Agurkai – greitai auganti daržovė. Per gana trumpą laiką jie užaugina didelį derlių, tad ir jų apetitas nemenkas. Šios daržovės gerai auga ir dera dirvose, kuriose daug lengvai pasisavinamų maisto medžiagų.
Nelygu, kur auga ši daržovė (lauke ar šiltnamyje), kad užderėtų 10 kg agurkų, augalas sunaudoja 25–60 g kalio, 15–30 g azoto, 24–30 g kalcio, 10–15 g fosforo, 5–10 g magnio, o kur dar mikroelementai: boras, manganas, varis, molibdenas, cinkas ir geležis. Tiesa, šiltnamio agurkai iš dirvos paima daugiau maisto medžiagų negu auginami lauke.
Puiku, kai dirva humusinga, derlinga. O jei tokiomis savybėmis ji nepasižymi, tuomet duodame maisto augalams trąšų pavidalu. Beje, auginant daržoves toje pačioje vietoje ilgesnį laiką, su derliumi iš dirvožemio išnešame maisto elementus ir, jei išnaudoto kiekio nekompensuojame, laikui bėgant ir geriausią dirvą nuskurdiname.
Be trąšų, yra nemažai produktų su įvairiais biologiškai aktyviais junginiais, huminėmis rūgštimis, jūros dumblių, kitų augalų ekstraktais ir tokių, kurie padeda augalams aklimatizuotis, lengviau atlaikyti nepalankias augimo sąlygas, stiprina jų imunitetą. Žinoma, pirmenybę reikėtų teikti organinėms trąšoms. Jos ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvos savybes, struktūrą, atkuria jos gyvybingumą.
Agurkų daigai užauga per 25–30 dienų. Jei durpių substratas tinkamai parinktas, sudaromos optimalios sąlygos daigams augti, paprastai papildomai tręšti nereikia.
Derantiems agurkams reikia daug azoto ir kalio, o kai jų trūksta, sumažėja derlius. Azotas reikalingas nuolat, ypač jo poreikis išauga derėjimo metu. Kai azoto per daug, augalai vėliau dera, vaisiuose kaupiasi daugiau nitratų, juos greičiau pažeidžia kenkėjai, greičiau suserga.
Derėjimo metu kalis, kalcis, magnis svarbūs vaisių kokybei. Kalis didina augalų atsparumą žemoms temperatūroms ir sausrai, stimuliuoja ląstelių dalijimąsi, sėklų dygimą, turi įtakos azotui pasisavinti. Jis ypač svarbus, kai augimo metu yra nepakankamas apšvietimas. Tada agurkai kalio sunaudoja 1,5–1,8 karto daugiau negu azoto ir beveik 3,5 karto daugiau negu fosforo.
Didžiausias kalcio kiekis kaupiasi lapuose, o vaisiuose – magnio daugiau negu kalcio. Kai dirvoje trūksta arba per daug drėgmės, kalcis lėčiau patenka į augalus. Tačiau kai kalcio per daug, augalai greičiau sensta, magnis, boras, manganas, cinkas ir kalis lėčiau į juos patenka.
Magnis padidina fosforo junginių judėjimą dirvoje, padeda augalams jį pasisavinti, paspartina agurkų derėjimą.
Fosforas svarbus šaknų vystymuisi, žydėjimui. Fosforo trąšas rekomenduojama naudoti ne tik pagrindiniam tręšimui, bet ir papildomai tręšti, nes dirvoje fosforas virsta sunkiai tirpstančiais junginiais, o augalams jo reikia nuolat, ypač derant.
Boras pasiskirsto visame augale ir reikalingas per visą vegetacijos periodą. Kai trūksta boro, žiedai neapsidulkina ir krinta, nes sutrinka angliavandenių apykaita ir susilpnėja fotosintezė.
Kai stinga vario, sutrinka vandens pasisavinimas. Esant didelėms fosforo ir kalcio normoms, pasireiškia vario ir cinko trūkumas. Kai trūksta mangano, vario ir cinko, agurkai mažiau dera.
Vegetacijos metu agurkus patartina tręšti organinėmis ir mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis, kuriose maistinių elementų kiekiai subalansuoti.
Šios daržovės nepakenčia didelės druskų koncentracijos, todėl jas tręškite dažnai, bet ne po daug, ypač žydint ir mezgantis vaisiams. Geriau tręšti ištirpintomis trąšomis: laistyti 0,15–0,2 proc. trąšų tirpalu (15–20 g į 10 l vandens).
Agurkus reikėtų papildomai laistyti skystomis organinėmis trąšomis arba jų skiediniais. Tinka atskiestas raugintas galvijų (ypač karvių, paukščių) mėšlas. Rauginama vasarą uždengtuose induose (1 dalis šviežio mėšlo ir 3 dalys vandens). Nelygu temperatūra, mėšlas rūgsta 2–3 savaites. Tręšiama atskiedus vandeniu (raugintas karvių mėšlas – 1:5, paukščių – 1:15).
