelių eksportas krito 12 proc., sviesto – 11 proc., nenugriebto pieno – net 19 proc.

BŽŪP numatytas pieno gamybos lankstus reguliavimas, kurį pasiūlė EPT, leistų užtikrinti, kad, krentant pieno supirkimo kainoms, ūkininkai galėtų savarankiškai sumažinti pieno gamybą, gaudami už tai kompensacijas. Pieno gamybos reguliacinis mechanizmas būtų lankstus ir pradėtų veikti tik tada, kai būtų pastebėti pirmieji krizės ženklai.

Ūkiams, kurie sumažintų pieno gamybos apimtis tam tikrą laiką, finansinė parama ne tik leistų apsisaugoti nuo pieno pertekliaus pasekmių, bet ir užtikrintų, kad tokie ūkiai nebankrutuos. Pieno būtų pagaminama tiek, kiek įmanoma realizuoti ES. Rinkoje vėl pritrūkus pieno dėl gamintojų laikinai sustabdytos gamybos, pieno supirkimo kaina atsistatytų, nes rinkoje susiformuotų pieno paklausa.

Šis reguliacinis modelis panašus į kvotų sistemą, kuri ES buvo taikyta 1984 m., kai Bendrijos pieno gamyba smarkiai viršijo paklausą. Įvesta kvotų sistema, kuri buvo panaikinta 2015 m., padėjo išspręsti struktūrinio pertekliaus problemą. Skirtingai nei kvotų sistema, EPT inicijuotas reguliavimas lankstus, nes veikia tik krizės metu ir ūkininkams suteikia
kompensacijas už savanoriškai sumažintą pieno gamybą.

Jei EK šį instrumentą aktyvuotų, jis galėtų padėti didinti konkurenciją pienininkystės sektoriuje, nes įpareigotų atsižvelgti į rinkos poreikius ir tendencijas artėjant krizei. EPT suformuluotas reguliavimas būtų taikomas visoje Bendrijoje, nepriklausomai nuo šalių nacionalinių įstatymų.

Iš PVM lengvatos maisto produktams išloštų pieno sektorius ir Lietuvos žmonės

Smarkiai brangus maisto produktams, kurie šių metų kovą kainavo net 28 proc. daugiau nei pernai tą patį mėnesį, žmonėms vis sunkiau įpirkti maistą. Mažėjant gyventojų perkamajai galiai, nukenčia šalies ūkininkai, kurių pagamintos produkcijos kaina ir vartojimas krenta.

Lengvatinio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo įvedimas maisto, taip pat ir pieno, produktams leistų atpiginti maistą žmonėms ir skatinti šalies žemės ūkio bei pieno produktų vartojimą. Remiantis Oficialios statistikos portalo duomenimis, šių metų kovą pienas ir jo produktai bei sūris su kiaušiniais buvo pabrangę net 29,6 proc., palyginus su pernykščiu kovu. Ar šalies gyventojai išgali pirkti pieno produktus, kai jie taip pabrango?

Lietuvoje smarkiai didėjant maisto kainoms, minimalus mėnesio atlyginimas neatskaičius mokesčių tesiekia 840 Eur, o neapmokestinamasis pajamų dydis, palyginus su pernai, paaugo tik 85 Eur ir sudarė 625 Eur. Lyg to būtų maža, šalies gyventojų perkamąją galią itin sumažino smarkiai išaugusios būsto paskolų palūkanų normos.

Kaimyninėje Lenkijoje taikomas nulinis PVM tarifas maisto produktams. Anksčiau Lenkija turėjo lengvatinį 5 proc. PVM tarifą tokiems produktams kaip mėsa, daržovės, vaisiai, košės ir kūdikių maistas. Lietuvoje maistui galioja 21 proc. PVM tarifas, kuris nugula ant tų pačių žmonių pečių, šiandien turinčių mokėti už gerokai pabrangusius maisto produktus. Kodėl Lietuvos Vyriausybė nesutinka taikyti lengvatinio tarifo maisto produktams, kai tokia priemonė ne tik galėtų atpiginti maistą žmonėms, bet ir didintų šalies ūkiuose užaugintų maisto produktų, pvz., pieno ar varškės, vartojimą?

Dabartinės pieno krizės ar ateities pieno krizių suvaldymo klausimus būtina spręsti tarptautiniu lygmeniu, jei siekiame, kad pieno sektorius turėtų ateitį ir būtų organizuojamas diegiant pranašiausius mechanizmus, galinčius apsaugoti ūkininkus. B. Ropė ketina imtis Lietuvos pieno gamintojams būtinų žingsnių ir kelti reikiamus klausimus EP žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete, kad Lietuvoje prasidėjusi ir jau visą Europą apimanti krizė būtų sustabdyta.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.