Kai išryškėja atskirų maisto elementų trūkumas, galima jį koreguoti vienanarėmis ar mikroelementų trąšomis, tręšiant per lapus. Toks tręšimo būdas turi teigiamos įtakos augalų derliui, ypač kai aplinkos sąlygos yra nepalankios. Dažnai to daryti nereikia, bet 1–2 kartus per mėnesį nupurškus agurkus trąšų tirpalu, poveikis bus teigiamas.
Kai stinga kalio, šviesėja lapų pakraščiai, atsiranda geltonas apvadas, vėliau paruduoja, lapo kraštai sukasi į viršų, džiūsta derančių augalų užuomazgos, užmegzti vaisiai prie kotelio susiaurėja. Gelstančios užuomazgos – taip pat kalio trūkumo požymis.
Nuo kalio pertekliaus augalai silpnai auga, ilgėja tarpubambliai, agurkų lapai tampa šviesiai žalsvi, vėliau ant jų atsiranda dėmių, jie vysta ir krenta. Stipriai padidėja druskų koncentracija dirvoje, todėl augalai silpniau pasisavina kalcį ir magnį.
Trūkstant geležies, jauni agurkų lapai tampa šviesiai žali ar geltonai balti, gyslos išlieka žalios. Tokie patys ir geležies pertekliaus požymiai.
Kai per mažai magnio, pašviesėja lapų tarpugysliai, tarp gyslų susidaro gelsvos dėmės, išsivysto tarpgyslinė nekrozė.
Jeigu magnio augalams per daug, lapai tamsėja, mažėja, nenormaliai susisuka ar raukšlėjasi.
Fosforo trūkumą rodo jauni, nenatūralios tamsiai žalios spalvos agurkų lapai. Ant senų lapų atsiranda geltonai rudų dėmių, tose vietose audiniai apmiršta. Vaisių užuomazgos gelsta, nustoja vystytis.
Kai fosforo per daug, lapų pakraščiai pagelsta, tampa rudi, susidaro nekrotinės dėmės, lapai krenta. Esant fosforo pertekliui dirvoje, gali trūkti geležies, mangano.
Kad per mažai azoto, išduoda šviesiai žali, smulkūs agurkų lapai, kurių daugiau viršūnėje. Formuojasi mažai šoninių ūglių, vaisiai neišauga iki reikalingo dydžio, susiaurėja į smaigalį.
Azoto pertekliaus požymiai – tamsiai žali, stambūs, raukšlėti lapai, antžeminė dalis auga sparčiai, o užuomazgos gelsta, nustoja augusios, augalai vėliau dera, vaisiuose kaupiasi daugiau nitratų, juos greičiau pažeidžia kenkėjai, greičiau suserga.
Stingant vario, sutrinka vandens pasisavinimas, augalai užauga žemi, jaunų lapų galai išblunka, krinta žiedai ir užuomazgos, agurkai blogiau dera.
Kai vario per daug, ant apatinių lapų pasirodo chlorozės ženklų, paskui susidaro rudos dėmės, krenta lapai.
Jeigu trūksta kalcio, jauni lapai labai smulkūs, jų kraštai šviesiai geltonai žali. Vėliau apmiršta lapų pakraščių audiniai, sukasi į apačią, jauni lapai įgauna skėčio formą. Agurkų viršūnėje odelė praradusi stangrumą, susiraukšlėjusi, agurkas atrodo tarsi padžiūvęs.
Nuo kalcio pertekliaus tarp lapų gyslų atsiranda baltų nekrotinių dėmių. Kai kalcio per daug, augalai greičiau sensta, magnis, boras, manganas, cinkas ir kalis lėčiau patenka į augalus.
Jeigu trūksta mangano, ant lapų susidaro aiškus marmurinis piešinys iš apmirusių (nekrotinių) audinių, po truputį visi lapai išblunka, agurkai prasčiau dera.
Nuo mangano pertekliaus lapai raukšlėjasi, sukasi, tarp gyslų pasirodo chlorozė (pageltimas).
Sieros trūkumo požymiai panašūs kaip ir azoto, tačiau jie pasireiškia ant jaunų lapų. Jie tampa šviesiai žali, gelsvo atspalvio. Gelsvėjimas prasideda nuo gyslų.
Sieros pertekliaus ženklai – maži lapai, tvirti stiebai. Vėliau lapai susisuka į vidų, kraštai pašviesėja.
Nuo boro stygiaus lapai pasidaro tamsiai žali, stori ir tvirti, trumpėja tarpubambliai, augalai auga žemi. Kai trūksta boro, žiedai neapsidulkina ir krinta, nes sutrinka angliavandenių apykaita ir susilpnėja fotosintezė.
Kai boro per daug, augalai neauga, negausiai žydi.
Autorė dr. Elena SURVILIENĖ
Autorės nuotraukos
Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija. Skelbiama pakarotinai
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.
UAB „Ūkininko patarėjas“
Įmonės kodas 133122411
PVM mokėtojo kodas LT331224113
Ats. sąsk. nr. LT154010042500061234,
LUMINOR bankas
Gedimino g. 27, LT-44319 Kaunas
Tel. (8-37) 225 300
El. paštas: referente@ukininkopatarejas.lt
.gif)
